Aktoriai Šarūnas Gedvilas ir Urtė Smulskytė kuria Tėčio ir Dukros personažus
„Norėčiau būti mačiusi šį spektaklį, kai buvau vaikas“, – pasakiau režisierei Virginijai Kuklytei, pažiūrėjusi jos naują spektaklį vaikams „Saldainių lietus“. – „Ir norėčiau, kad būtų matę mano tėvai“.
„Saldainių lietus“ – spektaklis apie vaiko jausmus, pilnas gyvos muzikos, dainų, stebuklų (tiesiogine šio žodžio prasme!). Ir jis mane pravirkdė. Ne tik todėl, kad mamos ir tėčiai vis stipriau glaudė savo vaikus, stebinčius veiksmą scenoje, bet ir todėl, kad ir pati išgirdau ir patyriau tai, ko trūko, kai buvau maža.
Aktoriai Šarūnas Gedvilas ir Urtė Smulskytė kuria Tėčio ir Dukros personažus svajonę primenančiame kambaryje (skani, tiesiog cukrinė Vitos Eidimtaitės scenografija). Dukra nori žaisti, tačiau Tėtis turi darbų ir viena ranka vis pamaigo telefoną. Dukra nepatenkinta, jai reikia dėmesio, kaip ir visiems vaikams. Pažįstama situacija? O taip. Šalia vaiko auginimo visuomet yra kitas gyvenimas – poros gyvenimas, profesinis, asmeninis gyvenimas. Ir jis nedingsta, jis tėvams reikalingas. O vaikas pyksta. Ką daryti?
Režisierė Virginija Kuklytė (populiarių „Kakės Makė“ spektaklių kūrėja) pasakoja, kad idėja sukurti spektaklį apie emocijas ir jausmus jai kilo stebint, kaip šeimose elgiamasi su vaiko jausmais – pykčiu, nerimu, apmaudu, liūdesiu, išgąsčiu, dideliu džiaugsmu. Tam specialiai buvo vykdomos šeimų apklausos apie vaikų auginimą.
Ji pastebėjo, kad labai dažnai, susidūrę su vaiko emocijomis, arba liepiam jam pakeisti jas („Nusiramink“ – sakom, kai vaikas pyksta), arba gėdinam („Uoj, tokia didelė, o verkia, nu kas čia dabar?“), arba izoliuojam („Eik į kitą kambarį ir grįžk tik tada, kai nurimsi“), arba apgaudinėjam, kad nieko nenutiko, nukreipiam dėmesį („O, žiūrėk, zuikis prašuoliavo“, kai vaikas nukrenta, susižeidžia ir išsigąsta). Arba net baudžiam. Kas nutinka vėliau, naudojant šiuos metodus? Vaikas ima slėpti emocijas ir jausmus. Bet jos niekur nedingsta ir išsiveržia vėliau, stipriau, destruktyviau.
O tas telefonas… „Kai, užsiimdami su vaiku, tuo pat metu tėtis arba mama daro kitus dalykus, tai vaikas gauna žinią, kad jis yra mažiau svarbus“ – sako spektaklio kūrėjus konsultavusi vaikų ir paauglių psichologė, knygų autorė ir Paramos vaikams centro įkūrėja Aušra Kurienė. Šios kartos vaikai psichologų jau kartais pavadinami „Nematomais vaikais“ – jie yra šalia tėvų, tačiau nepastebimi. Į juos nežiūrima, nes žiūrima į telefoną. O vaikai nori, kad juos matytų.
O dabar grįžkime į cukraus kambarį, pas Tėtį ir Dukrą, žaidžiančius „Saldainių lietų“. Iš spalvų, kvapų ir įvairiausių objektų Tėtis ir Dukra sukuria pašėlusiai stebuklingą, magijos kupiną žaidimą (antrasis spektaklio režisierius – magas Rokas Bernatonis), kuris mažuosius žiūrovus įtraukia dalyvauti, patarinėti, juoktis ir skubėti į sceną, kai Tėčiui Šarūnui prireikia pagalbos. Tačiau ateina laikas žaidimą baigti – Tėtis turi dirbti. Tačiau dukra nori žaisti toliau. Juk taip smagu! Scenoje kyla Dukros emocijų audra ir ji, apimta pykčio, suplėšo tėčio darbinį brėžinį!
Ką tik smagiai klegėjusi salė staiga nuščiuvo. O dabar tai buuuus, išsigąstu ir aš, kaip išsigąsdavau vaikystėje. Kaip Tėtis elgsis su Dukra? Nejaugi rėks, nejaugi muš? – pagavau save galvojančią. Štai kokios patirtys liko mūsų galvoje. Ir jos vis dar gąsdina!
Scenoje kyla Dukros emocijų audra ir ji, apimta pykčio, suplėšo tėčio darbinį brėžinį!
Ir čia prasideda spektaklis spektaklyje. Spektaklis tėveliams. Veiksmą perima Tėtis, o žiūrinčių tėvų nugaros susidomėjusios išsitiesia. Aktoriai toliau kuria nuostabų reginį, dainuoja, tačiau tai jau ne tik meninės priemonės, bet ir realiai veikiantys metodai išbūti su vaiko jausmais. Kaip išreikšti jausmus tinkamai? Kaip atpažinti, kaip valdyti, kai jie užvaldo per stipriai? Kaip išleisti jausmų garą nesužeidžiant savęs ir kito? Spektaklis siūlo liūtį metodų, kaip bendrauti su emocijų apimtu vaiku. Ir tie metodai padeda. „Visi jausmai reikalingi. Norėjau parodyti, kad su jais išbūti galima kitaip – kūrybiškai“, – sako spektaklio režisierė.
„Tėvų pagalba vaikui atpažinti, įvardinti jausmus leidžia jam vėliau pačiam juos atpažinti savyje. Tokiu būdu mes įduodam vaikui žemėlapį, įduodam GPS’ą, kaip šitame pasaulyje naviguoti. Tu dėl to nepasidarai mums nemielas. Tu dėl to nepasidarai mums nemylimas. Mes suprantame, kas su tavimi yra, ir mes tau padėsime, kad šitas jausmas praeitų”. – apie sveiką tėvų ir vaikų bendravimą kalba psichologė Aušra Kurienė.
Mūsų tėvai augino mus, kaip tik išmanė, o elgesio su vaiku normomis tuo laiku buvo daug dabar nesuvokiamų metodų ir taisyklių. Jos, deja, vis dar išlikusios šeimose, darželiuose, mokyklose, ir vis dar žaloja. Vaikystėje įsivaizduoti, kad žiūrėsiu spektaklį, kuriame tėtis sako “Tu gali pykti”, duoda pagalvę pakumščiuoti, kol vaikas nurims, o tada jį apkabina – aš to negalėjau įsivaizduoti. Negaliu įsivaizduoti to vykstant ir tuometiniame gyvenime. Šis spektaklis ne tik šilta, graži ir talentingai sukurta pramoga visai šeimai. Jis taip pat siekia labai svarbių permainų, nuoširdesnio bendravimo šeimoje, nes moko suprasti save ir savo vaiką. Vaiko emocijos šiek tiek panašios į magiją: kamuoliukas delne yra – op, kamuoliuko nėra. Tačiau, skirtingai nei magija, jausmai ir emocijos džiugina tik tada, kai jos suprastos, neslepiamos ir laisvos.
Irma Bogdanovičiūtė, nuotraukų autorius: Martynas Stankaitis
Spektaklį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė
