Aktorė, režisierė ir pedagogė Gintarė Latvėnaitė pati yra trijų vaikų mama, tad vaiko raidą išmano ne tik iš vadovėlių. Su Gintare kalbame apie spektaklius pačiai jauniausiai auditorijai – kūdikiams. Jie dar nekalba, tai ką spektakliuose supranta?
Gintare, kas jus paskatino kurti vaikams?
Viskas prasidėjo mano vaikystės kieme, kur pas senelius leisdavau vasaras. Dvylikai butų priklausantis kiemas buvo labai gražus, apsodintas gėlėmis ir lysvėmis, o kaimynai labai draugiški. Buvau viena vyresnių vaikų, tad tekdavo pagloboti, pažaisti su mažiukais. Kartą sugalvojau jiems parodyti spektaklį. Draugai į popierines lėlytes žiūrėjo kaip į didžiausią stebuklą – galbūt tą akimirką ir buvo lemtas mano kelias, žinoma, kažkur pasąmonėje, nes dešimtmetis vaikas dar negalvoja apie savo pašaukimą. Sąmoningai dar nesuvokiau, kad man patinka kurti teatro stebuklą, kuriuo tiki vaikai.
Mokykloje lankiau teatro būrelį, vėliau buvo studijos Muzikos, teatro ir kino akademijoje. O dirbti su vaikais pradėjau dar anksčiau, nes mano šeimoje daug pedagogų. Mama, muzikos mokytoja, dirbdavo vasaros stovyklose, aš nuo paauglystės ten savanoriaudavau. Jaučiausi tarsi tiltas tarp vaikų ir suaugusiųjų.
Mamos veikla padarė įtakos ir mano, ir sesers gyvenime – sesuo įkūrė ugdymo studijos „Strazdanėlės“ filialą Vilniuje, o aš ėmiau kurti spektaklius vaikams.
Spektakliai vaikams ir spektakliai kūdikiams – ne tas pat?
Kartą, kai mūsų vyriausiasis sūnus buvo dar visai mažas, gal metukų, jis apsiavė tėčio batais ir vaikščiojo po namus. Tada ir gimė spektaklio „Mano batai buvo du“ idėja. Tuo metu kūdikių teatras į Lietuvą dar nebuvo įžengęs, buvo pati pradžia, mes apie jį mažai žinojome. Apie tai šiek tiek buvau girdėjusi iš portugalų menininkų, mačiusi jų kūrybos vaizdo įrašų. Ta idėja mane sužavėjo, norėjau kažką panašaus padaryti ir Lietuvoje.
Aš atrinkau eilėraščius, su aktoriais improvizavome ir tarėmės, kaip geriau. Vienas iš pagrindinių mano norų buvo, kad tai būtų muzikinis spektaklis.
Dabar Lietuvoje jau sukurta nemažai spektaklių kūdikiams, vieni menininkai akcentuoja daiktus ir objektus, kiti – šokį, treti – šviesas ir spalvas. O man svarbiausia spektaklio dalis yra muzika, dainos. Man tai – varomoji kūrybos jėga! Kūdikį auginantiems tėvams norisi, kad vaikutis kuo greičiau išmoktų kalbėti ir galima būtų su juo bendrauti žodžiais. O juk galima bendrauti ir garsais! Spektaklio metu aktoriai ir dainuoja, ir atlieka ritminius intarpus. Kūdikiai jautriai reaguoja į žmogaus balso intonacijas – yra įrodyta, kad jie net erdvėje juda pagal tai, kaip tuo metu skamba mamos balsas.
Muzikinis spektaklis ,,Kaip virpa oras“ ir yra apie tai, ką jūs kalbate, – apie žaidimą garsu?
Šio naujo spektaklio, kurio premjera vyks šį rudenį, idėja kilo iš noro parodyti garso prigimtį, kai tuščioje erdvėje skamba tik žmogaus balsas, paskui atsiranda pievos garsų, atskirų muzikinių instrumentų, o galų gale gimsta daina. Arba kai skrenda bitė – jos sparnelių virpėjimas sukelia garsą. Arba kai pučia vėjas. Spektaklio metu kartu su vaikais tyrinėsime pasaulį.
Pagrindinė šio spektaklio žinutė kviečia mažylius drąsiai nerti ir pažinti šį nuostabų pasaulį. O tėvelius kviečia nebijoti paleisti vaikų tyrinėti. Žinoma, visaip juos palaikyti ir, jei reikia, padėti.
Kūdikių spektakliuose paprastai būna mažai teksto, daugiau manipuliacijų ištiktukais, jaustukais. Bet šiame spektaklyje mes nemažai kalbėsime, pasakosime, rodysime, judėsime, kad būtų įdomu ne tik kūdikiams, bet ir su jais atėjusiems tėvams. Kartais tėvams būna tikrai nelengva išbūti kūdikių spektakliuose, jie jaučiasi nejaukiai, nes nežino, kaip reaguoti. Kartais jie įsitempia, o tada įsitempia ir mūsų pagrindiniai žiūrovai. Reikia atrasti balansą spektaklyje tarp kūdikio ir tėvų. Juk per tėvus – tarsi kaip per kokį laidą – vaikas pažįsta pasaulį.
„Manuliukai“, kuris dabar rodomas teatre „Pradžia“, pamatė daug vaikų…
Gal nuskambės keistai, bet po pirmojo spektaklio „Mano batai buvo du“ buvo ilga kūrybinė pauzė. Labai reikliai vertinau pati save, ir nors spektaklis pavyko, bet jis pareikalavo nemažai jėgų, tad net aštuoneriems metams pamiršau vaikiškus spektaklius. Prie vaikiškos temos grįžau, kai jau buvo gimęs trečiasis mano vaikas. Kilo noras vėl kurti spektaklį kūdikiams. Kadangi esu Vilniaus mažojo teatro aktorė, papasakojau savo idėją, gavome biudžetą ir nuo rudens pradėjome repetuoti šitą spektaklį.
Ėmiau rinkti medžiagą, gilintis į mokslinius vaikų raidos tyrimus. Taigi, jei vaikams nuo 6 ar 8 mėnesių įvedame gestų kalbą, su jais tėvai labai greitai gali susikalbėti gestais, ir šie vaikai tyrimo metu greičiau pradėjo kalbėti. Tas tyrimas mane sužavėjo, tad sugalvojau, jog tai turėtų būti panaudota šiame muzikiniame spektaklyje „Manuliukai“.
Manuliukai – tai pasakiški iš sapnų gimę personažai, kurie panašūs į pačius vaikus, kurie, kaip ir vaikai, dar nepažįsta pasaulio ir daug kuo tiki. Pavyzdžiui, kad debesyse yra labai minkšta. Tas vaizdinys atėjęs iš mano vaikystės, kai gulėdama ant pievos žiūrėdavau į plaukiančius debesis ir įsivaizduodavau, jog jie labai minkšti. Beje, daugelis idėjų yra atėjusios iš vaikystės prisiminimų, kai dar tikima stebuklais ir pasakomis.
Spektaklyje „Manuliukai“ norėjome perduoti žinutę tėvams, kad ir namuose su vaikais jie gali naudoti gestų kalbą, – tai ir įdomu, ir naudinga.
Vedate ir edukacijas mažyliams?
Edukacijose svarbus vaidmuo tenka mamoms ir tėčiams, kurie ateina į užsiėmimus su vaikais. Kol kūdikis mažiukas, jis žiūri tik į pačius artimiausius jam žmones. Aš, kaip mokytoja, tik parodau kryptį, o mamos kartoja ir daro. Tokio ugdymo rezultatas matyti jau po pusės metų, o kartais net anksčiau. Edukacijų paskirtis – suteikti galimybę tėvams netrukdomiems kūrybiškai pažaisti, pabūti su savo vaiku. Teatro aplinka yra jauki ir nuteikianti nebuitiškam pabuvimui, o dar geriau, kad čia yra ir kitų tokių pat tėvų ir mažylių kompanija. Kartais ateina šeimos su mažyliais ir su vyresniais vaikais, tada būna gražių akimirkų, kai vyresni vaikai paglosto galvytę, atneša žaisliuką ar kaip nors užima mažąjį broliuką ar sesutę.
Kokia kūdikių reakcija per spektaklius? Ar ji neišmuša aktorių iš vėžių?
Kuo daugiau dirbi su vaikais, tuo daugiau atsiranda įgūdžių nuspėti jų veiksmus. Stengiuosi susirinkti komandą, kuri išmano apie šio amžiaus žiūrovus. Juk ne visi aktoriai gali vaidinti vaikams. Jie turi turėti daug empatijos ir mažiausiai galvoti apie save. Turi mokėti atkreipti ir išlaikyti dėmesį. Turi mokėti susikalbėti su vaikais, kurie dar nemoka kalbėti, – o tai tikrai nėra paprasta. Turi būti jautrūs.
Žinoma, kad spektaklių metu būna netikėtų reakcijų, – pavyzdžiui, vaikas ima nenuraminamai verkti. Bet galbūt jis verkia visai ne dėl spektaklio, o dėl to, kad jam dygsta dantukas ar ką nors skauda? O kartais žiūrovas nei iš šio, nei iš to surinka. Tos netikėtos reakcijos rodo, kad vaikas sureagavo, jį kažkas sujaudino.
Smagu būna, kai paprašome žiūrovų kartoti garsus. Garsą pasako aktoriai, tada pakartoja tėveliai, tada – kūdikiai, o mes scenoje dar kartą pakartojame tai, ką sakė kūdikiai. Jie suklūsta, akimirką būna spengianti tyla, o tada ima juoktis. Jiems smagu, kad yra aktyvūs spektaklio dalyviai.
Būna, kad mažyliai ir užmiega… Mūsų mažiausias žiūrovas buvo turbūt dviejų savaičių kūdikėlis, kuris atėjo į spektaklį su mama ir vyresniu broliuku. Tas „naujai iškeptas pyragėlis“ visą laiką saldžiai ir pramiegojo mamai ant rankų…
Ir edukacijų tikslas panašus – iš pradžių su vaikais aktyviai pažaisti, paskui nusiraminti, ir būtų idealu, jei užsiėmimo pabaigoje visi kūdikiai užmigtų (juokiasi). Būtų išjausta visa jausmų paletė. Būna, kartais taip ir nutinka.
O mamos edukacijos pabaigoje atsipalaiduoja. Iš tiesų, užsiėmimo pabaigoje mamos eina „miegoti“, o aš su vaikais dvi minutes žaidžiu pagal muziką. Joms jau vien išėjimas iš namų ir galimybė pakeisti aplinką, susitikti su kitomis mamomis yra labai svarbu.
Kodėl svarbu pradėti pažintį su teatru kuo anksčiau?
Spektakliai kūdikiams yra viena iš pirmųjų vietų, kur mes mokomės būti teatre, būti tarp nepažįstamų žmonių. Yra spektaklių, kur kūdikiai žiūri, o paskui gali ateiti į sceną, paskui mamos vėl pasiima juos pas save. Ir kuo vaikas didesnis, tuo ilgiau gali išlaikyti dėmesį kaip žiūrovas, ne kaip dalyvis. Vaikas nuo mažens mokosi žiūrėti ir klausyti, kas norima jam papasakoti. Taip vyksta pirmosios teatro lankymo, teatro etikos pamokos. Pirmos šio pasaulio pažinimo pamokos.
Ginta Liaugminienė, Rasa Grinkevičienė
Nuotraukos Lauros Vansevičienės ir teatro „Pradžia“
Projektą „Kultūros skiepas“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 6400 eurų. Straipsnis paskelbtas 2024.10.16.
