Tėvystės koučerė Renata Cikanaitė sako, kad labai dažnai mums ateina į galvą ir nepalieka ramybėje mintys, jog esame netobulos mamos, žmonos, dukros, draugės, darbuotojos… Kitaip tariant, vis kažko trūksta, vis negerai ir negerai. Todėl ir kilo mintis parašyti knygą „365 dienos su savimi“, kuri būtų tarsi skydas prieš visą tą negatyvą. Kad būtų kur paskaityti kitaip. Kad suvoktume, jog esame padariusios labai daug gražių ir didelių dalykų. Kad mūsų užtenka. Kad mes jau esame pakankamos, geros, protingos, drąsios.
Renata, kokia jūsų pačios motinystės patirtis?
Esu Leo ir Luizos mama, jie pametinukai, dabar jau ankstyvieji paaugliai. Man motinystė yra didelis džiaugsmas. Kartu ir rebusas. Niekada nežinau, kaip priimtas sprendimas suveiks. Kokie bus jo atgarsiai po metų, o kokie po dešimt? Jeigu reikėtų vienu sakiniu apibūdinti, kokia aš mama, – sakyčiau, kad tokia, kuri yra vaiko pusėje. Tačiau tai turi ir savo šešėlinę pusę – būdama vaiko pusėje, kartais nepasirenku pati savęs. Norėčiau išmokti dažniau rinktis save.
Knygoje paliečiate temą, ką daryti, jei auginant vaikus tėvams nepatinka su jais žaisti. Kaip buvo jums pačiai – ar tai sunki užduotis?
Man patinka būti lauke, gamtoje, ką nors veikti aktyviai. Veiklos su vaikais, kurios tai atliepia, man yra malonumas. Karstytis, lipti, bėgioti, plaukioti, keliauti. Patinka skaityti kartu, kartais taip sulindę po antklodėmis su knygomis praleidžiame visą popietę. Bet yra ir kas nepatinka. Tada kartais galiu pasistengti, o kartais taip ir sakau – aš šito veikti nenoriu, siūlau veikti ką nors kito. Ir tariamės. Arba pykstamės. Ir verkiame. Pagal situaciją.
Kartais tėvai nežaidžia, nes po darbo dienos jie iš tiesų labai pavargę…
Yra, kam paprasčiausiai neįdomu. Nes labai skirtingi suaugusiųjų ir vaikų interesai. Ir gebėjimas mąstyti, daryti skiriasi. O jei dar esi ir pavargęs, tai tada iš viso sunku. Aš netikiu, kad kažko darymas prievarta yra gerai. Jeigu tikrai žaisti nesinori, galima kartu veikti daug ką kita. Vaikai laimingi, kai su mumis. Ką kartu veiksime, turi patikti visiems. Jeigu apsimesime, kad mums smagu, bet iš tikrųjų bus nuobodu, vaikai vis tiek supras. Ir dar bus pagavę mus sakančius netiesą.
O gal vaikams paprasčiau žaisti su seneliais, kurie turi daugiau laiko?
Esu pastebėjusi, kad seneliai dažniau yra labiau atsipalaidavę už tėvus. Jie labiau vaikus vedasi į savo pasaulį, rodo, kaip jie gyvena. Tėvai – mano karta – vis dar labai bando auginti vaikus teisingai. Seneliai – augina, kaip auginasi. Pavyzdžiui, mūsų senelis, mano tėtis, labai mėgsta krepšinį ir yra nagingas, tai su juo – visokios dirbtuvės ir krepšinio varžybos. O močiutė, mano mama, daugiau anūkus viskuo vaišina, moko žaisti sudoku – čia jos aistra. Prižiūri besimaudančius tvenkinyje, dalinasi savo muzikinės bendruomenės veiklų įrašais.
Kuo mažesnis vaikas, tuo daugiau žaidimų su tėvais jam reikia?
Aš manau, kad vaikui reikia laiko, praleisto kartu su tėvais, o ne būtinai žaidimų su jais. Labai natūraliai vaikai žaidžia su kitais vaikais, o su suaugusiaisiais dažnai jie tai įvardina kaip netikrą žaidimą. Amerikoje buvo atlikti tyrimai, kurių metu vaikų klausė, ką jie daro būdami su kitais vaikais ir su suaugusiaisiais. Su vaikais atsakė ,,žaidžiame“, o su suaugusiaisiais – „nežinau“.
Bet jei tėvai turi noro pažaisti kartu, pabūti barbėmis ir kenais, puiku! Žaidimas gali pakeisti mintis, nuotaiką, suartinti. Jeigu žaisti yra kančia, – aš verstis per prievartą nepatarčiau. Manau, svarbu ieškoti džiaugsmo labiau negu pasiaukojimo.
Dažnoje šeimoje mėgstami stalo žaidimai…
Mes šeimoje dažnai žaidžiame kortomis, šachmatais, šaškėmis, mėgstame rebusinius žaidimus, dėliones. Vaikai daug visko kala, lipdo, gręžia, klijuoja, montuoja. Jiems visada geriausi žaislai buvo tai, kas jau yra buityje, – plaktukai, samčiai, lentelės, dėžutės, grąžtai, minkšti baldai. Iš viso to buvo statomi laivai, palapinės, elektros skydinės. Aišku, kad namuose yra ir tikrų žaislų. Bet visada žavėjausi vaikų gebėjimu žaisti su bet kuo, kas yra aplink juos.
Kokie prisiminimai apie žaidimus liko iš jūsų pačios vaikystės?
Prisimenu, kaip žaisdavome su draugėmis vergę Izaurą, – nukabindavome mamos užuolaidas, jas apsukdavome ant lankų ir lankus prisirišdavome prie juosmens. Išeidavo tokios pūstos suknelės kaip ir filme. Labai jausdavomės gražios. Dar prisimenu, kaip mėgdavau žaisti mokytoją pas močiutę svetainėje – prisidėdavau daug knygų ant stalo ir mokydavau įsivaizduojamus vaikus prieš mane.
Kaip nuraminti sąžinės graužimą, jei nepatinka žaisti su vaikais? Apie tai juk irgi rašote savo tekste?
Didžioji mano knygos dalis yra skirta tėvų patirtims ir būsenoms atliepti. Man atrodo, kad tėvai yra pamirštoji tėvystės grandis. Apie vaikus visur visko tiek daug. Tad man norisi atliepti tėvus. Manau, geriausias būdas sąžinei atliepti yra priminti sau, kad mūsų vaikai yra gyvi ir sveiki, ir tai svarbiausia! Buityje užsimirštame ir kabinėjamės visi prie smulkmenų. Užsirašykime ant šaldytuvo didelėmis raidėmis – MES VISI GYVI IR SVEIKI – ir jeigu norime, žaiskime, jeigu nenorime, – nežaiskime, svarbiausia – džiaukimės, kad vieni kitus turime.
Ištrauka iš knygos
10 diena. Nenoriu žaisti su vaikais
Dar ir šiandien prisimenu, kaip kiekvieną kartą palengvėdavo, kai išgirsdavau vaikų tėtį sakantį: mes einam į žaidimų aikštelę. Galvodavau: ačiū Dievui, vaikams bus smagu ir nereikės man ten su jais eiti.
Tuo metu pasitenkinimą su vaikais leidžiamu laiku jausdavau juos nešiodama, migdydama, maitindama, ką nors jiems pasakodama. Matydama, kaip jie užmiega ar sotūs laimingai ropinėja, jausdavau vidinę palaimą. Bet eiti žaisti su jais man atrodė nuobodu. Nuoširdžiai nesuprasdavau, kas ten galėtų būti įdomaus.
Vieną dieną atsitiko taip, kad vaikų tėtis negalėjo jų vesti į žaidimų aikštelę. Teko eiti man. Laikiausi šalia, kad galėčiau padėti, jeigu griūtų ar dar kas nemalonaus atsitiktų. Sekiojau iš paskos, pavalydavau drabužius, ištraukdavau iš krepšio ir pasiūlydavau traputį, užkeldavau, kur patiems buvo sunku užlipti. Nežinodama, kur save padėti, pamačiau sūpynes. Atsisėdau. Pradėjau suptis. Kažkuriuo momentu kūnas prisiminė seniai patirtą malonumą ir kojos pačios pradėjo lankstytis, vis stipriau ir aukščiau. Galiausiai įsisupusi, pakilusi aukštai pajutau, kad šypsausi ir noriu dar. To vėjo plaukuose, tų žnybtelėjimų kūne, to jausmo, kad esu laisva ir skrendu.
Tai buvo naujo etapo pradžia. Dabar, kai vis dar palydžiu jau paūgėjusius vaikus į žaidimų aikštelę, visur užsiropščiu viena pirmųjų. Lipu, supuosi, lendu, suku, bėgu, vejuosi. Bet norėjau kalbėti ne apie tai, tad grįžtu prie pirminės idėjos. Kaip leisti laiką su mažais vaikais, jeigu aktyvūs lauko žaidimai nepatinka?
Visų pirma išsiaiškinkite, ar patinka. Mano pavyzdys rodo, kaip galime galvoti, kad kas nors nepatinka, o iš tikrųjų kažkada seniai esame sau uždraudę žaismingumą ir iškeitę jį į suaugusiųjų pasaulyje taip vertinamą rimtumą ir santūrumą. Geriausias būdas išsiaiškinti – bandyti. Sukiškite rankas į smėlį, atsisėskite ant sūpynių, pažaiskite slėpynių. Niekas iš viso šito jums neturi patikti. Tačiau gali. Jeigu pajusite viduje bundantį vėjavaikiškumą, tai daugiau įžvalgų čia ir nebereikia. Tikiu, kad idėjų žaidimui netrūks.
O ką, jeigu pabandžius nepatinka? Jeigu nepatinka lakstyti? Skaityti? Arba žaisti stalo žaidimus? Jeigu nepatinka dėlionės? Jei lego nuobodu? Jeigu lėlės plaukų šukuosenos netraukia? Juk žinome, skaitėme, girdėjome, kad su vaikais žaisti reikia, nes taip kuriamas ryšys ir santykis. Tada ne tik nuobodu, bet papildomai jaučiame kaltę, kad nedarome taip, kaip reikia. Turiu jums vieną kortą užantyje. Vaikai nori priklausyti. Jie mus kviečia į savo (žaidimų) pasaulį, nes tai jie moka daryti. Jeigu jaučiame, kad į jų pasaulį kiekvieną kartą einame per kančias ir atsinešame kaltės jausmą, tuo ir pasidalinsime su vaikais – nenoru ir kalte. Juk svarbu ne tik žodžiai, daug svarbiau mūsų kūno kalba, gestai, veido išraiška, tai, kaip jaučiamės. Vaikai pajus mūsų tikrąją būseną dar net nepradėjus žaisti.
Žaidimas yra tik viena iš bendravimo formų. Gyvenime formų yra daug, ir ne be reikalo. Kad kiekvienas susirastume savąją.
Susiję straipsniai
