Laikas, kurį mes sąmoningai leidžiame su savo vaikais, kuria patį svarbiausią ryšį mūsų gyvenime. Kai ryšys su vaikais stiprus, mes geriau juos suprantame, lengviau įveikiame trečiųjų metų, paauglystės ir visas kitas gyvenimo krizes. Todėl su aktore Kristina Savickyte (studijos „Šilkaus pupa“ įkūrėja) aptarsime keletą būdų, kaip leisdami laiką su vaikais galite gilinti tarpusavio santykius.
- Būdami su vaikais, pasakokite ir kurkite istorijas
Dažnas tėtis ir mama skeptiškai vertina savo pasakojimo talentą. Atrodo, kad pasakojimus reikia imti ir sukurti nuo nulio, tam reikalinga išlavinta fantazija, aktoriniai gebėjimai ir t.t. Bet pasakoti istorijas visai smagu, kai pasirenkate temą, tarkime, „Kai aš mažas buvau“. Vaikams labai patinka girdėti istorijas iš mūsų vaikystės. Jos tinka ir mažyliams, nes kūdikėlis mato mamos ir tėčio veido išraiškas, perteikiamas emocijas. Bet „auksiniai“ tokių istorijų klausytojai yra jau suprantantys kalbą vaikai. O mums, tėvams, prisiminti įvairiausius epizodus iš savo vaikystės yra lengviau.
Jei šeimoje auga keletas vaikų, galima pasakoti ne tik apie savo pačių, bet ir apie vyresniųjų broliukų ir sesučių vaikystę, kokie jie buvo maži, ką mėgo, kas įdomaus nutiko. Tokias istorijas galima pasakoti bet kur ir bet kada – gaminant valgį, vaikštant parke. Joms atskiro pasiruošimo ar laiko nereikia. Štai vaikas pjausto morką – ir jums kilo kažkokia asociacija iš savo vaikystės, tad imate ir pasakojate. Kiekvienas mes turime įvairiausių vaikystės istorijų, tarsi storą vaikystės knygą, kurią galima atversti bet kuriame puslapyje ir skaityti. Tos istorijos niekada nesibaigia. Jos gali būti pretekstas kalbėti su vaiku rimtomis temomis. Pavyzdžiui, aš vaikams esu pasakojusi, kaip mums mokykloje liniuote daužydavo per pirštus dėl to, kad netvarkingai rašydavome. Dabar laikai pasikeitė, kaip ir požiūris į vaiką, ir taip jau niekas nebedarytų.
Savo šeimoje mėgstame kalbėti ir smagiomis temomis. Tarkime, mažiausiajam Motiejui pasakoju istoriją, kaip jo sesutės dvynukės Gabija ir Justina vaikystėje nemėgo žuvies. Tiesą pasakius, ir iki šiol nemėgsta. Bet būdamos penkerių, jos lankė baletą, ir aš sugalvojau apgavystę, kad jei valgys žuvies, jos gebės aukščiau iškelti kojas. Tada nenoromis valgė lašišą, o dabar, tai prisiminę, visi pasijuokiame iš kvailo mamos melo, kurį jos suprato beveik iškart.
2. Įjunkite savo vaizduotę
Esu girdėjusi, kad yra tėvų, kurie sunerimsta, kai sužino, kad jų vaikas turi įsivaizduojamų draugų. Tikriausiai galvoja, kad vaikas ir taip gerai gyvena, yra šeimoje mylimas, kurių galų jam dar įsivaizduojami draugai. Labai mėgstu pacituoti filosofą Kristupą Sabolį, kuris gilinasi į vaizduotės temą. Jis yra pasakęs: „Mano trimetė dukra turi neįsivaizduojamą kiekį įsivaizduojamų draugų“. Man ta mintis be galo patinka.
Taigi mes galime įsitraukti į tam tikrus žaidimus ir gerbti vaiko vaizduotę. Galbūt verta sugalvoti kažkokių žaidimų, paslapčių, ieškoti kartu to įsivaizduojamo draugo, maitinti jį?
Kai augau aš pati, turėjau įsivaizduojamą draugą katiną Didį. Nepamenu, galbūt tai buvo kažkokios knygelės ar filmuko herojus. Kai pareidavau iš darželio, tas katinas visada būdavo palikęs man dovanėlę. Labai norėjau jį susitikti, bet niekada nesutikau. Paskui išaugau iš „katino amžiaus“.
Mūsų sūnus Motiejus vaikystėje irgi turėjo įsivaizduojamą draugą – nykštuką Tilį, kuriam net rašydavo laiškus. Ir Tilis jam rašydavo laiškus, naktį palikdavo po pagalve. Jei matydavau, kad sūnus susiduria su kokiu nors iššūkiu, sugalvodavau tą temą atliepiančią istoriją, tarsi nykštukas kalbėtųsi rūpima tema. Kartais Tilis atsiųsdavo dovanų, dažniausiai kokį nors įdomų akmenėlį, nes Motiejus tai labai mėgdavo. O nykštukas juk iš kalnų! Motiejui dabar devyneri, ir tas susirašinėjimas tik neseniai nutrūko.
Sūnus apie Tilį papasakojo savo draugui, ir draugas pradėjo rašyti savajam nykštukui laiškus. Žinoma, toks žaidimas yra nelengva kūrybinė užduotis ir tėvams, nes įsipareigoji prižiūrėti nykštuko paštą. Bet tai yra geras būdas ir pažinti, ir palaikyti savo vaiką.
Kad įmanoma keliauti vaizduotėje, dar kartą supratau šiais metais, kai negalime fiziškai keliauti dėl karantino. Vieną savaitgalį su šeima žiūrėjome gamtos dokumentiką apie triušius. Parodė epizodą, kaip triušiai laksto Paryžiaus centre, prie Invalidų rūmų. Kilo impulsas prisiminti tas vietas, kur kažkada labai trumpai lankėmės. Pradėjome kalbėti apie tai, kaip būtų smagu dar kartą nuvykti į Paryžių ir galbūt kartu pasiimti močiutę, mokančią prancūzų kalbą, bet niekada nebuvusią Prancūzijoje. Visi taip užsidegėme ta būsima kelione, kuri galbūt kažkada įvyks, kad pradėjome planuoti, kur mes eitume ir ką pamatytume. Su močiute gal geriau ne į milžinišką „Luvrą“, o į mažesnį „Orsay“ muziejų, kur ji ne taip pavargtų? Įsijautę kalbėjome apie kelionę į Paryžių pusę dienos.
Ypač dabar, kai taip ilgimės kelionių, sėkime jų sėklas. Gal kuri iš tiesų sudygs, kai gyvenimas vėl grįš į įprastas vėžes? O jei ir ne, svajoti, planuoti, fantazuoti taip smagu, tai mus pakylėja, nuskraidina tolyn nuo kasdienybės.
3. Kurkite namų teatrą
Vaikai labai mėgsta persikūnijimo žaidimus. Kartais įsitraukite į juos ir jūs. Vienas paprastas būdas, kaip tai padaryti, – pasiimkite krūvą namuose esančių kepurių – senų, išaugtų – bet kokių, ir virskite kokiu nors personažu. Galbūt pietus verdančia ponia. O galbūt kokiu niurzga su ūsais (minimalių grimo priemonių turi kiekviena moteris). Personažas su kepure kalbės kitokiu balsu, kitokiomis intonacijomis, negu mama ir tėtis. Vaikams labai patinka, kad tėvai irgi moka kvailioti. Pastarieji metai pilni rūpesčių ir atsakomybės, vaikai mato mus dirbančius iš namų, tvarkančius nesibaigiančią buitį, bet retkarčiais pamatyti mus nutrūktgalvius, kvailiojančius – nuostabu.
4. Pasivaikščiojimams sugalvokite tikslą
Kasdien stengiamės išeiti pasivaikščioti, kad vaikai nors kiek pabūtų gryname ore. Kviečiu tuos pasivaikščiojimus paversti kūrybinėmis ekspedicijomis! Kartais vaikai atsikalbinėja, nenori eiti į lauką (būkime atviri – ir patys kartais labai tingime), bet sugalvojus tikslą, tai kur kas įdomiau.
Tarkime, šiandien eisime į lauką ieškoti pavasario ženklų. Tu eini ir dairaisi, rinkdamas pavasario „įkalčius“, – išsprogusį lapelį, žydrą dangų, paukštį. Jei dar yra sniego, pasivaikščiojimų tema gali būti širdučių piešimas ant sniego. O galbūt sniego angelų darymas. Kiekvienas pasivaikščiojimas gali būti apverstas kitaip.
Kartą mes su vaikais senamiestyje tyrinėjome įdomias duris. Arba pažiūrėjome namuose virtualią ekskursiją po senamiestį žydų tema, paskui su Motiejumi ėjome ir gyvai ieškojome tų objektų – išlikusių užrašų ant senų krautuvėlių. Iki tol daugybę kartų buvome ten vaikščioję, bet niekada neatkreipdavome dėmesio. Kitą kartą tuo pačiu maršrutu Motiejus jau pravedė ekskursiją tėčiui.
Galima vaikščioti ir skaičiuoti kaminus. Arba – kuriuose languose jau dega šviesa. Nereikia sudėtingų, kažkokių ypatingų užduočių. Kaip ir nereikia kiekvieno pasivaikščiojimo paversti teminiu. Ne, tai gali būti kartais, tarsi kasdienybės paįvairinimas. Svarbu, kad tėvai ir mintimis būtų su vaiku, o ne rašytų žinutes, tvarkydami darbo reikalus.
Vaikai yra pastabūs, to mes galime mokytis iš jų. Jie geba būti čia ir dabar, jautriau reaguoti į aplinką. Tai labai svarbi savybė kūrybiškam žmogui. Pastabumas labai praverčia ir kelionių metu. Prieš dvejus metus su šeima lankėmės Lenkijos mieste Vroclave. Vroclavas pilnas nykštukų – kaip Ryga gaidelių ant stogų ar Ventspilis spalvotų karvių. Beje, vieną nykštuką šis miestas yra padovanojęs ir Vilniui, jis pastatytas Bernardinų sode. Kai klaidžiojome po Vroclavo senamiestį, Motiejui buvo šešeri – tokio amžiaus vaikui nelabai rūpi senoji architektūra ir bažnyčios. Bet jis mielai klaidžiojo gatvelėmis, ieškodamas tų nykštukų. Ir koks būdavo džiaugsmas, kai rasdavo dar vieną, pasislėpusį meduolių parduotuvės vitrinoje ar kokioje kitoje netikėtoje vietoje. Kai turi tikslą, vaikščioti kur kas įdomiau.
5. Nepamirškite kūniško artumo su vaiku
Visada kviečiu šeimas turėti konkrečius kūniškus ritualus su vaikais – apsikabinimus, pasėdėjimus ant kelių ar susiglaudus nugaromis, pamylavimus. Karantino metu siūlau išplėsti jų repertuarą. Mano mergaitės mėgdavo, kai pakrapštydavau nugaras. Vienu metu praktikavome pliusų ir minusų sistemą pagal kažkokią psichologinę knygą.
Dabar jau aš nesu tokių teorijų šalininkė, bet tuo metu mes bandėme, ar tai mums padėtų. Jei vaikas per savaitę surinkdavo tam tikrą kiekį pliusų už gerus darbus ir atliktas pareigas, jis galėdavo pasirinkti prizą, kuriuos sugalvodavome kartu su vaikais. Mūsų prizų kataloge buvo apsilankymas makdonalde, pyragaitis, kino teatras, „nugaros pakrapštymas“ arba tėčio atliekamas karališkas rankų masažas, trunkantis ne mažiau kaip 10 minučių. Sudarydami katalogą, su vyru buvome tikri, kad kas savaitę turėsime eiti į makdonaldą. Bet Gabija su Justina kokius aštuonis kartus iš dešimties pasirinkdavo tą nugaros masažą, vadinamą pakrapštymu, arba tėčio atliekamą rankų masažą. Buvome nuvertinę savo vaikus, kad jiems patinka tik pirktinės pramogos! Pasirodo, vaikai trokšta prisilietimų, kūniško artumo.
Gražu, kai šeimos susikuria kokius nors kodus, kurie reiškia vieną ar kitą artumo formą. Galbūt tai iš vaikystės likęs koks nors juokingas žodelis, kaip mūsų Motiejaus „apkabaliu“? Kai Motiejus pasako šį žodį, suvokiu, kad šią akimirką jis nori apkabinimo, tegul tik sekundei, bet jam reikia artumo.
Mano vyras Linas moka tokį būdą greitai įkvėpti ir iškvėpti, ir kai taip kvėpuoja arti vaiko odos, jaučiasi švelnus kutenimas. Šeimoje ta atrakcija žinoma kodu „barsukas“. Kol buvo maži, vaikai prašydavo: „Tėti, padaryk man barsuką“. Vadinasi, jie norėdavo artumo, pabuvimo su tėčiu.
Visi žinome, kad kūdikį reikia kuo daugiau myluoti, lytėti, nes taip geriau vystosi jo smegenys. Ir galbūt pamirštame, kad lytėjimo svarba išlieka visą mūsų gyvenimą. Turbūt nėra ir suaugusio žmogaus, kuriam retkarčiais nereikėtų kito žmogaus prisilietimo, artumo.
Vaikams augant, tarsi savaime kūniški ritualai traukiasi tolyn. Bet gal verta prisiminti ir atgaivinti tuos, kurie buvo vaikystėje? Žiūrite kartu filmą, prisiglaudžiate prie vaiko – ir net akimirkos užtenka, kad nuo to pasidarytų abiems šilčiau.
Ginta Liaugminienė, studijos „G foto“ nuotraukos
„Mamos žurnalas“
