Kai „Lietuvos“ ansamblis kreipėsi į rašytoją ir edukologę Ingą Narijauskienę norėdami sukurti miuziklą pagal jos knygą apie Pelėdą Drūliją, ji, žinoma, labai apsidžiaugė! Inga ir pati pagalvodavo, kad būtų smagu, jei Drūlija kada nors galėtų prabilti į vaikus nuo scenos. O kad bus miuziklas, – dar geriau, nes tai ypatinga teatro rūšis, sujungianti muziką, šokį, dainavimą ir aktorinį meistriškumą.
Apie bendrą miuziklo kūrybos džiaugsmą ir apie ankstyvojo ugdymo poveikį vaikui kalbamės su Inga Narijauskiene.
Miuziklas „Pelėda Drūlija“ sukurtas pagal jūsų knygą „Kaip pelėda Drūlija kantrybės ieškojo“. Kiek dalyvavote miuziklo kūrybos procese?
Kuriant „Pelėdos Drūlijos“ miuziklą, pagrindiniai mano norai buvo du. Pirmas – kad Drūlija išliktų savimi, tokia, kokia ji yra, – emocinga, nuoširdi, smalsi, kūrybinga, gyvybinga, žaidžianti – tokia, kokie yra mūsų vaikai. Tam, kad vaikai joje lengvai pažintų save. Antras – kad būtų išlaikyta terapinių pasakų forma.
Spektaklio kūrime dalyvavau, taip buvo iškart sutarta. Mano dalyvavimas atrodė svarbus ir man pačiai, ir ansambliui. Libreto kūrimo metu nuolat susitikdavom trise, kartu su libreto autore Daiva Čepauskaite ir spektaklio režisiere Giedre Kriaučionyte-Vosyliene. Vėliau, jau vykstant repeticijoms, taip pat dalyvavau keliose spektaklio repeticijose. (Mano patarimai ir komentarai dažniausiai buvo susiję su tinkamų emocijų parinkimu, išraiška, kuri būtų suprantamiausia vaikams, žodyno parinkimu, įvairių spektaklio žinučių perdavimu lengvai, be spaudimo ir pamokslavimo – per linksmumą, žaismingumą.)
Aš labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad šio spektaklio muzikos kūrime dalyvavo mūsų sūnus Pijus Narijauskas. Jis aktorius ir kompozitorius. Nors tarp jo darbų yra daug skirtų suaugusiųjų auditorijai, šalia yra daugybė vaikams skirtų darbų: spektakliai „Vėjai švilpia apie ausis, žuvis ir mamą“, „Labas, lape“, „Emilių Emilis“, „Taisykla“, „Lė-kiau-lė-kiau“, daugybė vaikiškų „Vėjų teatro“ dainų, muzikinės pasakos ir kiti smagūs dalykai. Manau, kad kurti vaikams yra daug kartų sunkiau, nei suaugusiesiems. Nes vaikai tikri, atviri ir nuoširdūs, todėl nebus mandagūs ir neapsimes, kad jiems patinka, jeigu taip nebus. Jeigu jiems nepatiks knyga, spektaklis ar muzika, jie tai iškart ir parodys.
Miuziklui „Pelėda Drūlija“ Pijaus sukurta muzika patinka ne tik man. Didžiulis malonumas matyti, kaip nuostabiai jo kurtos melodijos veikia mažuosius žiūrovus. Jie nenusėdi vietoje, juda, ploja, šypsosi… Man atrodo, kad vaikai, einantys po spektaklio ir dainuojantys ką tik spektaklyje skambėjusias dainas yra geriausias komplimentas, argi ne taip?
Pijaus santykis su Drūlija ypatingas. Juk jis ir jo sesė Goda augo su Drūlija nuo pat gimimo. Pasakas apie Drūliją jie girdėjo kasdien. Ši pelėdžiukė daugybę metų buvo pats tikriausias mūsų šeimos narys. Taigi dalyvauti šio miuziklo kūrime Pijui buvo labai svarbu ir malonu. Viską, ką Pijus daro, daro 100 procentų – toks jo būdas. O „Pelėdos Drūlijos“ muzikos kūrimas buvo ne tik puikiai įgyvendintas, ši muzika buvo kuriama su didele meile ir pagarba – Drūlijai ir visiems mažiems žiūrovams ir klausytojams.
Koks jausmas buvo sėdėti spektaklio premjeroje? Kokių pastebėjimų kilo?
Prieš premjerą dalyvavau keliose repeticijose, taip pat ir generalinėje repeticijoje, tad visą spektaklį jau žinojau. Tik visai kas kita žiūrėti spektaklį salėje, pilnoje žiūrovų, keli šimtai iš kurių yra vaikai. Pirmąją premjeros dieną Vilniuje spektaklis buvo rodomas tris kartus iš eilės ir visus tris salė buvo pilnut pilnutėlė. Vėliau žiūrėjau miuziklą ir Kaune, ir Marijampolėje, ir Vilniaus Keistuolių teatre – visur salės buvo pilnut pilnutėlės vaikų. Tai tikrai įspūdinga patirtis.
Beje, dalis ateinančių žiūrovų jau ne tik puikiai pažįsta Drūliją, bet ir moka jos pasakas mintinai. O kai kurie šiame spektaklyje pirmą kartą susipažįsta su šia pelėdžiuke.
Man pačiai spektaklis labai patinka. O dar labiau patinka, kad jis patinka visiems žiūrovams, – iš salės visi išeina su didžiausiomis šypsenomis, pakylėti. Ir maži, ir labai maži, ir dideli. Po spektaklio atkeliauja daugybė šiltų atsiliepimų.
Džiaugiuosi, kad šis miuziklas, kaip ir pasakų knygos apie pelėdą Drūliją, kuo puikiausiai tinka labai įvairaus amžiaus vaikams – nuo metinukų, kuriems tai kartais būna pirmasis gyvenimo spektaklis, iki devynmečių– dešimtmečių. O ir suaugusieji po spektaklio dovanoja daugybę komplimentų.
Yra ir dar vienas labai svarbus ir nuostabus dalykas – matau, su kokia meile ir džiaugsmu dirba visi šio spektaklio kūrėjai. Didžiulis malonumas matyti, kad miuziklas „Pelėda Drūlija“ patinka visai ansamblio „Lietuva“ komandai ir kad šokama, grojama, dainuojama, diriguojama, kuriama ir organizuojama su dideliu noru ir malonumu. Jeigu suaugusieji laimingi žaidžia scenoje ir kviečia į savo žaidimą vaikus, o vaikai žiūri išsižioję, ploja ir džiaugiasi, – ar gali būti geriau?
Augindama savo vaikus (kurie dabar jau suaugę), domėjotės ankstyvuoju ugdymu, muzikos poveikiu kūdikiams. Iš kur kilo tas noras?
Mūsų būsenai ir mintims didelį poveikį daro aplink skambantys balsai, muzika ir kiti mus supantys garsai. Aš jaučiu ir visada jaučiau, kaip stipriai muzika, balsai ir visi aplink esantys garsai veikia mane pačią. Muzika gali suartinti žmones, gali sukelti malonius prisiminimus, ji geba ir daugybę kitų dalykų – lavinti mūsų protą, padėti išgyventi įvairias emocijas, gydyti mūsų kūnus bei sielas, stiprinti pasitikėjimą savimi, žadinti vaizduotę ir kūrybiškumą. Klausydami muzikos, dainuodami ir muzikuodami, mes galime nuspalvinti savo gyvenimą naujomis spalvomis, galime įgyti naujų patirčių, auginti savyje naujas idėjas ir naujus gebėjimus.
Dar neturėdama vaikų, galvodavau apie tai, kad jų sulaukus svarbiausias dalykas bus šilto, pagarbaus ir meilės kupino ryšio kūrimas. Puikiai prisimenu, kad apie tai galvojau dar savo vaikystėje ir paauglystėje. Man tai visada atrodė ypač svarbu – kurti ryšį su vaiku ir suteikti jam saugią, jaukią, įvairių smagių patirčių kupiną vaikystę, kuri taps puikiu būsimo savarankiško gyvenimo pagrindu.
Savo vaikams dainavome dar tada, kai jų laukėmės. Ir gimus vaikams buvo visiškai akivaizdu, kad dainos, kurias jie girdėjo dar būdami įsčiose, jiems yra puikiai pažįstamos ir veikia kaip nuostabi nuraminimo priemonė. Juk gyvendamas mamos pilvelyje, vaikas negali matyti, užuosti, paliesti aplink esančio pasaulio, o štai jį girdėti jau gali.
Augindama dukrą ir sūnų, nuo pat pirmųjų dienų ieškojau kuo daugiau įvairios informacijos apie vaikų lavinimą, garsų ir muzikos įtaką kūdikiams, apie artimą bendravimą su mažyliais, pririnkau daug žaidimų bei dainelių, domėjausi įvairiais skirtingais ankstyvojo vaikų ugdymo būdais. Tai, kas tiko ir patiko, kartu su vyru taikėme mūsų šeimoje. Tuo metu tokios informacijos buvo itin mažai – ne taip, kaip dabar. Tada rankiojau viską, ką tik rasdavau, – knygas, straipsnius, dalyvavau mokymuose. Nuostabu, kad mano vyrui Vidmantui ši informacija irgi visada atrodė labai svarbi, tad aš nuolat galėdavau su juo kalbėti apie savo atradimus, pastabas, abejones – kalbėdami ne tik rasdavome mums abiem patinkančius dalykus, bet ir prikurdavome kitokių, savo, sprendimų.
Beje, žaisdami žaidimus, dainuodami daineles ir sekdami pasakas vaikams, kartu su vyru kartais pajausdavome, kad pritrūkome tinkamo repertuaro, tad kūrėme savo daineles, pasakas, žaidimus bei lopšines.
Atrodo, kad muzika, ritmas, šokis mano gyvenime buvo visada. Baigiau B. Dvariono vaikų muzikos mokyklą du kartus – iš pradžių pianino specialybę, o paskui eksternu – kanklių. Grojau kanklėmis Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblyje. Man labai patinka šokti – daugiau kaip 30 metų kartu su vyru laisvalaikiu šokame pramoginius šokius. Mano gyvenimo dainos yra mano lobynas – dainose, kurias puikiai prisimenu iš įvairiausių gyvenimo etapų, slypi daugybė įvairiausių emocijų ir prisiminimų.
Vaikų žaidinimai man visada atrodė nuostabus dalykas. Pirmus žaidinimus žaidžiau su savo septyneriais metais jaunesne sese – turėjau knygelę „Bitė ritė baltaragė“, ten buvo ir žodžiai, ir melodijos, ir judesiai, tad aš galėjau jau tada pamatyti, koks nuostabus ir vertingas dalykas yra tokie žaidimai. Tai ne paprastos dainelės, o didžiulė dovana vaikui ir suaugusiajam.
Suaugęs sūnus – kompozitorius, galbūt tai pasekmė, kad augindama savo vaikus jau taikėte ankstyvąjį ugdymą?
Gal per drąsu būtų sakyti, kad sūnaus talentas yra būtent ankstyvojo ugdymo pasekmė. Juk mes suteikiame savo vaikams tik pradžią, pagrindą, bazę. Aišku, jis labai, beprotiškai svarbus, bet toliau vyksta gyvenimas, kiekvienas vaikas turi savo unikalią prigimtį, jam augant įvyksta daugybė gyvenimo pamokų ir pasirinkimų.
Iš kitos pusės, aš esu tikra, kad mūsų žaidimai, pasakos, kūryba, dainos tikrai padarė didžiulę įtaką tam, kokie užaugo mūsų vaikai, ir kokie buvo ir yra jų gyvenimo pasirinkimai. Manau, kad vaikystėje gautas laisvės pojūtis, patirtas kūrybos malonumas, kasdienis dėmesingumas ir meilė suteikia vaikams sparnus, kuriuos jie gali skleisti bet kurioje gyvenimo srityje.
Na, pavyzdžiui, mūsų dukra Goda atrado ją džiuginančią veiklą visai kitoje srityje. Ji kuo puikiausiai derina kūrybą ir verslą, jos sukurti prekės ženklai „Supernormal“ ir „Make heads turn“ turi daug gerbėjų ne tik Lietuvoje, bet ir daugybėje kitų šalių, pradedant Latvija ir Lenkija, baigiant Naująja Zelandija ir Brazilija.
Visada jaučiau, jog ankstyvoje vaikystėje įvykę dalykai yra ypač svarbūs. Ir kai skaitau tai patvirtinančius straipsnius, knygas ar pranešimus apie smegenų tyrimus, jie mane ne tiek stebina, kiek džiugina – galvoju: na, taip, žinoma, juk tai taip akivaizdu.
„Mamų dainos“ gyvuoja jau du dešimtmečius. Papasakokite apie šį sumanymą, ar lengva buvo jį išpopuliarinti, pakviesti mamas?
Kai laukiausi sūnaus, mes su vyru lankėme mokymus, kuriuos vedė daktaras Romualdas Šemeta ir akušerė Kristina Kirijenko. Pasibaigus mokymams, šių mokymų dalyvių šeimose vienas po kito gimė vaikai, ir mums norėjosi pratęsti bendravimą – įkūrėme Šeimų klubą, kuriame organizuodavome susitikimus su įvairiais vaikų auginimo specialistais, sportavome, šventėme Kalėdas. Buvo jausmas, kad auginant mažus vaikus labai svarbu turėti bendruomenę, kur gali užduoti sau tuo metu aktualius klausimus, pasidalinti patirtimi, matyti kitus vaikus – tavo vaiko bendraamžius, sutikti kitas mamas bei tėčius.
Per kažkurį mūsų susitikimą, kuriame dalyvavo ir gydytojas R. Šemeta, išgirdau iš jo tokius žodžius: „Tu ten vis kažką dainuoji su savo vaikais, vis kažką žaidi, tiek daug žinai, galėtum pamokyti ir kitas mamas!“ Man atrodo, tai buvo žodžiai, nuo kurių viskas prasidėjo.
Pirmoji „Mamų dainų“ grupė susirinko 1999 metų rugsėjo mėnesį mūsų namuose. Aš dabar net nelabai prisimenu, kaip tos mamos mane surado… Aš ir dabar nelabai reklamuojuosi ir dauguma mano užsiėmimų dalyvių ateina išgirdusios draugių, sesių ar įvairių pažįstamų rekomendacijas. Manau, kad pas mane ateina tos mamos, kurios susidomi išgirsta ar perskaityta informacija, rekomendacija. Ir tai puiku.
Iš pradžių neturėjau tokio sumanymo – vesti užsiėmimus mamoms. Bet jie kažkaip natūraliai prasidėjo. O tada aš pamačiau, kaip jie veikia. O dabar aš vedu šiuos užsiėmimus, nes man tai labai patinka ir matau tame, ką darau, didžiulę prasmę.
Beje, pavadinimas „Mamų dainos“ gimė seniai, ir liko toks, koks buvo iš pradžių. Tačiau pavadinime esantis žodis „mamų“ nereiškia, kad susitikimuose matau tik mamas. Užsiėmimuose mielai lankosi ir tėčiai – ir kuo toliau, tuo dažniau. Labai tuo džiaugiuosi. Smagu, kad tėčiai aktyviai dalyvauja mažo vaiko gyvenime, siekia sužinoti kuo daugiau aktualios informacijos, drąsiai žaidžia, bendrauja ir dainuoja savo mažyliams ir mažylėms lopšines.
O kitas pavadinime esantis žodis „dainos“ tikrai nereiškia, kad mes tik dainuojame ir žaidžiame žaidimus. Mes dar ir kalbame. Dalį laiko skiriu įvairiai informacijai, kuri aktuali mažus vaikus auginančioms šeimoms (muzikos klausymas, dienos ritualai, smulkiosios motorikos lavinimas, rekomenduojami ir nerekomenduojami žaislai, pastabos ir pagyrimai, pasitikėjimo savimi ir savireguliacijos ugdymas, kalbos raida, skirtingos vaikų ugdymo sistemos, skaitymas mažiems vaikams, vaikų norai ir emocijos, kūno kalba, vaikų elgesys grupėje, mokymasis dalintis, vaikų žaidimai, kūrybingumas ir t.t.), be to, labai mėgstamas laikas, skiriamas savo patirčių pasidalinimui.
Ir dar – iš pradžių į susitikimus kviesdavau tik mamas su kūdikėliais. Vėliau atsirado dvi grupės – Kūdikių ir Mažylių. Dabar į Kūdikių grupę ateina mamos (kartais ir tėčiai) su pačiais mažiausiais, čia mes daugiau kalbame ir dainuojame, o dūkstame tik trupučiuką. Į Mažylių grupę atkeliaujama su šiek tiek paūgėjusiais vaikučiais – čia kur kas daugiau žaidimų, o pokalbių mažiau (bet jie išlieka, nes visoms dalyvėms ši užsiėmimo dalis labai patinka).
Kaip manote, ar šiuolaikinės mamos moka lopšinių ir liaudiškų žaidimėlių?
Galvoju, kad svarbu ne tai, kas ką moka ar nemoka, – svarbu tai, kad šiuolaikinės mamos vis dar NORI dainuoti savo vaikams, nori išmokti žaisti. Ir aš tokių mamų sutinku labai daug. Mano užsiėmimuose lankėsi daugybė (daugiau kaip 1400) mamų. Ir, žinoma, jos turi labai skirtingas savo vaikystės patirtis ir skirtingą žinių bagažą. Kas jas visas sieja – tai noras kuo smagiau auginti savo vaiką, suteikti jam kuo daugiau įvairių naudingų patirčių ir megzti tvirtą tarpusavio ryšį.
Yra mamų, kurios moka po keletą lopšinių ir žaidinimų. Yra tokių, kurios nemoka, bet drąsiai kuria pačios – ir tai nuostabu. Aišku, yra mamų, kurios nežino nei vienos lopšinės, nė vieno žaidimo, ir nori jų išmokti. Na ir, žinoma, ateina profesionalių – mokytojų, edukatorių, auklėtojų, psichologių, logopedžių, kurios tikrai turi daug žinių. Man gera, kad jos visos randa sau „Mamų dainose“ tai, ko ieško. Dažnai iš pradžių tiesiog svarbu gauti žinią, kad dainuoti galima labai paprastas daineles. Čia tik mums jos atrodo paprastos, bet vaikams ir mūsų ryšiui su vaiku jos tikrai nepaprastos. Kita labai svarbi žinia – dainuoti gali visi. Vaikui patys gražiausi balsai yra jo mamos ir tėčio balsai, ir jų atliekamos dainos yra pačios nuostabiausios. Čia nereikia jokių talentų ar ypatingų gebėjimų, reikia tik noro bendrauti su savo kūdikėliu.
Sakoma, kad pirmieji treji vaiko metai – tai stebuklingas laikas. Kokių stebuklų esate patyrusi praktikoje?
Taip, pirmi treji vaiko gyvenimo metai tikrai yra stebuklingas laikmetis, vertas ypatingo suaugusiųjų dėmesio ir pagarbos. Tuo metu vyksta ypatingas procesas – aktyviai auga ir formuojasi žmogaus smegenys, todėl viskas, kas vyksta mažylio gyvenime, turi didžiulės įtakos būsimam jo gyvenimui.
Tai nėra akivaizdu, nes maži vaikai dar retai suteikia mums grįžtamąjį ryšį. Tačiau dabar naujausi smegenų tyrimai jau patvirtina tai, ką galima buvo nujausti ir be tyrimų, – maži vaikai, su kuriais daug kalbama, žaidžiama, kurie įvairiapusiškai ugdomi, ateityje lengviau mokosi (bet ko – matematikos, kalbų ar groti pianinu), lengviau bendrauja, jų kalbos raida greitesnė ir sklandesnė, jie auga drąsesni, kūrybiškesni, savarankiškesni, lengviau susikaupia ir išlaiko dėmesį ir t.t. Žinoma, kiekvienas iš mūsų užaugęs gali pasiekti bet ko, apie ką svajoja. Reikia tik laiko ir pastangų. Tačiau tiems vaikams, kurie ankstyvoje vaikystėje buvo „pripildyti“ meilės, gerų patirčių, įvairių žinių, turi tvirtą ryšį su tėvais, yra kur kas lengviau. Jie paprasčiausiai turi geresnes starto pozicijas.
Apie stebuklus. Labai dažnai mamos stebisi, kad vaikai daug gali išmokti dar nemokėdami kalbėti. Štai tokia istorija, kuri yra nutikusi ne kartą ir ne du. Mama lanko su vaiku Mažylių grupės užsiėmimus, vaikui metukai ar pusantrų, jis dar nekalba. Pabaigus užsiėmimų lankymą, po kelių savaičių ar mėnesių iš nustebusios mamos gaunu žinią, kad vaikas staiga pradėjo viską dainuoti, rodyti visus žaidimų judesius, sakyti visus eilėraščius… Man tai nėra netikėta, juk toks vaikų mokymosi būdas, tačiau tai kiekvieną kartą atrodo kaip stebuklas ir be galo džiugina. Svarbu suprasti, kad mažutis dar nešnekantis vaikas tikrai mokosi, kaupia informaciją. Nuolat, kasdien, kiekvieną akimirką.
Kokie didžiausi stebuklai man? Matyti, kaip mama, kuri atėjo į pirmą užsiėmimą įsitempusi, nežinanti, kaip bendrauti su savo kūdikiu, abejojanti savimi kiekviename žingsnyje, bijanti dainuoti, po kelių savaičių spinduliuoja pasitikėjimu, džiaugsmu ir drąsiai dainuodama žaidžia su savo besišypsančiu vaiku. Matyti, kaip vaikas, kuris kelis pirmus užsiėmimus gali tik trumpam įeiti į patalpą, kurioje yra daug kitų vaikų, ir stebėti veiksmą tik iš tolo ir mamos glėbyje, po kelių savaičių drąsiai žygiuoja į rato vidurį išsirinkti muzikos instrumento. Stebuklas matyti, kokiu greičiu vaikai mokosi – žaidimo judesių, taisyklių, žodžių, elgesio vaikų grupėje. Stebuklas matyti, kaip jautriai mamos jaučia savo vaikus, kaip gražiai mezga ryšį, kuris augs, stiprės ir išliks visam gyvenimui. Šie stebuklai – man patys svarbiausi ir brangiausi dalykai.
Kūdikių grupėje kviečiate mamas su kūdikiais nuo mėnesio amžiaus. Ar tikrai ateina su tokiais mažais vaikeliais?
Mamos ateina tada, kada pajaučia, kad jau nori ir gali. Yra tokių, kurios nesulaukia net ir vieno mėnesio, – kelios dalyvės pradėjo lankyti užsiėmimus su trijų savaičių kūdikėliais. Yra tokių mamų, kurios atėjusios su kelių mėnesių vaiku pajaučia, kad joms dar per anksti, ir ateina vėliau – po kelių mėnesių. Yra tokių, kurios pradeda lankyti užsiėmimus su metinukais ar dvimečiais. Yra dalyvių, kurie ateina pas mane keliems mėnesiams prieš darželį, – ir tai yra tikrai puikus būdas po truputį ruoštis naujam gyvenimo etapui, nes „Mamų dainų“ Mažylių grupėje vaikai gali saugiai mokytis žaisti ir būti tarp vaikų, šalia esant mamai ar tėčiui.
Mamos skirtingos ir jų pasirinkimai skirtingi. Ir visi variantai yra geri.
Ką užsiėmimų metu norisi perduoti tėvams?
Mamų dainų susitikimuose mokau įvairių būdų, leidžiančių smagiai bei naudingai bendrauti su savo mažais vaikais – tai ir įvairiausi lavinantys žaidimai (tarp jų – lietuviški žaidinimai, pirštų žaidimai), ir dainelės, ir eilėraštukai, ir lopšinės, ir įvairios vertingos žinios – apie tai, kas gali pasmaginti, palengvinti ir praturtinti kasdieninę vaikų auginimo rutiną, apie ankstyvąjį ugdymą, įvairiapusį gebėjimų auginimą, mūsų ryšio kūrimą, vaikų emocijas, pirmuosius jų socializacijos iššūkius ir t.t. Aktualių temų sąrašas niekada nesibaigia.
Su mamomis ir tėčiais bendrauju ne tik pačiame užsiėmime. Informuoju apie būsimų užsiėmimų temas, Kūdikių grupės dalyviams siunčiu susitikime išmoktas daineles ir žaidimus, kartais susitikime aptartą informaciją papildau savo siunčiamomis rekomendacijomis (apie klausomą muziką, piešimo priemones, knygas, skirtingų intelektų lavinimą ar pan.)
Ką norėčiau perduoti? Kad nėra vienos teisingos vaikų auginimo teorijos, nėra vienos visiems tinkančios sistemos ar metodikos. Aš skatinu mamas ir tėčius ieškoti sau tinkamo vaikų auginimo būdo. Mes visi skirtingi, unikalūs, visi mūsų vaikai taip pat skirtingi ir unikalūs, taigi, kiekviena šeima kuria savo savitą pasaulį, savo kosmosą. „Mamų dainų“ dalyvius skatinu domėtis, klausyti, skaityti, o tada atsirinkti žinias ir taikyti tai, kas priimtina, kas patinka ir tinka jų šeimai. Net ir žaidimai turi patikti – juk žaisti turi būti smagu! Ir mamai, ir tėčiui, ir vaikui.
Esate kelių terapinių knygų autorė. Kaip atsiranda knygučių temos?
Vienos pasakos atsirasdavo spontaniškai, čia pat reaguojant į mažųjų išgyvenimus, jų elgesį, patirtis ar nutikusius įvykius. Kitos būdavo kuriamos iš anksto –tuomet kruopščiai apgalvodavome turinį, siekdami kuo įdomiau, linksmiau ir patraukliau pateikti tai, kas mums atrodė labai svarbu.
Istorijos apie Drūlijos patyrimus bei atradimus greitai ir lengvai perduodavo vaikams įvairiausius dalykus: kad grįžus iš lauko dera savo batukus pasidėti į vietą, kad būtina kasdien išsivalyti dantukus, kur rasti kantrybės, kai reikia kažko palaukti, kad retkarčiais kiekvieną iš mūsų gali aplankyti NE diena ir kaip galima būtų greičiau su ja atsisveikinti, ir t.t.
Pasakose slypinčios žinutės mažiesiems buvo kur kas priimtinesnės ir aiškesnės, nei tiesiai jiems sakomi prašymai, pasiūlymai bei patarimai! Vaikai jautėsi laisvai, nes patys sugalvodavo, ar taikyti ir kada taikyti Drūlijos atrastas tiesas savo gyvenime.
Taigi pasakų laikas yra ypatingas, stebuklingas bendravimo su vaikais būdas – tuo metu mes galime perduoti jiems įvairiausias svarbias žinias kartu su meile, džiaugsmu, švelnumu ir smagiais nuotykiais.
Mūsų dukra ir sūnus augo, pelėda Drūlija patyrė vis daugiau ir daugiau nuotykių, buvo sukurti šimtai ilgesnių ir trumpesnių istorijų. Ir jos buvo kuriamos tik Godai ir Pijui. Mintys apie knygos kūrimą mano galvoje gimė tik vaikams užaugus ir kirbėjo daug metų. Bendraudama su mamomis, tėčiais ir jų mažais vaikais ir girdėdama įvairiausius jiems kylančius klausimus dažnai pagalvodavau: „O štai šitoje situacijoje labai praverstų mūsų Drūlija…“ Juk mažylius auginančiose šeimose dažnai kyla tų pačių ar labai panašių klausimų, pavyzdžiui, kartkartėmis į svečius nekviesta užsuka diena NE! Ir tada mes galime padėti vaikams išmokti lengviau atsisveikinti su atėjusia NE nuotaika – tiesiog papasakoti jiems, kaip tai padarė pelėda Drūlija.
Atsitiko taip, kad tos mano galvoje kirbančios mintys laikui bėgant pavirto darbais, – 2019 metais išleidau pirmąją knygą „Pelėda Drūlija ir diena NE“. Joje buvo trys pasakos apie mūsų pelėdžiukę. Tuo metu net nebūčiau pagalvojusi, kad knygų apie Drūliją bus daugiau. Tačiau po šios knygos pasirodymo sulaukiau tiek daug šiltų atsiliepimų, tiek daug komplimentų ir prašymų rašyti dar, dar ir dar, kad… Štai taip viskas ir prasidėjo.
Pasakų temos gimsta natūraliai, iš prisiminimų apie savo vaikų vaikystę, jiems sektas pasakas, ir iš dabartinių patirčių. Tai temos, kurios labai aiškios ir aktualios kiekvienai šeimai, – įvairių emocijų pažinimas, kantrybės ugdymas, empatijos pradmenys, susidūrimas su liga, naujų dalykų mokymasis, kasdienės higienos įgūdžiai, nuobodžiavimo vertinimas, mėgavimasis miegu, atidėliojimas… Labai smagu, kad daugelis suaugusiųjų džiaugiasi šiomis pasakomis ne mažiau, nei vaikai, – nes man atrodo, kad vaikams skirtos knygos turi būtinai patikti ir jas skaitantiems suaugusiesiems.
„Mamų dainos“
Ar niekada nebuvote nusivylusi ankstyvuoju ugdymu?
Ankstyvasis ugdymas – labai plati sąvoka. Jeigu kalbame apie tokį ankstyvą ugdymą, su kuriuo pažindinu „Mamų dainų“ susitikimuose, kuris orientuotas į šiltą bendravimą, meilės kupino ryšio mezgimą, įvairių smagių patirčių kūrimą, vaiko mokymą žaidžiant, naujos informacijos suteikimą kartu su geromis emocijom, tai tuomet tikrai niekada nenusivyliau. Tokiame bendravime ir ugdyme matau tik pliusus. Vaikams duodamos meilės, malonaus laiko kartu, žaidžiant suteiktų žinių ir gerų emocijų niekada nebus per daug.
Tačiau po žodžiais „ankstyvasis ugdymas“ gali slypėti daugybė dalykų ir tarp jų yra tokių, kurie man nepriimtini. Pavyzdžiui, mažo vaiko mokymas per spaudimą, baimę ar norą patikti suaugusiesiems. Man nepatinka, kai maži vaikai skatinami mokytis naujų dalykų, juos lyginant su kitais, konkuruojant, sukeliant įtampą.
Kaip žinote, ankstyvojo ugdymo ir bendrai vaikų auklėjimo sistemų yra daug. Aš neradau nė vienos sistemos ar metodikos, kuri būtų „mano“, kuri man tiktų. Tačiau kiekvienoje sistemoje, su kuria susipažinau, radau dalykų, kurie man patiko.
Neila Ramoškienė
Projektą „Kultūros skiepas“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 9 600 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.04.27.
