Kristina Savickytė kas kelerius metus vis pasisvečiuoja mūsų žurnale. Iš pradžių buvo smalsu, kaip sekasi auginti dvynes Gabiją ir Justiną (16 m.), paskui – kaip auga pagrandukas Motiejus (4 m.).
Dabar Kristina vėl turi kuo nustebinti – ji įkūrė teatrą kūdikiams, rašo tinklaraštį mamoms, kuria edukacines programas, rengia Pasakų kūrimo dirbtuves ir skaito paskaitas tėvams. Ir jau nebeaišku, kaip ją vadinti, – aktore ar mokytoja?
Kristina, Jūsų tinklaraštis vadinasi Silkauspupa.lt, o straipsnius pasirašinėjate Šilkaus Kristina. Kas tai?
Tinklaraštį pradėjau rašyti, nes noriu dalintis tuo, ką sukaupiau augindama savus vaikus ir dirbdama ankstyvojo ugdymo mokyklėlėje.
Šilkauspupa – mano dukros Gabijos sukurtas žodis, kai jai buvo kokie 4 metai. „Pupa“ – tikriausiai iš milijoną kartų dainuotos „Aaaa pupa“, nes bemiegėmis naktimis po viso repertuaro jėgų užtekdavo tik jai. O šilkas – kaip švelnumo sinonimas.
Šilkauspupa moko švelniai būti su vaiku – ne tada, kai jam pamokėlės mokyklėlėje, o tada, kai jis geriausios nuotaikos, pamiegojęs, pasiruošęs žaisti, kai aplinkui nėra nepažįstamų mamų ar tėčių ir vaikų. Tada, kai šalia jo – mylimiausia mama ar tėtis.
Kaip manote, kodėl idėja mokyti tėvus atėjo ne gimus dvynėms, o susilaukus Motiejaus?
„Šilkaus pupos“ įkvėpimas gimė iš dviejų pagrindinių dalykų – mano kaip mamos patirties ir mano patirties dirbant mokytoja „Tele bim bam“ mokyklėlėje ir darželyje. Kai gimė dvynės, aš tą patirtį pradėjau kaupti. Gimus Motiejui, jau pradėjau fiksuoti įvairius savo kūrybiškumo proveržius (mat, gimus vaikams, man atsiveria visokiausių idėjų, kaip „įvaizdinti“ ar „įpasakinti“ įvairius dalykus, kurie padeda lengviau su vaiku susitarti, kūrybiškai leisti su juo laiką). Augindama sūnų prisiminiau, kad panašiai buvo ir auginant Justiną su Gabija. Tik tada to nefiksavau ir nė nelaikiau kažkuo vertingu. Tik kai pradėjau viską sisteminti ir dalintis su tėvais, pati supratau, kokių smagių dalykų esu prigalvojusi.
Motiejaus auginimas labai skyrėsi nuo sesių auginimo. Mėgstu juokauti, kad viską, kuo stebėjausi ar net mintyse kritikuodavau, žiūrėdama į kitas mamas, gavau kartu su Motiejumi: jis negulėjo vežime, turėjo visai kitokį miego ritmą, kurio nesugebėjau (o gal nenorėjau) laužyti, buvo (ir yra) išrankus maistui ir turėjo bei tebeturi labai stiprią nuomonę daugeliu klausimų. Stebėdama sūnų, labai aiškiai suvokiau, kokie skirtingi yra vaikai, ir tas vaikų skirtingumas kėlė norą kalbėtis apie tai su tėvais, juos nuraminti, kad nėra vieno auklėjimo recepto. Todėl viena pagrindinių „Šilkaus pupos“ žinučių tėvams yra: „Žiūrėkite į savo vaikus ir auginkite tai, kas jiems įdomu“.
Motiejaus gimimas atnešė man naujų teorijų, naujų draugų ir naujų įkvėpimų. Esu ieškantis žmogus. Gimus Motiejui, atradau Prieraišiąją tėvystę.
Nuostabus dalykas, kad daug dalykų intuityviai taikiau ir augindama dukras. Iš prigimties esu motiniška ir klausau savo intuicijos – ji ir vedė tuo Prieraišumo keliu. Natūraliai ėmė rastis bendraminčių, tuomet palaikiusių prieraišumo, ilgo žindymo, pagarbos vaiko asmenybei idėjas. Iš kitos pusės, Motiejaus gimimas padėjo peržiūrėti vertybes ir paklausti savęs, – ko aš tikrai noriu, ką galiu. Atsirado prasmės klausimai: ar tikrai noriu gyventi nuo projekto iki projekto? Čia, žiūrėk, filmuojiesi seriale, o čia – tik lauki, kol ateis pasiūlymas.
Analizuodama save, priėjau išvados, kad labai noriu (o „Šilkaus pupos“ patirtis leidžia sakyti, kad ir galiu) dalintis, įkvėpti, kartais ir nuraminti tėvus. Smagiausia, kad „Šilkaus pupa“ atneša man stabilumo jausmą! Nors, atrodo, tiek visko reikia padaryti, kad ateitų pas mane žmonės, bet vis tiek žinau ir mėgaujuosi tuo, kad esu nuo savęs priklausoma.
Dar vienas dalykas atsitiko gimus Motiejui. Pagaliau sau įsivardinau, kad tai, ką darau ir kas esu, yra vertinga. Anksčiau vis gyvenau su šešėliu, kad nors esu aktorė, bet nevaidinu teatre (tokį aktoriaus paveikslą man įdiegė tėvai ir šviesios atminties specialybės dėstytoja Dalia Tamulevičiūtė). Aš susikūriau savo Teatrą kūdikiams – ir tai man labai brangu!
Ar jaučiate, kad Motiejui esate kitokia mama – laisvesnė, daugiau leidžianti? Ar dvynės nepasako ,,mums leidai mažiau, gal mažiau mylėjai“?
Motiejui tikrai esu ramesnė. Visada pagalvoju – dėl ko noriu ar reikalauju iš vaiko vieno ar kito dalyko. Kuri kova yra verta kovos? Jei tai nereikšmingas dalykas, visada geriau nusileidžiu Motiejui, nes įkalbėti jį pasielgti kitaip reikia ir jėgų, ir kūrybiškumo. Todėl visas pajėgas skiriu tik ten, kur tikrai reikia. Ačiū Dievui, sesės nesiskundžia, kad Motiejui leidžiama daugiau, nes pačios jį labai myli ir yra pasiruošusios pildyti kiekvieną jo užgaidą.
O gal tas „kūrybiškumas“ – tiesiog drausmės ir kontrolės nebuvimas?
Dėl kontrolės ir drausmės… Labai svarbu sau atsakyti į klausimą: ar kontrolė yra tam, kad pasitvirtinčiau autoritetą ir parodyčiau, kieno žodis paskutinis? Jokiu būdu nesakau, kad vaikams nereikalingos ribos, – jos teikia saugumą vaikui tiek emocine, tiek fizine prasme, bet kartais mes patys apsistatome ribomis ir vaikus spraudžiame į rėmus, o tada kūrybiškumui skleistis tikrai sunku.
Kai kas sakys – ji aktorė, to mokėsi, žino, ką daryti, kaip tą kūrybiškumą paleisti. O mes mokame savo vaikams tik parnešti puponautų…
Keistas dalykas, kad pati savo kūrybiškumą pripažinau ir įvertinau tik tada, kai gimė Motiejus. Kai dirbau su vaikais, iš viso buvau kritiška sau, galvojau – aš tik susisteminu kažkokią gautą informaciją ir ją perduodu. O jei ką ir sugalvoju, tai netyčia… O po Motiejaus gimimo pati ėmiau skleistis ir suvokiau, kokį potencialą turiu. Esu pasiruošusi tuo dalintis su tėvais, su ugdytojais. Po Teatro kūdikiams užsiėmimų sulaukiau galingo grįžtamojo ryšio, ir jis tik patvirtino, kad tėvams reikia tokio dalinimosi. Pirštukų žaidimus, daineles, eilėraščius, ratelius, pasakas ir krūvas praktinių buvimo su vaikais patarimų jie gali imti ir naudoti iškart arba atsispirdami nuo mano informacijos. Vilniuje Teatras kūdikiams sulaukė didelio pasisekimo, bet man negana! Noriu pasiekti dar daugiau tėvų, tad pradėjau Teatro kūdikiams internetu susitikimus – jais galiu pasiekti šeimas kituose Lietuvos miestuose ir net kitose šalyse, kur lietuviško turinio tikrai trūksta.
Ką veikiate su Motiejumi laisvalaikiu? Kaip jį lavinate?
Didysis Motiejaus lavinimas vyksta namuose. Bandau jam parodyti, kad kurti galima iš bet ko. Namie nuolatos improvizuojame – ar darydami darbelius, ar dainuodami, ar sekdami pasakas. Teatrai ir koncertai kol kas dar laukia, nes pastebėjau, kad Motiejus prastai jaučiasi nepažįstamoje erdvėje, kur daug žmonių. Pabandžiau porą kartų nuvesti į spektaklius, ir šiek tiek atsitraukiau. Dabar spektaklius kuriame namie.
Tikiu, kad atsirinkti nėra lengva, ypač mane gąsdina spektakliukų verslas darželiuose. Pažįstų kolegų, kurie tai daro profesionaliai, bet sykį, kol dukros dar buvo mažos, atėjau jų anksčiau pasiimti ir turėjau progą stebėti spektakliuką, atvežtą į darželį. Buvo labai liūdna žiūrėti į perspaustą, infantilią vaidybą. Atrodė, kad aktoriai vaikus laiko kvailesniais. Tada, beje, sugalvojome sukurti tokį spektakliuką su kolege – būtent iš idėjos pakelti meninį lygį. Tėvus kviečiu domėtis, koks menas ateina į jų vaikų darželius. Esu tikra, kad ankstyva meninė patirtis turi būti, bet svarbu, kad vaikai matytų profesionalus. Neseniai skaičiau labai įdomų straipsnį apie tai, kokią įtaką vaikui gali padaryti net vienas apsilankymas meno galerijoje. Tik nereikia tempti vaiko nuo vieno paveikslo prie kito. Galima apžiūrėti vos vieną–du, bet pabandykite patys apsidairyti galerijoje vaiko akimis! Salės, kvapas, dideli paveikslai – tai neįprasta ir įdomu!
Neila Ramoškienė
***
Įrašas „Šilkaus pupos“ tinklaraštyje
Kai stoka augina kūrybiškumą
Šį rytą su Motiejum niekur neskubėjom ir jį pagavo įkvėpimas.
Visų pirma atsinešė klijų ir sako: „Piešiu klijais“, paskui rado dar ir skystų dažų tūbelėse. Sočiai pritepęs tiek vieno, tiek kito, nusprendė, kad piešinį reikia apibarstyti blizgučiais, – jų paieškoję, neradome ir pradėjome drauge svarstyti, kuo gi dar galėtume pabarstyti? Valio, išeitis rasta – visai šalia virtuvės stalo, kur įsitaisė Motiejus, – stalčius su prieskoniais – kaip puikiai derėjo pipirai, čiobreliai ir cinamonai.
Kitu užėjimu labai tiko kmynai, bazilikai ir krapai. Ir kodėl nenustebau, kai pietums skrebutį Motiejus užsimanė pasibarstyti džiovintais krapais ir pats jų išsitraukė.
Po piešimo seanso atėjo laikas pusryčiams, juos pagaminti pasisiūlė ir mažasis namų šefas. Vienas jo mėgstamų laisvadienių patiekalų – manų košė. Kartu supylėme į puodą pieną, paskaninome druska ir vaniliniu cukrumi, ir apsižiūrėjome, kad neturime manų kruopų. Pasitarus, kaip elgtis, – siųsti seses į parduotuvę ar berti į jau beveik verdantį pieną ryžius, buvo pasirinktas antrasis variantas. Ryžiai jau puode, bet Motiejus nerimsta, sako: „Norėjau ne ryžių, o grikių“. Sutrikau trumpam, bet – kodėl gi ne – į puodą suvažiavo ir grikiai.
Reikėjo matyti, koks išdidus Motiejus kvietė seses pusryčių, vadino savo košę „angliška“ ir buvo be galo laimingas. Pats suvalgė visą lėkštę ir leipo nuo sesių pagyrų – kaip skanu!
O aš tyliai pagalvojau – tegul stoka nestabdo jūsų, kūrybiški sprendimai visai čia pat.
Jūsų – Šilkaus Kristina
„Mamos žurnalas“
