Džiaugiatės, kad pavyko savo pienu išmaitinti 6 ar 9 mėnesius? Iš tokių skaičių skaitytoja Violeta tik nusijuoktų. Ji sūnų žindė 4 metus ir 3 mėnesius.
„Noriu pienuko“ – tai žodžiai, lydėję mus didesniąją žindymo laikotarpio dalį. Istorija prasidėjo ne taip jau ir lengvai. Povilas gimė tiksliai tą dieną, kaip ir buvo nustačiusi gydytoja.
Tačiau vaisiaus vandenų paskutinėmis dienomis buvo mažoka, berniukas gimė sausa, pleiskanota odele ir krūties nenorėjo imti… Kad ir kiek gimdykloje akušerė bandė įkišti į burnytę, viskas veltui. Liko laukti iki ryto. Išaušęs rytas nieko geresnio neatnešė. Vaikas nenorėjo žįsti.
Vėliau po truputį patraukdavo, numigdavo ir vėl neilgai trukus pabusdavo. Sunkiausia būdavo naktį, kai aplink kitų gimdyvių kūdikėliai pamaitinti gerai miegodavo. Tuoj kitos moterys pradėjo svarstyti, kad jis alkanas ir reikėtų primaitinti mišinuku.
Man, pirmąkart gimdžiusiai ir neturinčiai jokios patirties, iš tiesų buvo neramu, neapleido mintys, ką gi mes toliau darysime?
Pravargę tris paras ligoninėje be jokių mišinukų grįžome namo. Povilas po truputėlį ėmė valgyti pieniuką, ir viskas stojosi į savo vėžes.
Po gero mėnesio vėl atsirado kalbų apie mišinuką. Matyt, prasidėjo pilvo diegliai, kūdikis verkė, buvo neramus. Apsilankiusi seselė liepė tuoj pat nusipirkti mišinuko, nes, jos manymu, trūksta pieno.
Džiaugiuosi, kad tą kartą iš pradžių skambinau vaiko gydytojai. Ji ramiai patarė atvykti kitą dieną pas ją, pasverti Povilą prieš maitinimą ir po jo ir tik tada daryti išvadas. Taigi kitą dieną paaiškėjo, kad pieno suvalgo užtektinai ir nereikia jokių mišinukų. Nuo tos dienos žindymas ėjosi sklandžiai, buvo labai patogu, neturėjome problemų kur nors išvykti. Bet kuriuo kelionės momentu galima buvo atsisėsti ant galinės automobilio sėdynės ir pamaitinti.
Nuo vienerių metų Povilui mamos pieniukas tapo jau ne vien maisto šaltiniu, tai buvo ir nusiraminimas.
Išlindus „ožiukams“ ir įsiverkus padėdavo tik žindymas. Vieną kartą (Povilui tada buvo apie 2 metukus) sugalvojau nakčiai pamaitinti mišinuku, kad geriau miegotų. Nusipirkusi pagaminau buteliuką mišinio ir prieš miegą pabandžiau duoti, tai neėmė į burną nė kiek, stūmė ir teko išmest naująjį pirkinį.
Perkopus 2 metų laiptelį aplinkiniams kilo neramių minčių, jog jau būtų laikas žindymą nutraukti. Kadangi aš jaučiausi gerai, vaikui to norėjo, vyras taip pat palaikė, tai su pieniuku nė nebandėme atsisveikinti.
Pirmosios mintys, kad jau reikia baigti žindymą, atėjo, kai Povilui sukako treji. Berniukas retkarčiais vykdavo pabūti su močiute. Vieną tokį savaitgalį nusprendžiau, kad jei pienas nenustoja gamintis pats, pradėsiu gerti gydytojo skirtus vaistus stabdyti laktacijai. Tačiau užteko išgerti pusę tabletės, kad pradingtų bet koks noras gerti tuos baisius vaistus. Prasikankinusi visą naktį nuo baisaus pykinimo ir silpnumo sau pasakiau, kad žindysiu tol, kol pats vaikas atsisakys krūties. Juo labiau kad Povilas pieniuko norėdavo tik prieš miegą, tad jokių sunkumų nepatyrėme.
Nuo 3 metukų žindydavau tik prieš naktinį miegą ir kai nubusdavo naktį, nes kitaip neužmigdavo. Dėl naktinių žindymų, žinoma, šiek tiek trūkdavo miego, sunkiausia buvo, kai aš jau dirbau pirmus metus po vaiko priežiūros atostogų, o naktimis dar po porą kartų tekdavo keltis žindyti. Dienomis nuo trejų metų nenorėdavo pieno. Aišku, jei susirgdavo, būdavo temperatūros, valgyti nenorėdavo, tik krūties prašydavo – tokiais atvejais jau ir dieną po kelis kartus žindydavau.
Kadangi žindydavau tik vakarais ir naktimis, apie tai daugiausia žinojo tik šeimos nariai. Mažai kam sakydavau, kad dar maitinu pati, bet jei kas sužinodavo, labai stebėdavosi, kaip tai įmanoma, kaip aš iš viso dar turiu jėgų būdama tokio smulkaus sudėjimo (esu 163 cm ūgio, sveriu 50 kg). Klausdavo, ką darau, kad gamintųsi pienas. Nieko niekada nei specialiai gėriau, nei valgiau, pieno buvo visada. Niekada nerūkiau ir nerūkau, alkoholio gyvenime retai vartoju, tai nepatogumų, kad reikia atsisakyti jo, nejaučiau.
Po 4 gimtadienio berniukas vėl dažnai pasilikdavo nakvoti pas močiutę, ir kažkaip po truputį ėmė mažėti jo noras valgyti pieniuką prieš miegelį. Vieną naktį valgydavo, o kitą jau ne. Ir vieną dieną pati apsižiūrėjau, kad jis jau išvis nebeprašo: „Noriu pienuko“. Taip su pienuku atsisveikinome ramiai ir be streso. Todėl aš vis dėlto pritarčiau tai minčiai, jei mamai ir vaikui žindymas nesukelia jokių nemalonių pojūčių, tai nereikėtų jo nutraukti priverstinėmis priemonėmis. Reikėtų tik džiaugtis tomis gražiomis artumo su vaiku akimirkomis.
Ne vienas man sakydavo, kad jau tikrai laikas baigti žindyti, nes kitaip ir iki mokyklos teks maitinti. Bet, kaip parodė praktika, nereikėjo iki mokyklos žindyti, o pats vaikas atprato. Nesenai tėtis buvo priminęs, kaip jis būdamas mažas valgė pienuką, tai dar porą vakarų graudenosi, jog nori būti mažas, kad galėtų vėl valgyti. Bet viskas tuo ir pasibaigė.
„Mamos žurnalas“
Šaunuolė mama, o tėtis tikrai vertas pagarbos už vaiko supratimą ir žmonos palaikymą!
Šaunuolė mamytė, tikrai džiaugiuosi, kad nepasidavė aplinkinių įtakai ir kalboms, ir žindė tol, kol pats vaikutis atsisakė. pati maitinu iki 1 m. 9 mėn. nutraukiau žindymą pati ir dabar to gailiuosi.