Fotografių duetas Fotomamos pakvietė mamas į fotosesiją įamžinti neįkainojamą savo žindymo kelionę bei pasidalinti mintimis apie aplinkos požiūrį į jų žindymą.
Giedrė ir Eglė, Fotomamos:
Požiūrį į žindymą turi visi ir nesivargina jo pasilaikyti sau, net jei niekas jų nuomonės neklausia. Tikriausiai kiekviena mama ne kartą sulaukė nemalonių komentarų dėl savo pasirinkimo (ne)žindyti. Ar mamoms tie komentarai reikalingi? Tikrai ne. Ar žeidžia? Kartais labai skaudžiai.
Komentuoja ne tik pagyvenusios tetulytės, bet ir kitos mamos, sutuoktiniai, močiutės, draugės, tie, kurie neturi vaikų, net medikai. Kaip mamai rasti savyje tvirtybės tęsti žindymą, kai užklumpa sunkumai, o niekas nepalaiko jos net morališkai? Kaip nepasiduoti ir nenujunkyti savo dvimečio, kai pasireiškia žindymo aversija, o šeimos gydytoja liepia nutraukti žindymą, nes jis neva nebenaudingas dvejų metų vaikui? Iš kur pasisemti motyvacijos, kai eilinę bemiegę naktį verki pasilenkusi virš savo naujagimio, o vyras liepia duoti mišinio, nes pienas per liesas?
Tokie ir panašūs komentarai gali palaužti ir paskatinti nutraukti žindymą. Todėl nepamirškime – kiekvienos mamos pasirinkimas (ne)žindyti yra tik jos pačios reikalas. Tokią žinutę ir neša ši fotosesija.
Gerda. Danielės (2 metai ir 3 mėnesiai) ir Mėnulės (3 mėnesiai) mama:
Danielę žindžiau pusantrų metų. Pradžia buvo sunki, nepaisant to, kad prieš gimdymą lankiau žindymo kursus, skaičiau knygas. Nugraužti speneliai, mastitas, net ligoninė neatbaidė tęsti žindymo kelionę. Labai padėjo ir palaikė vyras, kuris kartu lankė žindymo kursus ir domėjosi, taip pat mama. Pirmagimę nujunkėme labai lengvai per kelis mėnesius, sužinoję, kad laukiuosi.
Su antrąja dukra viskas buvo paprasta, ramybė širdyje ir galvoje dovanojo lengvą žindymą.
Mano patarimas: Negalvokite apie kitus, o tik apie savo vaiką ir tenkinkite jo poreikius. Tačiau verta išlaikyti balansą, galbūt verčiau gatvėje žindant prisidengti ir taip išvengti priekaištaujančių žvilgsnių.
Monika. Arono (2 metai ir 2 mėnesiai) mama, laukiasi antro vaikelio, nėštumas 23 savaičių:
Sūnelis gimė 36 savaičių ir 3 dienų, todėl kelias dienas žindant teko pavargti. Kai abu išmokome, viskas ėjosi sklandžiai.
Dabar jau įpusėjo antrasis nėštumas, pienelis dingo, bet pirmagimis vis patikrina, ar pieno neatsirado. Iš aplinkinių sulaukiu netaktiškų replikų „kodėl vis dar žindau, berniukus juk reikia žindyti tik iki metukų, vėliau bus sunku nujunkyti, iš tavęs žindymas atima visas reikalingas medžiagas“.
Išklausau, bet elgiuosi taip, kaip man atrodo geriausia. Tai mano pasirinkimas, kuriuo labai džiaugiuosi. Kiekviena mama geriausiai žino, ko reikia jos vaikui.
Mano patarimas: Nepasiduokite aplinkos spaudimui ir tiesiog ŽINDYKITE. Jei vieną kartą duosite mišinuko, tai gali būti žindymo pabaigos pradžia. Būkite stiprios ir ryžtingos, klausykite savęs ir savo mažylio.
Vinga. Ūlos (3 metai 2 mėnesiai) ir Dojaus (1 mėnuo) mama:
Abiejų vaikų žindymas iki pat šiol gana sklandus. Žindant pirmagimę, iš pradžių kamavo skaudūs speneliai, bet tai įprasta tikriausiai visoms. Visada buvau užsibrėžusi, kad noriu žindyti, todėl nebuvo jokios bėdos, didesnės už tą norą.
To, kad žindau tandemu, stengiuosi neviešinti, tai padeda apsisaugoti nuo nereikalingų komentarų. Net iš medicinos personalo esu girdėjusi, kad žindydama nėštumo metu ar abu vaikus, galiu sau pakenkti. Akivaizdu, kad visuomenę reikia šviesti apie žindymą.
Mano patarimas: Kai bus sunku, priminkite sau apie žindymo naudą ir prasmę, turėkite tvirtą poziciją.
Justina. Gytės (5 metai), Iglės ir Dijaus (4 mėnesiai) mama:
Gimus pirmagimei, susidūriau su rimtomis problemomis, nes dukrytei ne tik neaugo, bet net krito svoris. Žindžiau ją 4 mėnesius. Pasisekė, kad iš artimųjų sulaukiau daug palaikymo, jog padariau viską, ką galėjau. Tačiau širdyje gyveno mamiška savigrauža.
Žindyti dvynukus sekasi puikiai, maitinu pagal poreikį visur ir visada. Į aplinkinių nuostabą, ar man užtenka pieno abiems vaikams, atsakau: „Taip, užtenka, gal ir jums reikia, kad klausiate?“
Mano patarimas: Domėkitės žindymu. Žindymo galima išmokti. Tai yra neįkainojama ir nepamirštama.
Justina. Ainiaus (4 metai ir 4 mėnesiai) mama:
Mano žindymo pradžia tokia, kaip daugelio, – nugraužti speneliai, krūties uždegimai, tačiau vaistai ir medikų priežiūra gelbėjo. Savo sūnų planavau žindyti iki metukų, tačiau augant mačiau jo poreikį pienui, artumui ir ryšiui su mama.
Iki tapdama mama, į ilgalaikį žindymą nesigilinau. Manau, kad tai kiekvienos mamos ir jos vaiko pasirinkimas. Žaviuosi mamomis, kurios nesidrovi viešai žindyti savo vaikučių. Aš pati jau seniai nežindau matant kitiems, tiesiog noriu išvengti nepageidaujamų komentarų.
Per daugiau nei 4 žindymo metus teko išgirsti įvairiausių nuomonių. „Kaip gali žindyti su tokia maža krūtine“, „Juk jis jau didelis, fui, tegu spjauna lauk“ ir panašiai.
Mano patarimas: Jokia teta ar kaimynė neturi teisės komentuoti, replikuoti, jei jos nebuvo klausta. Žindymui, kaip kiekvienam gyvenimo iššūkiui, reikia šaltų nervų ir užsispyrimo.
Mamų patirtys
Regina. Dažniausiai girdžiu: „Žindai vien tik dėl savo malonumo, vaikui jau to nebereikia“.
Kristina. Dukrytei buvo gal pusantro mėnesio, kai anyta, pamačiusi, jog žindau, kada mažutė nori, pasakė: „Reikia maitinti kas 3 valandas, ką tu čia išsidirbinėji. Vaiko skrandukas pavargs, jam reikia pailsėti“.
Rima. Manęs abu vaikus žindant visai nepalaikė mama vis kartodama, kad mano pienas yra mėlynas ir nesotus, todėl vaikas daug verkia ir nemiega.
Kristina. Manęs vaikų baseine, kai sėdėjau ant suoliuko ir žindžiau savo 7 mėnesių mažylę, paprašė pereiti žindyti kitur. Viena iš ten buvusių mamų priėjusi paprašė nežindyti, nes „jai nepatogu prieš jos vyrą“.
Karolina. Kai maitindavau 2 metų dukrą, draugė vis sakydavo, kad atrodo šlykščiai žindyti vaiką, kuris jau gali kalbėti ir valgyti normalų maistą.
Agnė. Man vis sako: „Vaikas naudoja tave vietoj čiulptuko“.
Vida. Mamos ir sesers replikos: „Jau 2 metai, tokia didele merga, ir dar papo reikia….“
Kristina. Labiausiai erzina kai tos, kurios nemaitina pačios (savo noru), manęs klausinėja, tai kiek dar čia maitinsi, juk nėra jau tos naudos.
Greta. Vaikų ligoninėje maitinau savo 1 metų 8 mėnesių mergaitę, ir viena GYDYTOJA pasakė man: „Jums gėda turėtų būti maitinti krūtimi tokį didelį vaiką, jau per toli nuėjote“.
Kristina. Pažįstama jauna mama sakė: „Kam žindyti ilgai, jeigu pienas vertingas tik pirmas kelias savaites, po to jau tik vanduo“.
Rima. Vyro sesė siūlė eiti kavinėje po laiptais žindyti, kad niekas nematytų.
Sonata. Gydytoja, kuria labai pasitikėjome, jauna 3 mergaičių mama, pati maitinusi visas, man paklausus apie COVID–19 skiepų poveikį žindymo metu, patarė nebežindyti, jei bijau, kad skiepas gali pakenkti. „Juk jau didelė, eis į darželį, geriau bus, kai nebebus tokio ryšio su mama“, – patarė medikė.
Martyna. Kai mergytei buvo apie 2 savaites, sulaukiau patarimo iš anytos: „Tikiuosi, pradėsi nusitraukinėti, kad galėtum išeiti kelioms valandoms“. Ta pati anyta kartą sušuko kūdikėliui: „Žiūrėk žiūrėk, tavo karvė ateina“.
Vilma. Cituoju vieną merginą iš draugų rato: „Aš pati žinau, kad pieno reikia tik iki 6 mėn. Visa kita yra nesveika. Man tai vaikas marškinėlių netampys. 6 mėnesiai – jau didelis“.
Agnė. Girdėjau, kad daug maitindama (maitinu pagal poreikį) ištampysiu vaikui skrandį.
Alina. Masažistė, kol masažavo man nugarą, dalinosi išmintimi: „Ko tą vaiką mėlynu pienu kankinti, tik iki pusės metukų maitinti reikia. Gal iki 18 metų maitinsi?“ (sūnui tuomet buvo 1,5 metų)
Austėja. Gimdant antrąjį, vyresnio amžiaus akušerė pradėjo klausinėti apie pirmagimę. Išgirdusi, kad žindžiau 19 mėnesių, pareiškė, kad reikėjo žindyt 6 mėn., nes paskui jau pienas bevertis ir kam to reikia.
Elena. „Čia jau prie pedofilijos galima priskirti“, – toks buvo vienos pažįstamos komentaras man, žindančiai 2,8 metų sūnų.
Už pagalbą rengiant projektą dėkojame fotostudijai Kaune „Cozy studio“, makiažo meistrei Ugnei Sinkevičienei, fotosesijos ir ne tik rūbų siuvėjai Eglei iš „Sigrid style“, tikslinei žindymo grupei feisbuke „Žindykime kartu“. Didžiausia padėka mamoms, kurios sutiko įsiamžinti ir pasidalino mintimis.
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
