„Žindymas – gyvenimo pamatas“. Fotografijų paroda apie gražiausias motinystės patirtis

Akušerė Ieva Girdvainienė

Lietuva pirmą kartą įtraukta į rugpjūčio 1-8 dienomis vykstančios Pasaulinės žindymo savaitės (WABA) projekto žemėlapį dėl Vaikų ligoninės ir Vaikų ligoninės paramos fondo iniciatyvos surengti fotografijų parodą „Žindymas – gyvenimo pamatas“.

Parodos iniciatorė akušerė, laktacijos konsultantė Ieva Girdvainienė, fotografė Akvilė Razauskienė.

Fotografijose – žinomos Lietuvos moterys, kurios pasirinko žindyti savo kūdikius, suprasdamos motinos pieno ir žindymo svarbą savo naujagimiams,  taip pat norėdamos pasidalinti savo patirtimi su kitomis Lietuvos moterimis.

Pakalbinome parodos sumanytojas.

Vilniaus gimdymo namų akušerė Ieva Girdvainienė: „Ne visos esame burtininkės“

Kai fotografė Akvilė Razauskienė kūrė nuotraukų ciklą apie cezario pjūvio randą, ji pakvietė pozuoti ir mane. Taip, nors esu akušerė, nebuvau apdrausta nuo tokios patirties, kaip cezario pjūvis. Po šios parodos išgirdome replikų – pasiaiškinkite, kodėl reklamuojate cezarį? Vis dėlto kur kas daugiau buvo pozityvo – pamatėme, kad moterims reikia patvirtinimo, kad nesusiklosčiusi motinystės patirtis nėra moters kaltė, kad taip atsitikti gali bet kam.

Žindymas – ne mažiau jautrus periodas nei nėštumas ir gimdymas. Gimė mintis kurti kitą nuotraukų ciklą apie žindymo kelią ir parodyti, kad jis nėra paprastas.

Ilona

Santaros vaikų ligoninės fondas parėmė mūsų su Akvile idėją, ir paroda bus atidaryta per šių metų žindymo savaitę Naujagimių skyriuje. Norėdamos, kad parodą pamatytų kuo daugiau būsimų mamų ir žmonių, kuriems žindymo klausimas yra aktualus, nusprendėme organizuoti mobilią parodą. Todėl parodos keliaus per didžiuosius Lietuvos miestus, bus eksponuojamos ligoninėse, galbūt net parkuose ar kitose viešose vietose.

Mūsų žinia – jokiu būdu nesikrimskite, jeigu nesiseka, nes taip būna daugumai. Pabrėžiu, daugumai. Gebėjimas žindyti be jokių pastangų duotas tik nedidelei dalelei moterų. Tai kaip talentas aukštai iššokti, būti greitu bėgiku ar turėti absoliučią klausą. Ne visos esame burtininkės.

Net mano žindymo patirtis – nors esu žindymo konsultantė ir vadovauju laktacijos kabinetui, – nebuvo sklandi. Pirmąją dukrelę žindžiau iki 1 metų ir 10 mėnesių, o antrąją – 1 metus ir 5 mėnesius. Teko pereiti visus rubikonus. Visą laiką šalia manęs buvo žindymo vadovėlis. Skaičiau Daivos Šniukaitės išverstą „Žindymą“ (dabar išleista ir kita puiki knyga K. Gonzaleso „Žindyti yra paprasta“).

Žindant pirmąją, didžiausia problema man buvo skausmingi speneliai, kas visoms pirmakartėmis yra normalu, o ypač toms, kurios viską nori atlikti tobulai. O pagimdžiusi antrąją dukrytę, susidūriau su dar kitokia situacija – šeimoje turėjome didžiulę netektį, patyriau stresą, ir pieno pradėjo mažėti. Tai buvo įrodymas, kad pienas gaminasi galvoje, teko palaukti. Ir verkiau, ir pykau, bet pavyko išbūti tą laiką pasitikint kūno žiniomis. Supratau, kad gamta yra stipresnė už emocijas, bet tam reikia laiko.

Žindymo paroda (kaip ir paroda apie cezario randą) norime pasakyti, kad taip irgi būna. Kartais žindymas toks gražus nuotraukose, bet toks sudėtingas iš tikrųjų! Todėl prie kiekvienos nuotraukos bus pasakojimas.

Fotografė Akvilė Razauskienė

Fotografė Akvilė Razauskienė:Žindymas yra gamtos duotybė“

Auginu du darželinio amžiaus berniukus, todėl su motinyste susijusios temos man labai artimos. Pirmoji mano paroda vadinosi „Mamos suknelė“ – garsios moterys pozavo su savo dukromis, mamomis arba tiesiog vilkėdamos mamų sukneles. Sutiko nusifotografuoti Neringa Čereškienė, Austėja Landsbergienė, Jolanta Leonavičiūtė, Laura Vagonė ir kitos gal kiek mažiau visuomenei žinomos moterys, bet visos turėjusios išskirtinai artimą ryšį su savo šaknimis – mama. O šių santykių artumą, svarbą ir jautrumą norėjome parodyti Motinos dienos progai pasitelkusios kiekvienos mergaitės svajonę – mamos suknelę. Neatsitiktinai ši jautri paroda puošia Vilniaus gimdymo namų koridorių sienas, kur užsimezga pirmasis mamos ir vaiko ryšys.

Antrajai parodai „Mano gyvenimo randas“ pasirinkome temą dėl visuomenėje nusistovėjusių stereotipų. Aiškiai jautėme, kad tiek mamos, tiek visuomenė skirtingai vertina mamas, pagimdžiusias natūraliai ir atlikus cezario operaciją. Esu tik idėjos išpildytoja. Temą parodai apie cezario randą pasiūlė žurnalistė Laura Mazalienė, „Mamų radijo“ įkūrėja. Mano abu vaikučiai gimė natūraliai, o Lauros abu – per cezario pjūvį. Buvo labai įdomu ir netikėta, kaip gi moterys sureaguos, išgirdusios idėją. Kaip pavyko prikalbinti garsias moteris atskleisti gana privačius dalykus? Kartu ieškojome mamų, ir visos mielai sutiko. Pozuodamos jos norėjo paneigti stereotipą, kad cezaris yra kažkokia gėda ar nevisavertiškumas – tarsi pati nesugebėjai pagimdyti, o vaiką ėmė ir išpjovė. Esame girdėję ir dar blogesnių nuomonių: ne pati gimdei, todėl nesukursi artimo ryšio su savo kūdikiu. Moterys, kurios sutiko fotografuotis, norėjo paskleisti žinią, kad tokie argumentai yra netiesa, kad vaiko ir mamos santykis priklauso nuo jam skiriamo dėmesio ir meilės jam visą gyvenimą, o ne nuo gimdymo būdo. Todėl cezario rando reikia ne gėdytis, o juo didžiuotis, nes taip greičiausiai buvo išgelbėta tiek vaiko, tiek mamos sveikata arba gyvybė. Man šį randą norėtųsi pavadinti nugalėtojos randu.

Mantautė

Žinoma, mes santūraus būdo, šiaurietiško mąstymo, todėl nereikėjo tikėtis, kad visos moterys atidengs pilvukus. Norėjome parodyti ne tik nuogą pilvą, bet ir emocijas, vyro palaikymą, todėl paprašėme, kad moterys fotografuotųsi su baltais savo vyrų marškiniais.

Tai buvo kita žinutė – jeigu jau taip nutiko, labai svarbu, kad palaikytų artimieji: vyras, mama, draugai. Jie susiduria su cezario rando pasekmėmis, nes po cezario būna sunkesnė žindymo pradžia, dažniau aplanko liūdnos mintys, nevisavertiškumo jausmas. Turime džiaugtis, kad gyvename tokiais šviesiais, pažangiais laikais, kad galime naudotis medicinos laimėjimais, kad mūsų vaikai neauga našlaičiai.

Aš, kaip ir daugelis meno kūrėjų, Lietuvos šimtmečio proga norėjau dovanoti Lietuvai su mano kūrybos sritimi susijusį projektą. Labai gražus fotografijos projektas „Ateitis sveikina Lietuvą“, kurios metu fotomenininkas Algis Kriščiūnas fotografavo 100 nėščiųjų. Mano noras buvo gamtoje nufotografuoti 100 žindančių moterų. Žinoma, su naujagimiais organizuoti tokio dydžio projektą nėra taip paprasta, ypač atostogų metu. Todėl ši mintis jau buvo stumiama į antrą planą, kai Ieva Girdvainienė pasiūlė prisidėti prie kito projekto – organizuoti žindančių mamų fotosesiją. Ir štai gimsta trečioji – žindymo savaitei skirta paroda – „Žindymas – tai pamatas“. Jei šios parodos negalėsime dedikuoti Lietuvos šimtmečiui, tai drąsiai ją galėsime skirti visoms Lietuvos mamoms, tėvams, močiutėms ir kūdikiams.

Fotografuojame gamtoje (pievose, miške, vandenyje), nes žindymas yra gamtos duotybė.

Lauryna

Žinoma, šiame projekte kaip ir ankstesniuose dalyvauja ne tik žinomos moterys, bet ir mažiau atpažįstamos. Taip norime parodyti, kad žindymo klausimas aktualus visiems, susilaukusiems naujagimio, – nepriklausomai nuo žinomumo, socialinės padėties, šeimos statuso ar vaikų skaičiaus. Iš žinomų moterų projekte dalyvavo gydytoja dietologė Rūta Petereit, TV žurnalistė Živilė Kropaitė, buvęs modelis Violeta Repčenkaitė, dabar gyvenanti Maltoje. Ši fotosesija itin įdomi, nes Violeta pozavo prieš pat skrydį į Maltą, savo mamos namų kieme, o kartu pozuoti prisijungė ne tik Violetos mama, bet ir močiutė – nuostabaus žavesio ponia. Pamatas – tai ir pasitikėjimas savimi, kitų parama, o kas geriausiai gali tau padėti, jei ne mama, močiutė ir tavo namų aplinka?

Iš viso projekte dalyvavo 16 moterų, visų jų kūdikių maitinimo patirtis skirtinga, todėl neatskleisdama visų istorijų, kviečiu aplankyti parodą ir susipažinti artimiau. Juk žindymas toks pat aplipęs stereotipais, kaip ir cezario pjūvis. Juk kiek skirtingų nuomonių, kaip ilgai reikia maitinti kūdikėlį, kuriose vietose galima, o kur jau nepadoru, o kokia gi tu mama, jei apskritai neturi pienelio? Todėl šia paroda, tikimės, pakviesime diskutuoti šia tema.

Pozavusių mamų mintys apie žindymą:

Deimantė

Žindymą kiekviena moteris supranta kaip natūralų gyvenimo duotą dalyką. Taip, tai natūralu ir labai tyra bei tikra. Kaip ir gamtos duota galimybė išnešioti ir pagimdyti vaiką, taip ir ši galimybė aprūpinti vaiką pirmu maistu, kurį jis gauna iš mamos, suteikta moteriai. Ar ši pradžia yra gyvenimo pagrindas? Žinoma (filosofuojant). Bet kartais filosofija susikerta ir su realybe, ir, kaip ir realiame gyvenime, kiekvienas žmogus yra individualus, taip ir čia. Vienoms mamoms pasiseka ir jos šį gamtos duotą ryšį gali išlaikyti kuo ilgiau, kitos trumpiau, o trečioms iš viso nelemta. Juk būna visko! Todėl šiuo klausimu negalima individualizuoti ir išaukštinti tik vieną iš šių pusių. (Erika)

Ieva

Mano žindymo istorija prasidėjo tuo metu, kai dar laukiausi ir svajojau, kaip pati maitinsiu savo kūdikį. Neslėpsiu, kad, skaitydama literatūrą šia tema, buvau šiek tiek įsibauginusi, nes informacijos apie žindymą ir visus su tuo susijusius iššūkius yra labai daug, tad maitinimas krūtimi man pasirodė gana sudėtinga motinystės dalis. Pirmomis dienomis man labai padėjo Vilniaus gimdymo namuose dirbančios akušerės, o grįžus į namus su mažyliu tikrąja to žodžio prasme visą mėnesį gulėjome ir valgėme. Ir dar pora mėnesių vaikelis valgė labai dažnai, bet dabar mano berniukui jau 4 mėnesiai, ir jis akivaizdžiai nebenori tiek ilgai ir dažnai būti prie krūties, nes aplinkinis pasaulis jam be galo įdomus. Kartais net būna sudėtinga pamaitinti, kai vaikas blaškosi, viskuo domisi, o kartu ir pyksta, nes jau alkanas. (Ieva)

 

Esu daugiavaikė mama, mano profesija – gydytoja. Tačiau net ir prieš keturiolika metų, kai buvau studentė, net negalvodavau apie, kad nemaitinsiu, neturėsiu pieno. O buvo visko… Ir nukramtytų spenelių, ir skausmo, ir minčių – gal nemaitinti? Tačiau kantrybė ir begalinė meilė bei noras duoti vaikui tai, kas geriausia, nugali. Širdyje jauti, kad pirmieji motinos pieno lašai vaikučiui yra labai svarbūs. Žindanti mama tampa labai artima kūdikiui, o vėliau gyvenime geriau supranta vaiko asmenybę ir poreikius. Pirmąjį sūnelį maitinau tik aštuonis mėnesius, greičiausiai dėl baigiamųjų egzaminų streso. Antrąją mergaitę maitinau beveik iki dvejų metukų. O trečiajai mergaitei jau metukai, tačiau minties nujunkyti nėra, nes tos mėlynos žvilgančios akutės pažiūri, rankutės apkabina, ir mama viską supranta, ko angelėlis nori. (Rūta)

Motiniškai laukiau galimybės išgyventi jausmą, kai mano mažytė pirmą kartą, lėtai, niekur neskubėdama, priartės prie mano krūties, pati ją suradusi palies lūpytėmis, apkabins ir ims žįsti. Pirmą mėnesį mes su Medeina leidome visą dieną drauge prie krūties, nes vis atrodė, jog pienuko mažai, ir ji yra alkana, o ir jai buvo sunku atsitraukti po 9 mėnesių nuo manęs toliau. Tuomet po savaitės atsirado didelių spenelių skausmų, kurie žindymą pavertė ne malonumu o pragariško skausmo išgyvenimu. Nelaukiau žindymo, nes ašaros plovė mano akis jaučiant tokį didelį skausmą. Buvo visokių minčių – gal tikrai nėra pienuko, gal todėl speneliai tik nugraužti, o kūdikio svoris neauga. Verkiau, bet nedrįsau pradėti maitinti mišinukais, nes juk visą gyvenimą svajojau savo kūdikį maitinti savo pienuku.

Po mėnesio keliavome pas gydytoją pasitikrinti. Medeina priaugo 300 g. Galvojau – galbūt čia tik pirmas mėnuo sunkus, juk antras mėnuo tikrai bus kur kas lengvesnis. Deja, kovo mėnesį svoris padidėjo vėl tik 300 g.

Gydytoja buvo puiki ir mane palaikė – svarbus yra naujagimio pirmų 3 mėnesių rezultatas, tad laukime, kol praeis 3 mėnesiai. Nenorėjau pradėti maitinti dukrytės mišinukais, tad lankiausi pas žindymo specialistę, pas kūdikių burnos chirurgą dėl pasaitėlio, skaičiau daug žindymo literatūros, guodžiausi kitoms mamytėms ir tikėjau, kad viskas turi būti gerai.

Virginija

Bet ir trečią mėnesį svoris padidėjo tik 300 g.  Gydytoja rekomendavo atlikti visus tyrimus kūdikiui, apsilankyti pas kitus specialistus (jų aplankėme 3). Niekas nieko blogo nerado. Po apsilankymo pas žindymo specialistę, ėmiausi papildomų priemonių skatinti pienuko gamybą – nusitraukdavau pienuką kiekvieną laisvą minutę (nors Medeina juk gyveno ištisai šalia krūties), keldavausi kiekvieną naktį ir nutraukdavau pienuką, kad turėčiau kuo Medeinutę pamaitinti prieš migdydama pietų miegelio. Ėjau iš proto. Bet laikiausi. Iki tol, kol išgirdau panašią fotografės istoriją ir stebuklingą frazę: „Mano krūtų čakros atsidarė po 3 mėnesių“.

Ji tikrai buvo stebuklinga. Taip – čakros atsidarė! Pieno gamyba susitvarkė, vieną dieną pientraukį supakavau ir padėjau giliai į spintelę. O Medeina pavalgydavo per keletą minučių (tuomet net pasidarė baisu, ar tikrai taip greitai gali, juk anksčiau valandas valgydavo). Nors svoris ir neaugo kilogramais, tai mūsų nebegąsdino, mes tiesiog, matyt, būsimos profesionalios lengvaateletės, kaip ir mūsų močiutė bei dėdės. (Deimantė)

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos:

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


šeši − 4 =

Kitos temos: