Visuomet nevienareikšmiškų vertinimų sulaukdavęs vaikų laikas prie ekranų pastaraisiais pandeminiais metais daugeliui tapo tikrų tikriausia neišvengiamybe, pakeitusia teatrą, muziejus, būrelius ir net gyvą bendravimą su artimaisiais. Psichologė Laura Milčienė pastebi, jog mažamečių socialinio bendravimo trūkumą pandemijos metu užpildo išmanieji įrenginiai, o kartais sveiką pusiausvyrą išlaikyti gali būti išties nelengva.
Kaip beribėje interneto erdvėje savo atžalai surasti išties kokybišką ir vertingą turinį? Sprendimą siūlo teatras vaikams „Pradžia“, karantino metu 2-5 metų žiūrovams pristatęs virtualią edukacinę programą „Tarp debesų“ su aktore ir pedagoge Gintare Latvėnaite. Teatro „Pradžia“ įkūrėjos, knygos „Mamystė“ autorės Aušros Paukštytės teigimu, kas savaitę išleidžiami pusvalandžio trukmės vaizdo įrašai gali tapti puikiu paruoštuku kitoms tėvų veikloms su mažyliais bei pasiūlyti koncentruotą kūrybiškumo užtaisą ne tik užsiėmimo metu, bet ir atsitraukus nuo ekrano.
Virtuali pagalba tėvams
Karantino poveikis emocinei ir psichologinei būsenai neišvengiamas nė vienam iš mūsų, tačiau, pasak psichologės Lauros Milčienės, poveikio stiprumas priklauso nuo vaiko charakterio, polinkio prisitaikyti prie pokyčių bei kitų asmeninių savybių. Be to, poveikis vaikams taip pat labai priklauso nuo to, kaip pandemija veikia tėvus ir jų emocinę savijautą, kiek tėvai geba atžaloms paaiškinti situaciją bei atrasti kūrybiškų būdų sumažinti pandemijos poveikį kasdienybėje.
Milčienė džiaugiasi, jog dauguma šeimų karantino laikotarpiu atranda drauge praleidžiamo laiko privalumus, tačiau siūlo nepamiršti, kad šeimos nariams gali kilti poreikis šiek tiek atsiriboti bei skirti laiko sau. Būtent nuovargis nuo nuolatinio bendravimo ir užsiėmimų yra problema, kurią karantino metu įvardina daugelis mažamečių tėvų. Be to, būtinybė čia pat atlikti ne tik tėvų, bet ir mokytojų, auklėtojų, draugų vaidmenis gali atvesti į savotišką kūrybinį išsekimą – kaip smalsiai atžalai nuolat pasiūlyti vis naujus įdomius užsiėmimus?
A. Paukštytė tokioje situacijoje siūlo tėvams virtualius edukacinius užsiėmimus naudoti kaip paruoštukus, siūlančius koncentruotą kūrybiškų idėjų gausą. „Teatro bendruomenė daug dirba su vaizduote, yra aktyvi ir nuolat kurianti – ne kiekvienas žmogus gali skirti tiek laiko kūrybinių veiklų susigalvojimui, o edukaciniai užsiėmimai pasiūlo tam tikrą paruoštuką veiklų, kurias su vaikais galima nuveikti ir jiems pasibaigus. Tai nereiškia, kad reikalinga išmokti ir kartoti, pavyzdžiui, sekamas pasakas – pakanka pasisemti šiek tiek idėjų, kad laikas su vaikais būtų praleistas prasmingai ir kūrybiškai“, – sako teatro „Pradžia“ vadovė.
Tarp „blogo“ ir „gero“ ekrano
Psichologė L. Milčienė atkreipia dėmesį, jog per paskutinius metus padaugėjo tiek gerų, tiek blogų dalykų, kuriuos galima pasiekti ekranų pagalba. „Dažniausiai ekranas yra prijungtas prie interneto, o ten ir prasideda didžiuliai klodai, kuriuose nesunku pasiklysti ir visai dienai. Kita vertus, technologijos ir internetas gali pasiūlyti išties labai gerų sprendimų karantino metu. Vienas jų – nuotolinis ugdymas, kai net darželinukai gali jungtis prie virtualių užsiėmimų, taip bent minimaliai palaikydami socialinius ryšius ir nenutoldami nuo ugdymo proceso“, – sako L. Milčienė.
Edukacinės veiklos, kurias teatras „Pradžia“ savo žiūrovams pasiūlė prasidėjus karantinui, gali prisidėti prie to, kad mažųjų su technologijomis praleidžiamas laikas būtų kuo naudingesnis. Teatro vadovė A. Paukštytė sako, kad sukurti programą „Tarp debesų“ visų pirma paskatino panašaus turinio stygius lietuvių kalba, su kuriuo susidūrė pati augindama atžalą. „Mano šešiametė dažnai kalba net ne angliškai, o Netflix kalba – vaikai išmoksta tam tikras frazes, susijusias su emocine raiška, ir jas atkartoja. Manau, kad svarbu turėti tokio pobūdžio medžiagos ir gimtąja kalba, be to, tai yra labai aktualu užsienyje gyvenantiems lietuviams, kuriems virtualūs užsiėmimai gali padėti lavinti vaikų kalbos įgūdžius“, – sako A. Paukštytė.
Pasak jos, dar vienas mažamečiams vaikams itin svarbus aspektas – tai, jog ekrane matomas aiškus, neanimuotas veidas, leidžiantis pažinti kito žmogaus mimikas ir emocijas. „Mažamečiai vaikai, augantys karantino metu, mato labai ribotą gyvų veidų skaičių – net ir lauke sutinkami žmonės pusę veido dengiasi kaukėmis. Visgi matyti veidus, atpažinti jų rodomas emocijas augančiam žmogui yra labai svarbu, nes tokiu būdu jis perpranta bendravimo taisykles, suvokia, kaip aplinka reaguoja į pasaulį ir kaip jam pačiam tai daryti. Profesionalūs aktoriai geba labai išraiškingai pavaizduoti platų emocijų spektrą, o tai yra labai svarbu besivystančiam vaikui“, – teigia teatro vaikams įkūrėja.
Teatras – būdas sugrįžti į gyvenimą po pandemijos
Spartėjant vakcinacijai ir tikintis esamų ribojimų panaikinimo, vis dažnesniu klausimu tampa nebe tai, kaip išgyventi karantiną, o tai, kaip reikės sugrįžti į įprastą gyvenimo ritmą po tokios ilgos priverstinės pauzės. Laura Milčienė teigia, jog ribojimų lengvinimas atneša galimybes tyrinėti naujas veiklas, pavyzdžiui, šiuo metu tėvams su atžalomis galima apsilankyti muziejuose, o ateityje – ir teatruose. Anot psichologės, tokios bendros veiklos pasitarnauja ne tik kaip vaikų edukacija, bet ir palaipsnis grįžimas į kultūrinį bei socialinį gyvenimą.
„Vieniems vaikams teatras bus naujas atradimas, kietiems – laiptelis į primirštą, buvusį įprastą gyvenimą. Teatras padeda vaikui lavinti vaizduotę, spręsti įvairius probleminius klausimus, net ir tuos, su kuriais vaikas dar nebuvo susidūręs, gali mokyti vertybių, padrąsinti. Tai yra dar viena erdvė, kurioje vaikas tyrinėja pasaulį“, – sako L. Milčienė. Ji taip pat atkreipia dėmesį, jog šiuolaikinis teatras tampa puikia edukacine erdve, aktyviai įtraukia į veiksmą, skatina dalyvavimą, gali netgi pasiūlyti tapti vienu iš personažų – tai ypatingai naudinga tuomet, kai skirtingo amžiaus vaikams siūlomi skirtingi repertuarai, atsižvelgiantys į jų raidos poreikius.
Aušra Paukštytė pasakoja, jog karantino dėka teatras vaikams „Pradžia“ lankytojus ketina pasitikti atsinaujinęs – įgyvendinta teatro plėtra leis lankytojams pasiūlyti dvigubai didesnę erdvę. Tai leis dar labiau pritaikyti veiklas vaikų poreikiams – teatro vadovė pabrėžia, jog skirtingo temperamento vaikams sugrįžimas į socialinį gyvenimą taip pat bus labai skirtingas: „Vieni vaikai yra ramesni, kiti – aktyvesni, ir jei pirmiesiems karantinas yra puikus, ramus laikas šeimoje, be perteklinių išorinių dirgiklių, tai antrieji šiuo metu gali jaustis tarsi tušti indai – jiems pripildyti būtinos emocijos ir įspūdžiai. Teatras gali tapti viena iš priemonių užpildyti šią atsivėrusią tuštumą, sugerti visus įspūdžius bei pasaulio spalvas tam, kad jų raida netriktų ir jie galėtų toliau sėkmingai augti”.
Tam, kad sugrįžimas į socialinį ir kultūrinį gyvenimą būtų lengvesnis, po karantino teatras „Pradžia“ žada pasiūlyti skirtingo intensyvumo spektaklius, kuriuos repertuare išskirs specialūs žymėjimai ir pastabos aprašyme. „Spektaklių tempo diferencijavimo praktika užsienyje taikoma vaikams su specialiaisiais poreikiais, tačiau tai puikiai gali tikti visiems vaikams. Nedideli dalykai – tylesnė muzika, šviesų intensyvumo prislopinimas, atitinkamas aktorių darbas – gali padėti jautresniems ar pirmą kartą atėjusiems vaikams lengviau įsilieti į procesą. Taip tėvai, pažinodami savo vaiką, galės atsirinkti, nuo ko pradėti sugrįžimą į teatrą“, – ateities planais dalinasi A. Paukštytė.
