Paauglystė – sudėtingas laikas augti. Mokytis tuo pačiu laiku lengviau, jei augi saugioje aplinkoje ir gali pasitikėti greta esančiais suaugusiaisiais.
„Turime puikių – tiek privačių, tiek valstybinių – pradinių mokyklų Vilniuje, turime tikrai šaunių gimnazijų. O progimnazijų, nors yra, bet apie jas nekalbame, lyg jose besimokantys vaikai būtų nematomi. Tarsi visi būtų susitarę – peršokime šį nepatogų amžiaus tarpsnį. O tuo laiku ypač svarbu, kad mokyklos aplinka ir bendruomenė augintų, įgalintų, ugdytų, drąsintų augantį žmogų ir kartu mokytų brėžti jo saugias ribas. Mūsų uždavinys – tokią aplinką pasiūlyti“, – sako Apvalaus kvadrato mokyklos direktorė Vilija Railaitė.
Kalbamės apie tai, kuo unikalus ir kodėl toks svarbus laikas, kol vaikai mokosi progimnazijoje, t. y. 5–8 klasėse.
Kodėl atrodo, kad progimnazistai vaikai mūsų ugdymo sistemoje yra mažiau matomi ar bent jau apie juos, panašu, mažiau kalbama?
Progimnazinio ugdymo etapas „ištinka“ tuo pat metu, kaip ir paauglystė. Tai labai jautrus ir intensyvus laikas, kai vyksta intensyviausios savęs paieškos, klausiama daugybės klausimų apie tai, kas aš esu, koks esu, garsiau ar tyliau deklaruojame, kad esu kitoks, tikrai jau ne toks, kaip tėvai ar kiti suaugėliai aplinkui. Vyksta savęs atskyrimo ir savojo aš paieška ir drauge – paieška tų kitų tokių pat kaip aš, su kuriais noriu būti. Kai kuriems vaikams šis asmenybės augimas prasideda ketvirtoje klasėje, o penktoje, šeštoje, dar ir septintoje, aštuntoje klasėse pasireiškia bene visiems, nors gali ir skirtingai.
Tai sudėtingas laikas ir vaikams, ir jų tėvams – kaip suteikti vaikams daugiau savarankiškumo ir tuo pat metu sukurti ir palaikyti patikimo uosto galimybę, kur visada galima saugiai grįžti. Kai vaiko savęs paieška vyksta saugioje aplinkoje, tokios paieškos gali vesti toli ir labai sėkmingai. Deja, jeigu ji vyksta be saugių ribų, be aiškių susitarimų ir pasekmių, galima ir „nueiti į kraštus“.
Progimnazijos klasėse vaikai yra vadinamojo sudėtingiausio amžiaus. Hormonų audros ir emocijų sūkuriai gali rimtai įsiūbuoti kasdienybę, ir su penktokais, šeštokais, septintokais dirbantiems žmonėms reikia daug kantrybės, ramybės, specifinių šio amžiaus tarpsnio supratimo žinių, pastangų. Turėti pastiprinančią, drąsinančią, auginančią progimnazijos aplinką yra didžiulis iššūkis ir prabanga. Mūsų mokyklos uždavinys – pasiūlyti tokią aplinką. Saugią aplinką progimnazistams, kurioje jie gali mokytis, ir išmoksta.
Kas yra saugi aplinka progimnazistui?
Mokyklos uždavinys išties nelengvas – vaiką reikia ir pagloboti, ir įgalinti, ir padrąsinti, ir neužgloboti. Privalome jiems leisti augti ir eiti atsikabinus, bet laikyti ištiestą ranką, kad bet kada prireikus vaikas galėtų pasitikėti suaugusiu žmogumi, kuris yra šalia. Kad patyrinėjęs aplinką ir „neatrastas teritorijas“ visada turėtų kur saugiai grįžti.
Turėti stiprią, empatišką profesionalių, supratingų mokytojų komandą progimnazijoje, turėti mokytojus, kurie sugeba nenueiti į galios kovas su vaikais – „daryk, kaip aš pasakiau“, „gerbk mane, nes aš mokytojas“ – štai kur didysis iššūkis. Mes tokią komandą turime, todėl širdingai kviečiame ateiti mokytis į 5 bei 6, o nuo šio rugsėjo – ir į 7 klases.
Kaip įvyksta naujoko adaptacija, kai jis ateina į mokyklą, kurioje kiti vaikai jau pramokę kinų ir ispanų kalbų, kitų dalykų?
Į mūsų mokyklą bet kada gali įsilieti nauji mokiniai, tai ir vysta. Tėvų baimės, kad vaikas kažko nesimokė ankstesniais metais, pagrįstos. Vis dėlto nuraminame tėvus gyvais pavyzdžiais, kaip greitai naujokai pasiveja. Naujokams gali prireikti papildomų pamokų, o kadangi tokio amžiaus vaikai labai imlūs, jau po kelių mėnesių jie gali ir suprasti, ir pasikalbėti su bendraklasiais bei mokytojais paprastomis ar sudėtingesnėmis frazėmis.
Ar sutinkate, kad progimnazistų mokymosi programos sunkios, todėl be korepetitorių – nė iš vietos?
Šiuo klausimu ypač atsiskleidžia nedidelės mokyklos ir mažos klasės privalumai. Mes savo mokykloje galime atsižvelgti į vaikų skirtingumus, mokymosi greitį, nes mūsų klasėse yra tik iki 12 vaikų.
Kitas dalykas, ką sau gali leisti privati mokykla, – atsakingiau ir harmoningiau planuoti mokytojų darbo krūvius. Mokytojo darbas išskirtinis tuo, kad mokytojas dirba savimi kaip instrumentu, kuriuo kasdien perteikiamos žinios. To „instrumento“ negali padėti į šoną, kai grįžti namo pasirūpinti savo šeima, – juk visą laiką naudojamės ta pačia galva, širdimi, ta pačia psichika ir kraujotakos sistema. Mokytojo darbas labai intensyvus, todėl ilgai ir kokybiškai jo dirbti turint daug kontaktinių pamokų, – labai sudėtinga. Valstybinėse mokyklose yra daugybė nuostabių mokytojų, tačiau ten labai lengva ir pervargti. Neįmanoma dirbti krūviu, kokio reikalauja sistema, kad sukrapštytum etatą, ir dar sunkiau prisiminus, kad mokytojai, jei tik gali, dirba daugiau nei etatu. Labai sudėtinga mokytojui turėti 30 pamokų per savaitę. O tėvai juk tikisi, kad mokytojas derinsis prie vaiko tempo, suteiks vaikui grįžtamąjį ryšį. Kiekvienam iš 24 klasėje?
Mano akimis, patogus mokytojo etatas yra 14–16 ar iki 20 pamokų per savaitę. Tada mokytojas gali turėti ir auklėjamąją klasę, kokybiškai ruoštis pamokoms, kūrybiškai apgalvoti pamokos struktūrą, vietą (galbūt ne mokykloje, o mieste, o gal muziejuje, universiteto kieme ar tikroje gamyklos laboratorijoje), integruoti pamokas drauge su kito dalyko kolegomis, teikti išsamų ir aiškų grįžtamąjį ryšį, rengti su vaikais tiriamuosius ar kūrybinius projektus, turėti dieną per savaitę, kai dirba ne mokykloje, o gali leisti pasiganyti mintims, generuotis idėjoms, pripildyti save.
Kiekvienas vaikas nori mokytis ir mokėti, galėti daryti dalykus, kurių anksčiau nemokėjo. Jei mokytojas mato kiekvieną vaiką klasėje ir gali atliepti jo interesus ir poreikius, jei ir vaikai, ir mokytojai drauge tyrinėja ir mokosi lygiavertiškai, pasitikėdami ir atsižvelgdami vieni į kitus, jie mokysis ir išmoks ir matematikos, ir kalbų, ir fundamentaliųjų mokslų pagrindų, ir istorijos, ir daug daugiau.
Kaip atsirenkate mokytojų svajonių komandą?
Pirmiausia laikomės mokyklos vertybių: lygiavertiškumas ir pasitikėjimu grindžiamas santykis, bendradarbiavimas ir bendruomenės susitarimai. Mokykloje esame visi lygiai svarbūs: vaikai, mokytojai, ūkvedys, svetainės šeimininkė. Labai džiaugiamės mokyklos moksleivių ir jų tėvų bendruomene ir primename sau, kad kiekvienas mokykloje yra šiek tiek mokytojas, nes nuolatos mokome savo pavyzdžiu.
Be to, visada stengiamės prisiminti, kad mokytojai auga ir mokosi kartu su vaikais. Mokytojas neturi visko žinoti. Ar tikrai tikimės mokytojo, kuris žino visus atsakymus? Tikriausiai XIX–XX amžiuje mokytojas ir buvo vienintelis, kuris turėjo „visus atsakymus“. Šiandien mokykloje mokomės ne žinių, o kompetencijų ir įgūdžių – kaip atrasti žinias, kaip atsijoti tikras žinias nuo netikrų, kur ieškoti atsakymų. Mokykloje mokomės mokytis ir suprasti, kodėl mums tai reikalinga.
Mūsų mokykloje nuolatos vyksta mokytojų mokymai – kaip pažinti save, atpažinti savo ir vaiko bazinius poreikius, suprasti netinkamo elgesio tikslus. Mūsų mokytojai moko vaikus ir mokosi patys.
Privačios mokyklos, konkuruodamos tarp savęs, pabrėžia išskirtinumus: įdomesnė ugdymo programa, kokios nors vienos kompetencijos (sporto, dailės, informatikos) išskyrimas. Kuo pasižymite jūs?
Vaikai nori eiti į mokyklą ne dėl to, kaip mokykla save reklamuoja. Vaikai mokykloje mokosi ir išmoksta, kai jaučiasi saugūs, kai yra priimti su visomis savo savybėmis, gebėjimais ir išskirtinumais, yra įgalinti. Kai žino, kad pakėlę ranką ir paklausę klausimo, jie išgirs sąžiningą atsakymą. Jei reikia, – ir penkioliktą kartą. Kai patiria, kad nepavykus išspręsti lygties ar suprasti teiginio, visada sulauks suaugusio žmogaus padrąsinimo ir pagalbos.
Mokyklos esmė yra ne pažymiai, išskirtinumai ar sustiprinti dalykai. Mokyklos esmė – kaip vaikas gali save atskleisti augdamas. Augti duota gamtos. Norėti galėti – irgi duota gamtos. Visi vaikai nori išmokti, galėti padaryti tai, ko anksčiau negalėjo, nes gamta taip sutvarkė. Ir jeigu vaikas jaučiasi saugiai, jis išmoks bet ko.
Matematikos ir informatikos mokytoja Jolita, vedanti pamokas penktokams ir šeštokams, bei informatikos pamokas trečiokams ir ketvirtokams:
Iš visuomenės ateina stereotipas, kad matematikai reikia būti sutvertam, ji duota ne visiems. Drįstu prieštarauti – matematiką gali išmokti visi, tik skirtingu tempu ir skirtingais būdais.
Nebent vaikas turi ypač sudėtingų specialiųjų mokymosi poreikių. Nors ir tai – nemažai galima pasiekti, tik reikės daugiau dirbti, paieškoti ir pasinaudoti įdomesniais metodais. Įmanoma atskleisti kiekvieną vaiką. Privačioje mokykloje tam puiki terpė, nes mes, mokytojai, dirbame ne su 30, o su 15 vaikų. Spėjame pamatyti visus. Žinoma, vaikai turi įvairių gebėjimų, vieni moka ir nori dirbti savarankiškai, kiti dar nemoka ir nenori. Skiriasi mokymosi tempas. Vieniems reikia daryti spaudimą stovint šalia. Kitam reikia suteikti laisvę ir atstumą, tada jis greitesnis. Kai vaikų klasėje patogus skaičius, viskas įmanoma. Tarkime, atėjo vaikai po ligos, jie nebuvo keliose pamokose. Aš galiu juos pasisodinti ir pasivyti čia ir dabar, dirbti kaip korepetitorius. Mes turime prabangą skirti vaikui individualų dėmesį.
Reikia suvokti, kad vaikų mokymosi stiliai skiriasi. Galiu išmokyti bet kurį vaiką, tik reikia surasti būdą, kaip jis geriausiai priima žinias. Čia puikiai tinka terminas „neuroįvairovė“ – mes visi skirtingi ir visi turime specialiųjų poreikių! Tad klasė yra ne vienas imtuvas, o daug imtuvėlių, kurie veikia skirtingais dažniais.
Labai gerus rezultatus duoda kūrybiškas požiūris į matematikos ir informatikos dėstymą. Pavyzdžiui, informatikoje orientuojuosi į programos reikalavimus, ką vaikas turi mokėti, bet naudoju kur kas daugiau metodų, programų. Kai programa sako, kad „wordu reikia paruošti plakatą“, suabejoju – juk pati to nedarau, yra puikių programėlių, vaikai mėgsta Canva. Tikslas – ne dirbti pagal programą, bet ir ją adaptuoti, žiūrėti, ko vaikams reikia praktiškai. Deja, kai kurios programos atitolusios nuo realybės. Galbūt valstybinės mokyklos mokytojai neturi laiko jų tobulinti, o aš galiu – kad vaikams būtų įdomiau, smagiau mokytis.
Privati mokykla leidžia man parinkti ir įdomesnes priemones. Galiu vaikus sudominti, nes turime 3D spausdintuvą, net drabužių lipdukų spausdintuvą. Netrukus programuosime mikroprocesorius (mikrobites). Tai kompiuteriukai, kurie gali matuoti drėgmę, valdyti varikliukus, robotukus. Vaikai mėgaujasi robotikos pradmenimis, ypač tie, kurie užsikabina. Tėvai moka mokymosi priemonių mokestį, todėl galime sau tai leisti.
Mokau vaikus nebijoti per matematiką suklysti. Net taikau klaidų darymo metodą – tyčia padarau klaidų, taip tikrindama vaikų budrumą, ar jie suprato pamoką. Kartu parodau, kad ir mokytojas gali klysti. Mokau vaikus stebėti ne tik savo, bet ir kitų, ypač mano, klaidas. Dažnai perklausiu – ar tikrai gerai parašiau? Tuo rodau, kad mokytojas nėra visažinis, o lygiai toks pats žmogus. Tokia mūsų mokyklos filosofija – visi esame lygūs. Aš tokia kaip jūs, darau klaidas, bet nesustoju ties ta klaida, o ištaisau, priimu kaip pamoką ir einu toliau.
Penktokų ir šeštokų lietuvių kalbos mokytoja Roberta:
Mūsų mokykloje kiekvienam mokiniui skiriama daug dėmesio, mokinys matomas, gerai pažįstamas, žinomos ir įgalinamos jo stiprybės ir padedama ten, kur turi sunkumų. Manau, labai svarbu, kad mokinys kurtų teigiamą santykį su gimtąja kalba, jaustųsi saugus ir drąsus kurti, kalbėti ir rašyti savąja kalba. Siekiu, kad vartodami savo kalbą mokiniai pajaustų džiaugsmą, kad atrasdami literatūrą atrastų ir save, kitą bei pasaulį. Tikiu, kad tas džiaugsmas nustelbia sunkumus, kurie mokymosi procese neišvengiamai iškyla.
Šiuo technologijų laikmečiu tik dalis vaikų patys, neraginami į rankas paims knygą. Vaikams reikia pavyzdžio ir atradimo džiaugsmo. Pavyzdį turime rodyti mes, suaugusieji – vaikai turi matyti mus skaitančius ir kalbančius, besidalinančius apie atradimus skaitant knygas.
Beje, mokykloje gyva tradicija skaityti ir būti su knyga ne tik pamokų metu, ne tik klasėse ar bibliotekoje. Kiekvieną dieną, popiečio laiku, jau pasibaigus pradinukų pamokoms ir vaikams leidžiant laiką mokykloje, rengiame skaitymo pusvalandį, kai visi, kurie yra mokykloje, nurimsta ir patogiai įsitaiso su knyga rankose. Kartais skaitoma viena knyga garsiai, kartais vieni kitus keičia skaitantys vaikai ir vakaro mokytojai, o dažniausiai – kiekvienas skaito savo pasirinktą knygą, net jei tai dar tik mokslo metų pradžia, ir nebūtinai kiekvienas jau gali skaityti parašytą knygą. Pieštas istorijas irgi verta skaityti!
Ir kitas svarbus dalykas – suteikti laisvės vaikui atrasti temas, kurios jam tikrai įdomios. Nebūtina aklai sekti programa ir prievarta skaityti programinius kūrinius – žinoma, jie turtingi, svarbūs, bet iš pradžių, kad vaikas pajaustų skaitymo džiaugsmą ir malonumą, labai svarbu, kad jis skaitytų knygas tomis temomis, kurios žadina jo smalsumą ir tikrai jį domina.
Neila Ramoškienė, fotografė Jurgita Kunigiškytė
