Dalinamės skaitytojos Erikos prieškarantinine gimdymo istorija, kad būtumėte budresnės per „žindymo pamokas“.
Sveiki, noriu pasidalinti savo gimdymo istorija. Dukrytei Elijai dabar pusė metų. Papasakosiu nuo tos akimirkos, kai atvažiavome į ligoninę. Jau buvo prasidėję sąrėmiai, pamatavo gimdos kaklelį (4 cm), vaiko širdies tonus ir prašė palaukti laukiamajame. Vyras nuėjo paklausti, kodėl negauname palatos, nes nelabai gerai atrodo, kai žmona ramsto sienas prie kitų žmonių ir neranda sau vietos. Gavome atsakymą, kad palauktume, kol iš palatos išsikraustys kita šeima, – tuomet mus įleis.
Praėjo maždaug 4 valandos, kol mane nusprendė paguldyti į mokamą palatą (prieš tai mums net nepasakė, kad yra tokia galimybė). Per tą laiką į mūsų palatą nė karto neužėjo seselė pažiūrėti, kaip laikomės.
Po pusdienio vėl nuėjau patikrai, nes skausmas jau nebebuvo vaikiškas.
Kaklelio prasivėrimas – 7 cm. Liepė grįžti į palatą. Kadangi man jau buvo sunku vaikščioti, galvoje kirbėjo klausimas – kodėl ne į gimdyklą? To paklausiau praktikantės, atsakė, kad nėra laisvų gimdyklų ir blogiausiu atveju gimdysiu palatoje.
Trauktis nebebuvo kur. Dar patarė, kad jeigu užsimanysiu stumti, tegul vyras greitai atbėga ir praneša. Taip niekas daugiau ir neatėjo mūsų apžiūrėti.
Visą laiką praleidau duše, kad tik būtų mažesnis skausmas, epidūro atsisakiau. Po kiek laiko atsilaisvino gimdykla ir mane ten perkėlė. Vandenys buvo nenubėgę, tad prakirpo. Štai tada ir prasidėjo didieji skausmai. Tarp sąrėmių atsijunginėdavau, rėkiau, neradau sau vietos. Ir vėl niekas neatėjo apžiūrėti.
Atėjo noras stumti, nieko nebegalėjau padaryti, vyras pradėjo blaškytis po visą ligoninę. Deja – niekas neatėjo, nerado gydytojos!
Galiausiai prisišaukiau, ji įėjusi pasakė: „Ai, tai tu čia taip šūkauji“.
Prasidėjo gimdymas, viskas ėjosi sklandžiai, daktarė su akušere išmanė savo darbą, esu labai dėkinga joms. Bet tai tikriausiai vienintelis teigiamas dalykas buvo mūsų istorijoje.
Gimė dukrytė Elija. Nuo sąrėmių pradžios iki gimdymo praėjo 21 val. Abudu su vyru buvome be galo pavargę ir nusilpę. Gimusią dukrytę uždėjo ant krūtinės, ji beperstojo klykė, rėkė. Tuo metu keitėsi pamaina. Atėjo seselė ir rėkiančiai dukrai bandė, tiesiogine ta žodžio prasme, sugrūsti krūtį į jos burnytę. Ji taip jos ir nebepaėmė.
Per gimdymą mane kirpo. Po 2 valandų į palatą (4 aukšte) turėjau pareiti pati, gerai, kad vyras mane laikė. Dukra išalkusi visą laiką rėkė. Atėjo seselė ir vėl darė tą patį – mano krūtį bandė sugrūsti mažylei į burną.
Ranka nusitraukinėjau priešpienį, bet tiek nenutraukdavau, kad dukra pavalgytų. Visą naktį mažoji praverkė, ryte atėjo sesutė ir pasakė žodžius, kurie įvarė šoką: „Tai čia jūsų vaikas visiems galvą kvaršina!“ Su vyru net nežinojome ką atsakyti.
Atsimenu, kad nuo visko norėjosi verkti, visą nėštumą svajojau, kaip pamaitinsiu krūtimi kūdikį, ir nieko nepavyko! Naktis košmariška, vyras skambino gydytojai, niekas neatsiliepė, galų gale nuėjęs susirado ir paprašė, kad duotų mišinuko primaitinti. Dukra pavalgė ir užmigo. Pagaliau ir mes galėjome nusnūsti.
Ryte prasidėjo tas pats – vaikas neima krūties, valgyti nori, vėl paprašėme mišinuko. Atsakymą gavome, kad visiems jie čia taip sau mišinuko nedalina. Teko vyrui važiuoti pirkti pačiam.
Atėjo vaikučio paskiepyti, bet pamiršo išraše parašyti, kad skiepijo.
Gerai, kad šeimos gydytoja mūsų paklausė ar skiepijome, nes būtų pakartotinai siuntę skiepyti.
Kitą naktį vaikutis vėl rėkė, pasikvietėme gydytoją (reikėjo skambinti du kartus, kad ateitų) ir prašėme pažiūrėti, ar viskas gerai?
Atsakymas: „Vaikas valgyti nori ir rėkia. Bandykite duoti krūtį“. Ir išėjo palikusi mus išsigandusius, verkiančius.
Vaikučiui užgulė nosį, vėl pasikvietėme. Apžiūrėjo ir sako: „Nenoriu lįsti prie vaikučio, čia labai tvanku, tai nieko ir nepadarysime“. O dukrytei sunku prakvėpuoti.
Nesupratome, kas darosi, sunku buvo patikėti, kad taip dar vyksta. Atsineši į pasaulį naują gyvybę, prašai pagalbos, jeigu kas neaišku, ir tau jos nesuteikia.
Vaikutį turėjome maitinti su vienkartiniu švirkštuku, prašėme vis, kad atneštų naujų, tai liepdavo su tuo pačiu maitinti. Galiausiai po 3 parų paprašėme, kad mus išleistų namo, ir jie atsisakė, nes nemoku maitinti krūtimi. Aš pasakiau, kad lygiai tą patį galiu daryti namuose, ką ir ligoninėje, nes jie ateidavo, pabandydavo, neišeidavo ir palikdavo mus.
Nėštumo metu į žindymo paskaitą, tad žinojau, kaip taisyklingai duoti krūtį, ir akušerei pasakiau, kad ne taip mokė. Tai mane apšaukė, kad ji 3 vaikus užauginus ir geriau žino. Pravirkau. Parašėme prašymą, kad patys norime išeiti iš ligoninės, ir grįžome namo.
Išsikvietėme žindymo specialistę į namus. Pamačiusi, kaip vaikutis bijo krūties, ji pakraupo. Išvada tokia, kad vaikas paniškai išgąsdintas krūties ir labai mažai tikimybių, kad ją paims. Bandžiau 3 mėnesius duoti krūtį, bet taip ir nepaėmė. Tuomet prasidėjo mūsų kelias mišinukų link, nes pienelio tiek nenutraukdavau, kad užtektų. Štai tokia mūsų skaudi patirtis, gaila, kad ligoninėse dar dirba tokie specialistai. Labai ačiū, kad išklausėte, svarbu, kad mamytės turėtų žodį prieš tokius gydytojus ir nebijotų pasisakyti. Gailiuosi, kad laiku to nepadariau, ir mano dukrytė nuo to labai nukentėjo.
Mama Ema iš Kauno
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
