„Mamos žurnalo“ feisbuke įsiplieskus diskusijai, iki kokio amžiaus reikėtų žindyti vaikus, Kristina Mickevičienė parašė komentarą, kad ji žindo iki šiol beveik penkerių metų sūnelį. Žinant, kad dalis visuomenės šia tema mėgsta rašyti gana užgaulius komentarus, susižavėjome Kristinos drąsa atvirai išsakyti savo poziciją.
Nutarėme pakalbinti Kristiną.
Kristina, kiek vaikučių auginate?
Turiu du vaikus. Dukrai jau greitai 11 metų, sūnui dar nėra 5 metų.
Kur susiformavo toks stiprus požiūris, kad žindyti yra geriausia, ką mama gali duoti vaikui?
Visada tvirtai žinojau, kad žindysiu, net minties kitos nekilo. Mano mama žindė trumpai ir dėl to jautė šiokią tokią kaltę, gal dėl to ji taip palaikė mane. Kursus lankiau, bet labiau gal dėl vaiko priežiūros, gimdymo, ne dėl žindymo. Žindymas atrodė toks natūralus dalykas, kad nėra ten ką mokytis.
Ar žindymo kelias visą laiką buvo sklandus? O gal turėjote įveikti kokias nors kliūtis?
Dukra gimė mažutė ir silpna, visai nežindo, o pieno buvo daug. Vargome kartu su medicinos sesute, bet ligoninėje dukrytė net nesižiojo. Aš tiek tada verkiau! Vyras pasitarė su draugu ir nupirko pientraukį. Bet nusitraukinėjimas juk yra darbas, kurį reikia dirbti dieną naktį. Tada vyras vėl pasitarė su draugu (pasirodo, vyrai tikrai patyrę šiame reikale) ir pakvietė žindymo specialistę. Ji išmokė mus abi, kaip reikia maitinti ir maitintis. Ir tada man į rankas papuolė Kazimiero Vitkausko knyga „Kūdikio žindymas. Nepakeičiamas kaip motinos meilė“. Autorius labai gražiai ir išsamiai viską aprašė, su kokiais iššūkiais susiduria mamos, ką daryti, kaip nepasiduoti. Man labai padėjo ta knyga, po to ją perleidau pažįstamai, ji kitai ir t.t.
Tad, gimus sūnui, jau maniau, kad žinau viską. Pasirodo, ne. Pradžia tikrai buvo sklandi, jis valgė daug ir dažnai. Kas 1–2 valandas, tik kai išeidavome pasivaikščioti, miegodavo ilgiau. Jei kur reikėdavo išeiti ilgesniam laikui, palikdavau pienuko (nusitraukti buvo labai lengva), bet nė karto jis jo negėrė iš buteliuko, net kai labai norėdavo. Naktimis keldavosi dažnai, kas 3–4 valandas, labai prastai miegodavo. Susidūriau su krūties streiku. Ir ne vienu. Labai buvo gaila, kad pienukas negali nuraminti, ramino tik nešiojimas, audros garsai. Skaitydavau kitų mamų skundus, kad vaikas nurimsta tik prie krūties, ir baltai joms pavydėjau.
Augindama abu vaikus, buvau susidūrusi su ta pačia bėda: pamaitinti galėjau tik viena poza, ant žindymo pagalvės. Tad visur tekdavo vežtis žindymo pagalvę. Apie viešas vietas nė nekalbu, jokiais būdais, nebent labai išvargęs būtų.
Kiek buvote numačiusi žindyti, kol dar laukėtės?
Sakiau, maitinsiu mažiausiai iki 2 metų. Dukra pati atsisakė, kai buvo 1 metų ir 4,5 mėnesio. Todėl nesitikėjau, kad sūnui bus toks svarbus pienukas. Bet kažkokio termino nebuvo. Kai sūnui buvo 3 metai ir dar sugalvodavo naktį keltis pienuko, pradėjo jau varginti, nebeišsimiegodavau, buvau pikta, tad pasakiau, kad pienukas bus tik atsikėlus ir einant miegoti. Aišku, vaikas pyko, bet pavyko susitarti. Po to kažkaip natūraliai išėjo, kad maitindavau tik kartą per dieną. Dabar liko tik rytiniai kartai, ir tai ne visada.
Lapkritį sūnui sueis penkeri, bet žindymo ribos nesu numačiusi. Žindysiu tiek, kiek reikės. Buvau šiek tiek sunerimusi, kai šią vasarą reikėjo išvykti į komandiruotę. Bet sūnus puikiai suprato, kas ir kaip, nebuvo bėdų. Jau pavasarį buvo pats nusprendęs, kad nėra pienuok, ir nebeprašė, bet po dviejų savaičių paklausė: „O gal dar liko pienuko?“
Kokius didžiausius žindymo pliusus matote jūs?
Pirmaisiais mėnesiais patogu, kad maistas visur kartu ir visada reikiamos temperatūros, jokių išlaidų. Labai greitai susitraukė gimda, nustojau kraujuoti. Kad ir kiek naktimis keldavosi vaikas, pažindžius taip gerai miegodavau, toks gilus būdavo miegas, kad ir tas kelias valandas.
Sūnus iki metų du kartus sirgo, abu kartus buvom ligoninėje, bet dabar serga mažai. Kai sirgo būdamas 2 ar 3 metų, pienukas buvo tikras išsigelbėjimas, nes nenorėjo nei arbatų gerti, nei valgyti. Dukra iki metų visai nesirgo, bet ir prastai valgė, vien pienuku gyva buvo.
Beje, aš pati sirgau COVID-19, bet sūnui nepasireiškė simptomai, nors visą laiką buvome kartu, net miegojome kartu. Sūnaus dantukai sveiki, vos vieną kitą reikėjo taisyti. Tikiu, kad tai žindymo nauda, kad pienukas apsaugojo.
Ir netiesa, kad vaikas per daug prisirišęs prie mamos, mamyčiukas. Sūnus drąsus, eina visur vienas, nebijo net svetimus žmones pakalbinti, visada atsako į klausimus, darželyje paslaugus, padeda tvarkytis, išnešti šiukšles. Labiau tai nuo charakterio priklauso ir nuo to, kiek mama pati paleidžia vaiką.
Koks jūsų tarpusavio ryšys?
Labai artimas su abiem vaikais. Nors nemanau, kad tai dėl žindymo. Tiesiog žindymas duoda mums su sūnumi tas 5 minutes ryte, kuomet esam tik mudu, nes šiukštu tada niekam negalima įeiti į kambarį. Tai tik mūsų laikas. Su dukra jau sunku rasti tas 5 minutes, nes tuojau prisistato sūnus.
Ar daug sulaukiate „komentarų“ dėl savo požiūrio? Kaip į tai reaguojate, ar nežeidžia pikti žodžiai?
Artimoje aplinkoje nesulaukiu, o viešai vengiu rašyti, nebent tikslinėse grupėse. Bet negaliu susilaikyti, kai viešoje erdvėje dėl to užsipuolamos mamos, menkinamos, žeminamos dėl tokio savo pasirinkimo. Net sunku suvokti, kaip žmonės gali taip suvulgarinti tokį nuostabų dalyką kaip žindymas.
Mane visada palaikė vyras. Dabar kartais paklausia sūnaus, ar tikrai jam dar reikia pienuko? Ir gauna atsakymą: „Bet jis toks skanus“. Mama tik galva palinkčioja, vis galvoja, kad atiduodu gal per daug iš savo organizmo, bet daugiau nieko ir nesako. Iš pradžių ji labai palaikė ir buvo susirūpinusi, kai jau atrodė, kad viskas – nepavyks tas žindymas. Su draugėmis irgi pašnekame ta tema, nusistebi ir tiek, pačios visos žindė, ir kai kurios ilgai, tai mane supranta.
Jau žindydama pirmąjį vaiką supratau, kad geriausia viskam leisti tekėti sava vaga, neskubinti įvykių, – tada visi laimingi. Visada linkiu kitoms mamoms įsiklausyti į tai, ko nori vaikas, o ne mama, anyta, draugė ar kaimynė.
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
