Laura Mazalienė (36 m.) atrodo labai jauna, nesunkiai supainiotum ją su mokine. Bet suvedus gyvenimo aritmetiką, nuomonė pasikeičia. Trys jau paaugę vaikai, 10 metų santuokos, prieš 2 metus įvykusios skyrybos, onkologinės ligos šešėlis, įveiktas maratonas, atrasta kaučerės veikla. Ir tai tikrai ne viskas.
Susitikome pasikalbėti, kuo Laura gyvena dabar.
Laura, atsakykite spontaniškai – kuo gyvenate šiandien?
Gyvenu mokslo metų pradžia. Deimilei ką tik suėjo vienuolika, rugsėjį ji iškeliavo į 5 klasę. Aurėjai devyneri – eina į trečią klasę. O Matukui birželį suėjo septyneri, uždarėme darželio duris ir keliaujame kartu į pirmąją klasę. Turiu galimybę ketvirtą kartą pasimatuoti pirmaklasio batelius.
Jums niekada netrūko idėjų, veiklų. Buvo „Mamų radijo“, įvairių žurnalistinių projektų, paskui verslo etapas. Ką veikiate šiuo metu?
Pagrindinė mano veikla dabar socialiniuose tinkluose. Kuriu savo gyvenimo dienoraštį, turiu sekėjų, kurie mano paskyras stebi ir tarsi dalyvauja mano gyvenime. Reklamos – šalutinis šios veiklos reiškinys, bet kol kas tai pagrindinis mano pajamų šaltinis. O savaitgaliais, ypač šiltuoju sezonu, užsiimu stiliaus kortelių praktika.
Kas yra stiliaus kortelės? Tai toks psichologinis žaidimas, kuris leidžia moterims geriau pažinti savo vidinį pasaulį per aprangos detales. Tai kažkas panašaus į veidoskaitą – ką mūsų veido bruožai sako apie mus, ar ką apie mūsų asmenybę išduoda kūno kalba. Apranga irgi siunčia žinutę, kas mes tokios.
Šios praktikos metu moterys, išjungdamos savo protą ir pasiduodamos intuicijai, pasirenka tam tikras korteles. Pagal tai jos gali sužinoti savo moteriškumo tipažą. Labai retai moterys išvis žino, kad egzistuoja tokie tipažai, – moteris karjeristė, žemiška moteris, moteris viliokė, laukinė moteris.
Tai tarsi psichologinis žaidimas, kur galima pasijuokti, nežiūrėti rimtai, bet kartu ir paliesti vidinį pasaulį, pasąmonę, kurios negebame priimti.
Man ši veikla labai patinka, sutinku nuostabių moterų, kas kartą vyksta energetiniai mainai. Aš joms padedu šiek tiek pažinti jų vidinį pasaulį, o jos man papasakoja daug gražių gyvenimiškų istorijų.
Ar galima teigti, kad naują veiklą, naujus horizontus atvėrė skyrybos?
Nebūčiau linkusi sakyti, kad skyrybos buvo inspiracija naujai veiklai. Tas gyvenimo etapas, kuris sudrebino mano kasdienybę iš pagrindų, buvo tik vienas iš daugelio veiksnių, nes dar iki skyrybų pradėjau lankytis pas psichologę, suradau psichologijos ir koučingo studijas. Baigusi šias studijas ir gavusi tarptautinio koučerio sertifikatą, sulaukiau labai gražių atsiliepimų iš dėstytojų, kad turiu išklausymo ir atliepimo dovaną, todėl galėčiau pati padėti žmonėms.
Buvo malonu, bet neturėjau jokio plano ką nors su tuo savo gebėjimu daryti, nes pagrindinis pajamų šaltinis tuo metu, kaip ir dabar, buvo socialinių tinklų reklamos.
Besimokydami dirbdavome su daug įvairiausių kortelių, kurios yra koučingo technika. Taip atradau stiliaus korteles, ir man jos labai surezonavo – pačiai labai padėjo suvokti savo vidinį pasaulį. Baigusi dar vienerius mokymus pagalvojau: kaip būtų smagu turėti tokią veiklą, kai su draugių kompanija – truputį juokais, truputį ne – analizuojame save ir visa tai, kas vyksta aplink mus.
Pabandžiau kortelių užsiėmimus su draugėmis, jos parekomenduodavo savo draugėms, ir visiškai netikėtai viskas užsikūrė, tai tęsiasi jau trejus metus. Ši veikla sutapo su skyrybomis, bet jos tikrai nebuvo įkvėpimas pradėti. Kita vertus, tai padėjo man patikėti savimi, tvirčiau atsistoti ant kojų – tarsi šviesa tamsiame tunelyje, kuri motyvuodavo kiekvieną rytą nubusti ir akis praverti šiek tiek plačiau.
Kaip sekasi po skyrybų auginti vaikus? Kaip susidėliojote logistiką, buitį, gal kažkas padeda?
Esu iš tų žmonių, kurie tiesiog ima ir daro. Ir vaikams kartoju, kad, kai labai nori, – gali viską, o kai nenori, – tada negali nieko. Po skyrybų, kai „nutiko“ naujas gyvenimo etapas (jį galiu pavadinti savęs pažinimo etapu), labai stipriai į jį pasinėriau, nes norėjau suprasti, kas aš esu be kitų žmonių įtakos. Visą gyvenimą buvau atsidavusi draugams, šeimai, tarsi buvau skirta išpildyti jų norus ir atliepti lūkesčius. Mažai laiko skirdavau sau, nepaklausdavau savęs: o ko noriu aš?
Teko savęs pažinimą suderinti su pasikeitusia, sudėtingesne kasdienybe, bet tai buvo labai prasminga. Niekada negalvojau ir negalvoju, kad man sunku. Kiekvieną dieną stengiuosi sau priminti, jog esu dėkinga už tai, kad galiu atsikelti, turiu ką apkabinti, kad namuose yra daug triukšmo, barnių, kad yra su kuo pasidalinti, padiskutuoti, pasidžiaugti, pasijuokti, o kartais ir ašarą nubraukti.
Kai jau labai reikia pagalbos, tai ranką ištiesia draugai, padeda tėveliai, nors ir gyvena pajūryje. Mano tėtis ypač daug padeda. Man reikėjo išmokti prašyti pagalbos, nes didžiąją dalį gyvenimo buvau tos nuomonės, kad viską galiu pati.
Apibendrindama galiu pasakyti, kad po įvykusių gyvenimo pokyčių daug kas persidėliojo: išmokau sustoti, atsipalaiduoti, daugiau iškomunikuoti, kaip jaučiuosi, ko man reikia.
Koks jūsų modelis – tėtis savaitgaliais ar dalinatės vaikus savaitėmis?
Mūsų modelis gana neįprastas, nes dalinamės vaikais kas dvi savaites. Pradėjome nuo savaitės, bet netrukus mergaitės paprašė: „Mes nespėjame pajusti namų dvasios ir atmosferos. Gal galėtume dvi savaites gyventi tai pas tėtį, tai pas mamą.“
Man iš pradžių tos dvi savaitės atrodė ypač daug. Esu pripratusi matyti savo vaikus nuo ryto iki vakaro. Buvo sunku išmokti nebėgti nuo savęs, nuo tylos, nuo ramybės ir prisijaukinti namus taip, kad net ir tyloje jie būtų šilti ir savi.
Dabar labai džiaugiuosi šituo sprendimu, nes visiems jis tiko.
Tuo metu, kai vaikai dvi savaites būna pas tėtį, aš visada organizuoju „vieno vaiko dieneles“. Pasiimu po vieną vaiką, kad galėtume pabūti tik su juo. Kai galime atsiverti vienas kitam, pabirti į smagius pasakojimus, malonias veiklas: ar nueiti į keramiką, ar pasivažinėti paspirtukais, ar tiesiog skaniai suvalgyti ledų.
Kai vaikai gyvena pas tėtį, kiekvieną dieną su jais kalbamės per FaceTime. Net nejaučiame didžiulio atotrūkio, ir tos savaitės skrieja. Ypač, kai būna darbingesnė savaitė, – tada atrodo, atiduodi vaikus, truputį atsikvepi ir jau vėl pradedi ruoštis, laukti, kada sugrįš mažoji, bet kartu ir didžioji mano gyvenimo palyda.
Kaip apsaugojote vaikus nuo neigiamų emocijų, kai skyrėtės? Ar vaikai per skyrybas turi būti tėvų ,,draugai“, ar verčiau kuo mažiau juos įvelti?
Ankščiau galvojau, kad tėvai turėtų būti draugai vaikams, bet manau, kad tai ateina su laiku. Kai vaikai praeina paauglystės etapą ir jau žengia į suaugusių žmonių gyvenimą, tada galime kalbėti apie tikrą ir prasmingą draugystę.
Kol jie dar maži ir mes jiems formuojame saugumo jausmą, ypač per pirmuosius septynerius gyvenimo metus, manau, kad tėvai turi būti draugiški autoritetai. Tie žmonės, kurie visada šalia, kurie saugo, kurie rūpinasi, bet išlaiko tam tikrą ribą, kad vaikai žinotų – šitas žmogus yra truputį aukščiau už mane, jis yra stipresnis ir gali mane apsaugoti. Tas jausmas, kad tavimi visada gali pasirūpinti, yra ypatingas, jo mums labai reikia. Net ir man, einant 37-uosius gyvenimo metus, nepaprastai gera žinoti, kad čia, Žemėje, dar turiu mamą ir tėtį, ir galiu pasijusti maža mergaite.
Kalbant apie skyrybas, svarbiausia vaikams nemeluoti. Melas po to sužeidžia dar stipriau. Žinoma, reikia suprasti, kad vaikai yra emociškai nebrandžios asmenybės, tad informaciją reikia filtruoti, pateikti be detalių, sakyti tik faktą.
Vaikams taip ir iškomunikavome, kad tėveliai nebegali būti kartu, skiriasi, bet visada išliks mama ir tėčiu. Ir manau, kad mums puikiai sekasi dėl vaikų būti mama ir tėčiu. Mes kartu lankėme porų terapiją, konsultavomės su vaikų psichologais, vaikai lankė savo puikią psichologę. Žodžiu, investavome daug laiko, noro ir žinių, kad skyrybų etapas praeitų kiek įmanoma sklandžiau.
Ar matote kokių nors požymių, kad vaikus skyrybos sužeidė?
Gyvenime nežinosime, kada koks įvykis ar ištartas žodis sužeis. Prisimenu savo vaikystę, kai man buvo 11 metų, persikėlėme gyventi iš Telšių į Klaipėdą. Man taip skaudėjo širdį! Tai buvo vieni sunkiausių gyvenimo metų, kai aš iš komunikabilios, džiaugsmingos mergaitės tapau užsidariusia. Tėvai manęs tada neklausė, tiesiog priėmė sprendimą. Lygiai tas pats ir su skyrybomis.
Graži mintis, kad mes pasikviečiame vaikus į pasaulį, mokome juos gyventi ir pratiname gyventi taip, kad vieną dieną, kai mūsų nebebus, jie galėtų toliau tęsti savo gyvenimo kelionę. Gyvenimo posūkiai yra reikalingi. Nuo visko mes vaikų neapsaugosime. Nesakau, kad tokios patirties, kaip skyrybos, vaikams reikėjo, bet lygiai taip, kaip ji sužeidė, ji atnešė ir gražių akimirkų, kurių galbūt niekada nebūtume patyrę.
Kiek laiko jums prireikė, kad atsigautumėte po skyrybų? Kas labiausiai padėjo – hobiai, sportas, draugės?
Vieną dieną po 3–4 mėnesių jausdavau, kad visai neblogai tvarkausi, o kartais ir po pusantrų metų atrodydavo, kad pasaulis griūva.
Skyrybų metu man buvo nustatyta depresija ir nerimo sutrikimas. Ne viename interviu esu sakiusi, kad geriausia terapija man buvo bėgimas, pasiruošimas maratonui. Bet kartu lankiausi pas psichologus, dalyvavau įvairiose pokyčių programose. Tai buvo kaip kompleksinė pagalba sau iš visų sričių.
Man labai padėjo tikslų turėjimas, kai kiekvieną dieną žinai: šiandien turėsiu nubėgti tiek ir tiek kilometrų, turėsiu susidėlioti laiką taip, kad spėčiau susitikti su brangiausiais žmonėmis, kad liktų laiko pažaisti su vaikais, iškepti pyragą. Iki 35 metų man nereikėjo jokios sportinės veiklos, o dabar tai tapo gražia kasdienybės dalimi.
Mano patarimas skyrybas išgyvenančioms moterims – kad ir kaip norėtųsi užsidaryti, save pastumkite „per negaliu“, gal net per sukąstus dantis ir pabandykite pasigaminti laimės. Nes mes jos galime pasigaminti! Sporto disciplina yra tai, kas mums greičiausiai duoda laimės hormono dopamino. Šiaip dopamino galime gauti iš patirčių, žmonių. Bet kai išgyveni skyrybų etapą, dažniausiai nieko nenori. Tad siūlau pasirinkti kokią nors sportinę veiklą – ar tai būtų mankštos, ar žaidimai (tinklinis, padelis), ar bėgimas, kas labiausiai tiko man. Taip, tai priverstinis būdas laimei pasigaminti. Ir sunku, ir kartais nesinori, bet kai savo dienos užduotį įvykdai, užplūsta palaima!
Ką palinkėtumėte ir patartumėte susitikusi Laurą, kokia ji buvo prieš 10 metų? Gal turite patarimų, kaip pastebėti iš anksto, kad artėja šeimos griūtis?
Tiek tai Laurai, kuri gyveno prieš 10 metų, tiek tai Laurai, kuri gyvens dar po 10 metų, ar Laurai, kuri gyvena šiandien, noriu pasakyti labai gražią mintį –didžiosios dalies gražiausių savo gyvenimo akimirkų mes dar neišgyvenome, o nuostabiausių žmonių mes dar nesitikome. Visa tai mūsų laukia. Gal šiandien, o gal rytoj.
Linkiu sau ir visiems, kurie gyvena intensyvų suaugusių žmonių gyvenimą, pasilikti erdvės gyvenimo stebuklui. Pasilikti laiko susitikti gatvėje seniai matytą bičiulį, su juo pasikalbėti, išgirsti jo istoriją, kuri galbūt taps mums tramplynu į naują gyvenimo etapą.
Nežiūrėti į viską taip sunkiai ir sudėtingai, o pažvelgti žaismingai, atrasti savyje atsipalaidavimo.
Ir – kad ir kokia tai atrodytų banali mintis – pergalvoti ne tik blogiausius gyvenimo scenarijus, o pergalvoti geriausius.
Manome, kad būsime laimingi, kai turėsime ar pasieksiu tą ir aną. Graži mintis, kad laimė yra tada, kai tau nieko netrūksta. Aš sau kiekvieną dieną paaiškinu, kad šiandien turiu tiek, kiek galėjau turėti, ir esu dėl to labai laiminga. Rytoj galbūt turėsiu daugiau, galbūt turėsiu mažiau, bet būsiu lygiai taip pat laiminga, nes turėsiu būtent tiek, kiek man reikės tą dieną.
Tekstas Neilos Ramoškienės
Nuotraukos Martyno Stankaičio ir iš asmeninio albumo
