Sakoma, kad kiekviena šeima turi savo meilės kalbą. Vienoms šeimoms tai – apsikabinimai, kitoms – dovanos, tretiems – sakomi komplimentai. Monika Antropikė pasakytų, kad jos, vyro ir trijų vaikų meilės kalba yra bėgimas. Dabar Monika ruošiasi įveikti 70 kilometrų ultramaratono trasą.
Šeimoje auga dešimtmetis Adomas, aštuonerių Nojaus ir penkerių Augustė. O iki vaikų gimimo Monika nebuvo nei sportininkė, nei bėgimo entuziastė.
Pirmieji nubėgti kilometrai
Monika ir Robertas Antropikai – pora nuo pirmojo studijų kurso (jie studijavo ekonomiką Vilniaus universitete). Robertas jau tada susidomėjo bėgimu. Ruošdamiesi vestuvėms, sužadėtiniai kartais išbėgdavo pabėgioti kartu, tik Monika trumpas distancijas. Ji, kaip ir visos nuotakos, norėjo šiek tiek padailinti kūno formas. Bet tuo viskas ir baigėsi. Sukūrus šeimą, Robertas jau ėmė rimtai bėgioti ir ruoštis maratonams, o Monikai buvo svarbiau namai, vaikai…
Po trečiojo vaikelio gimimo buvo praėjęs geras pusmetis, kai Monika pajuto, jog nori šiek tiek erdvės sau. Kadangi vyras kasdien bėgiodavo po valandą ar dvi, nutarė pabandyti ir ji. Sakoma, geras pavyzdys visada užkrečia. Tuo labiau kad kažkokio specialaus pasiruošimo ar įrangos bėgimui nereikia, – apsiauni sportinius batelius, ir pirmyn. „Kiekviena mama turėtų atrasti sau priimtiną fizinio aktyvumo formą. Nesvarbu, ką sportuoji, bet judėjimas yra būtinas kiekvienai moteriai, ypač mažų vaikų mamai. Juk maži vaikai – tai zirzimai, nemiga, nuovargis. Judėjimas atkuria emocinę būseną, jis tarsi natūralus antidepresantas“, – įsitikinusi Monika.
Pirmąkart išbėgusi ji įveikė 5 kilometrus. Prisipažįsta, kad nebuvo lengva, bet grįžo tarsi palengvėjusi, nuo minčių išvalyta galva, jautėsi laimingesnė ir energingesnė. Taip prasidėjo trijų vaikų mamos bėgikės karjera.
Koks tavo tikslas?
Pamačiusi, kad bėgimas padeda įveikti buitinį nuovargį, Monika nutarė tuo užsiimti reguliariai. Birželio mėnesį ji nusipirko naujus bėgimo batelius (kurių dabar turi pilną spintą!), o vyras paklausė, koks yra jos tikslas? Nes jei bėgikas neturi sau išsikėlęs tikslo, užsidegimas gali greitai praeiti, ir tie bėgimo bateliai gulės nenaudojami. „Tada Robertui pasakiau, kad mano tikslas yra nubėgti pusmaratonį. Įveikti 21 kilometrą man atrodė labai rimtas iššūkis. Tam ruošiausi visą vasarą, kartais bėgiodavau stumdama Augustės vežimėlį. Mes gyvename palankioje vietoje – renkantis namus, svarbus kriterijus buvo tai, kad Žirmūnuose paupiu tęsiasi ilgi bėgiojimo takai. Ir kai pagaliau pusmaratonį nubėgau, labai didžiavausi savimi“, – pasakoja Monika.
Atsirado naujas tikslas – nubėgti maratoną. Sako, jei nebūtų turėjusi tikslo, ko gero, tikrai būtų užmetusi bėgimą. Juk akimirkomis pagalvodavo: kam viso to reikia? Ar ne geriau pagulėti ir pailsėti namuose? Bet kai gerą valandą pabėgiojusi grįždavo namo su mažyle ir abidvi saldžiai numigdavo, tos mintys praeidavo. Paskui kūnas sustiprėjo ir nuovargio jausdavosi mažiau, nors bėgimo tempas greitėjo ir kilometrai ilgėjo.
Monika sako, kad iki pirmo nubėgto pusmaratonio progresas buvo gana lėtas. Visam kūnui, o labiausiai galvai, reikėjo apsiprasti su ilgomis distancijomis. Pirmąjį pusmaratonį nubėgo per 2 valandas 13 minučių. Dabar tokį atstumą ji įveikia per 1 valandą 45 minutes – visu pusvalandžiu greičiau. Monika bėgioja 5 dienas per savaitę, kasdien nubėga apie 10 kilometrų.
Pirmasis maratonas
Pirmąjį savo maratoną Monika nubėgo Berlyne. Prieš varžybas visada baisu, bet pirmą kartą ypač.
„Virpėjo ir širdis, ir kojos, buvo abejonių, ar pajėgsiu nubėgti visą maratono distanciją. Bet taip yra tik stovint prie starto linijos, o kai pradedi bėgti, atsiranda drąsos ir pasitikėjimo savimi. Pirmąjį savo maratoną nubėgau per 4 valandas ir 50 minučių – ten ir miriau, ir verkiau, ir viską skaudėjo… O kokios mintys būna bėgant? Apgalvoji viską apie vaikus, ir apie šeimos planus, darbo problemas. Apskritai aš bėgdama dažnai sprendžiu visokias sudėtingas situacijas – ar tai būtų darbe, ar tai būtų namuose. Iš kažkur ateina atsakymai, susidėlioja į stalčiukus visa informacija. Tiesiog vyksta dialogas su savimi. Ant vieno peties sėdi tas kipšiukas, kuris sako: „Gal tu jau sustok, tu labai pavargai, viską skauda“, tada bandai susitarti su savimi ir įveiki tą kipšiuko pagundą.“
Kai Monika bėgo pirmą pusmaratonį, Vilniaus maratone dalyvavo ir jos vyras, kurio tikslas buvo įveikti maratoną greičiau nei per 3 valandas. „Net mūsų vaikai dalyvavo bėgime, tik, žinoma, trumpose distancijose – 200 ir 400 metrų. Mažylei tada dar nebuvo nei metukų, už rankytės pervedžiau visą distanciją ir ji sėkmingai kirto finišo liniją. Turime nuotrauką, kai po finišo stovime visi su dalyvių medaliais. Įveikęs sau išsikeltą iššūkį jauti, kad įdėtas darbas atsipirko, norisi naujų tikslų ir dar didesnių iššūkių. Galbūt atbėgti tą pačią distanciją greičiau. Galbūt nubėgti dar tolimesnę trasą. Pavyzdžiui, Robertas šiais metais atliko sporto meistro normatyvą 100 kilometrų bėgime ir atstovaus Lietuvai pasaulio čempionate šį rugsėjį“, – sako Monika.
Bėgimo romantika
Bėgimas Antropikų šeimai jau tapo savotiška romantika. Kadangi dabar ir vyras, ir žmona bėga maratonus, jie stengiasi kartu užsiregistruoti į pasaulyje vykstančias maratono varžybas ir išskristi tarsi į medaus mėnesio kelionę. Pernai jie bėgo maratoną Vienoje, šiemet Milane. Pavyzdžiui, norinčių dalyvauti Berlyno maratone būna tiek daug, dar rengiama net loterija, kas pateks. Moniką ir Robertą lydėjo „naujoko sėkmė“, abiem pavyko ištraukti laimingus bilietus.
„Dažniausiai 42 maratono kilometrus bėgame miesto gatvėmis. Nepaprasta bėgti per mažai pažįstamą miestą ir jį pažinti iš tokios perspektyvos. Be to, bėgame minioje su daug bėgimo entuziastų, būna daug palaikymo, daug šūksnių, muzikos ir viso kito. Varžybų atmosfera tikrai nereali. Mes maratonų labai laukiame, nes galime nuskristi ir pabūti su vyru dviese, po varžybų nueiti pavakarieniauti. Tai mūsų pasimatymai ir laikas kartu, nors trasoje bėgame ne kartu. Vyras paprastai startuoja anksčiau ir bėga greičiau.
Prieš kelerius metus dalyvavome Paryžiaus maratone. Man prieš maratoną pradėjo laužyti kaulus, skaudėti visą kūną, bet galvojau, kad tiesiog peršalau. Prieš varžybas išgėriau vaistų nuo skausmo ir stojau prie starto linijos. Ties tryliktu kilometru pajutau, kad tikrai labai negera. Bėgdama paskambinau vyrui, kuris jau buvo finišavęs. Robertas mane pasitiko ties 21 kilometru ir lydėjo iki pat finišo, tempdamas už rankos. Paryžiaus maratone vis dėlto finišavau, bet grįžusi į viešbutį pamačiau, kad esu visa išberta. Pasirodo, bėgau sirgdama vėjaraupiais“, – prisimena Monika.
Nuo maratono iki ultramaratono
Dabar Monika jau yra dalyvavusi 4 maratono varžybose, o tikslai vis didėja. Rudeniop jos laukia ultramaratonas Lietuvoje. Kuršių Nerijoje trijų vaikų mama bandys įveikti 70 kilometrų. Robertas Kuršių Nerijoje yra net keletą kartų nubėgęs 104 kilometrus ir du kartus tapęs šios rungties nugalėtoju.
„Vyras treniruoja mane, bet pats jis turi trenerį, priklauso bėgimo klubui. O aš kitoms moterims, kurios nori pradėti bėgioti ar numesti svorio, galiu patarti tik iš savo asmeninės patirties: viską reikia daryti nuosekliai, palaipsniui. Nereikia iš pat pradžių užsigriebti per daug. Nereikia iš karto pradėti bėgioti labai greitai arba ilgų distancijų. Tada pakyla pulsas, bėgimas pasidaro kančia, ir moterys sako: „Ne, bėgimas ne man.“ Bet tai nebūtinai tiesa – bėgimą galima prisijaukinti pamažu. Aš pati bėgioju su pulsometru, tad matau, kaip į krūvį reaguoja mano širdis. Treniruodamasi jaučiu progresą, jau galiu tą patį atstumą nubėgti greičiau nepavargusi“, – sako Monika.
Bėga ir vaikai
Gimus trečiajam vaikui, Monika ir Robertas išeidavo pabėgioti pasikeisdami. Vienas grįžta – tada kitas išbėga į trasą. Vaikams šiek tiek paaugus, dažnai prisijungia ir jie. Kartais tėvai bėga, o vaikai šalia važiuoja dviračiais.
„Mūsų vidurinysis sūnus lanko lengvąją atletiką, nes irgi bėgimas irgi labai patinka. Būdamas šešerių, jau nubėgo 5 kilometrus. Jį labai užkabino ši sporto šaka, dabar įveikia savo amžiui tinkamas distancijas, tad kartais vasarą ieškome renginių Lietuvoje ir dalyvaujame visa šeima. Mūsų vyresnėlį labiau domina krepšinis, o mažoji Augustė dar ieško sporto šakos, kuri jai labiausiai patiktų. Bet kad reikia sportuoti, supranta visi vaikai, nes mato tėvų pavyzdį“, – sako Monika.
Šeima bėgioja bet kokiu oru. Lietus ar sniegas tikrai nėra priežastis likti namuose. Nebent būtų paskelbta ekstremali padėtis dėl uragano ar trankytųsi žaibai. Sako, jog lietuviškas oras labai palankus bėgioti.
Tekstas Gintos Liaugminienės
Nuotraukos iš asmeninio albumo
Susiję straipsniai
