Tikrasis žaidimas prasideda apie trečiuosius gyvenimo metus, kai vaikai prisiima vaidmenis ir juos priskiria įvairiems daiktams ar žaislams
Žaidžiančius vaikus galima palyginti su režisieriais, kurie kuria ne tik scenarijų, personažus, bet ir atlieka tam tikrus vaidmenis. Būtent vaiko atliekami vaidmenys žaidžiant yra vienas svarbiausių vaikystės užsiėmimų. Žaisdami mažyliai lavina vaizduotę, kūrybiškumą, mokosi bendradarbiauti ir bendrauti. Tai jiems padeda išreikšti savo jausmus, mintis ir pažinti juos supantį pasaulį bei žmones.
Žaidimas – tai darbas
Sulaukus 18 mėnesių, mažylių pasaulio suvokimas gerokai prasiplečia. Jie domisi daiktais, kurie juos supa namuose ar kieme. Tokio amžiaus vaikai atidžiai tyrinėja pasaulį lytėdami ir „ragaudami“.
Tikrasis žaidimas prasideda apie trečiuosius gyvenimo metus, kai vaikai prisiima vaidmenis ir juos priskiria įvairiems daiktams ar žaislams. Žaisdami jie ne tik linksmai leidžia laiką, bet ir įtvirtina įgytas žinias.
Mažyliams greitai atsibosta žaidimai, kurių taisyklių pakeisti negalima. Todėl vaikai mieliau renkasi vaidmeninius žaidimus, kuriuose jie susikuria vaidmenis sau ir įvairiems daiktams, imituoja patirtas ar matytas situacijas: ėjimą į parduotuvę, zoologijos sodą, pas gydytoją ir pan. Kurdami naujus scenarijus ir vaidmenis, vaikai randa kūrybiškus problemų sprendimus, o taip pat lavina bendravimo bei socialinius įgūdžius.
Pavyzdžiui, jei mažylis žaidžia lėktuvėliu ar laivu, jis dažnai įsivaizduoja esąs jo pilotu ar kapitonu. Toks žaidimas – ne tik pramoga, bet ir atsakomybė, reikalaujanti sprendimų priėmimo ir net streso, emocijų valdymo.
Nors vaikų gyvenimas suaugusiems primena žaidimą be pabaigos, iš tiesų žaidimas vaikams – tai sudėtingas darbas, reikalaujantis daug įgūdžių, kantrybės, savarankiškumo bei kūrybos. Žaidžiantis vaikas – tai dirbantis vaikas, bandantis suvokti pasaulį ir suprasti save.
Šiam darbui būtinos priemonės – tiek žaislai, tiek įvairūs daiktai, kurie suteiktų vaikui visišką kūrybinę laisvę, o žaidimui – tikroviškumo.
Įvairūs LEGO® kaladėlių rinkiniai skirtingo amžiaus vaikams leidžia įgyvendinti ir kurti skirtingus žaidimo scenarijus ir lavina vaikų įgūdžius. Konstruodami statinius iš kaladėlių mažyliai tarsi instinktyviai įsitraukia į vaidmeninį žaidimą, išmoksta strategiškai mąstyti, eksperimentuoti.
DUPLO® kaladėlių rinkinyje „Aplink pasaulį“ yra 5 figūrėlės ir 17 skirtingų gyvūnėlių iš įvairiausių pasaulio kampelių
Žaisdami vaikai pasaulį atranda iš naujo
Vaikams žaidimas – tai tarsi kelionė ir pažintis su neatrastu pasauliu. Tėvų papasakota nauja istorija apie nematytą gyvūną ar žmones, gyvenančius kitame kontinente, gali virsti nauju žaidimo scenarijumi.
Su naujuoju spalvotų LEGO® DUPLO® kaladėlių rinkiniu „Aplink pasaulį“, skirtu vaikams nuo 2 iki 5 m., mažieji atradėjai gali keliauti iš vieno žemyno į kitą ir jame atrasti skirtingus gyvūnus bei žmones.
Nuostabioje kelionėje laukia pažintis su savana, atšiauria Antarktida, kur nuo ledo kalnų čiuožinėja pingvinai, paslaptingi miškai, olos ir šventyklos, kurias pats mažylis galės sukonstruoti. DUPLO® kaladėlių rinkinyje „Aplink pasaulį“ yra 5 figūrėlės ir 17 skirtingų gyvūnėlių iš įvairiausių pasaulio kampelių. Mažieji keliautojai gali leistis į kelionę po 4 kontinentus savo sukonstruotu laivu arba lėktuvu.
Keliaudami ir žaisdami kartu tėveliai savo mažyliams gali tiek daug papasakoti apie nematytus gyvūnus, gamtą ir žmonių gyvenimo papročius skirtinguose žemynuose!
Socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė
Vaikų žaidimas ir tėvų vaidmuo
Žaidimo scenarijai vaikystėje iš nieko neatsiranda. Vaikams būtina gyvenimiška patirtis, nauja informacija, naujos istorijos.
Koks tėvų vaidmuo vaikui žaidžiant? Ar tėvai turėtų dalyvauti vaiko vaidmeniniuose žaidimuose? – paklausėme didžiausio Baltijos šalyse ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklo „Vaikystės sodas“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėjos.
A.Landsbergienė: Teisybę pasakius, tėvų dalyvavimas vaikų žaidimuose yra ganėtinai naujas reiškinys – dar visai neseniai tėvai pasakydavo vaikams, kad jie eitų pažaisti ir visiškai nejautė sąžinės graužaties, jei vaikas sakydavo, kad jis nesugalvoja, ką – tuomet sakydavo, kad yra apsčiai neatliktų namų ruošos darbų, ir vaikas gali visada juos atlikti, jei neturi, ką veikti.
Žinoma, šiek tiek juokauju, tačiau kartais mes tikrai jaučiame per daug atsakomybės ir sąžinės graužaties dėl veiklų, už kurias savo gyvenime yra atsakingas pats vaikas.
Neabejoju, dauguma esate girdėję, kad žaidimui turi vadovauti vaikas, tačiau nereikia šio teiginio suprasti visiškai tiesmukai: žaidimą inicijuoti ir jo vadovu būti turėtų vaikas, tačiau tėvai neturi nusileisti kiekviename žingsnyje, neprivalo daryti to, kas jiems nepriimtina – net jei to reikalauja mylimiausias vaikas! Mes esame klaidingai supratę, kad – ypač žaidime – mes galime leisti vaikams daryti, ką nori. Vien tik reikalavimas paklusti vienos pusės idėjoms kenkia ne tik pačiam žaidimui, bet ir santykiams. Žaidimo metu mes mokomės derybų meno, mokomės susitarti taip, kad visiems būtų malonu, o ne versdami kitą paklusti.
Vaikai elgiasi teisingai pasakydami žaidimų draugui (dažniausiai bendraamžiui): arba tu žaidi gražiai, arba aš su tavimi nebežaisiu! Taigi ta galimybė parodyti savo nepasitenkinimą arba net nutraukti žaidimą yra itin svarbi, kai kalbame apie socio-emocinį vaiko ugdymą.
Kai mes leidžiame vaikui dominuoti, kai mes leidžiame vaikui elgtis su mumis kaip užsinorėjus neatsižvelgiant į mūsų jausmus ir norus, mes darome jiems meškos paslaugą.
Tad kviečiu visus žaisti su vaikais sąžiningai: leisti vaikams inicijuoti žaidimą, tačiau pasakyti, kai jums yra nemalonu arba taisyklės netinkamos; nesijauti nuolat įpareigotais, tačiau ir skirti vaikams pakankamai dėmesio ir laiko, kad jie jaustųsi mylimi ir laukiami žaidimų partneriai.
Tėvų papasakota nauja istorija apie nematytą gyvūną ar žmones, gyvenančius kitame kontinente, gali virsti nauju žaidimo scenarijumi
Ikimokyklinio amžiaus vaikams pasaulio ribos gan sunkiai suvokiamos. Kada tinkamiausias laikas vaikui papasakoti apie pasaulį: skirtingus gyvūnus, žmones, gyvenančius skirtinguose kontinentuose ?
Ikimokyklinio amžiaus vaikams sunku suprasti tai, kas abstraktu – jie mąsto konkrečiai. Tačiau reikia įsisąmoninti, kad gyvename amžiuje, kur šeimos daug keliauja ir net jeigu nekeliauja fiziškai, tai skaito knygas, žiūri filmus, stebi pasaulio naujienas ir be jokios abejonės įsijungia YouTube. Tai sąlygoja, kad vaikas jau ankstyvojoje vaikystėje susiduria su jį supančiu pasauliu.
Su vaikais stebėjome erelio lizdą JAV. Kaip tai įmanoma? Ogi prie lizdo yra pritvirtinta kamera, kuri leidžia realiu laiku stebėti erelio gyvenimą! Ir tokių galimybių šių dienų pasaulyje yra apsčiai.
Taigi, labiausiai reikia atsižvelgti į vaiko aplinkoje esantį kontekstą: jeigu vaikas nėra buvęs net Lietuvoje prie jūros ar girioje, tai žinoma, kad pirma reikia jį supažindinti su artimiausia aplinka, tada su šiek tiek tolėliau esančia, o galiausiai – ir su supančiu pasauliu. Jeigu vaikas auga šeimoje, kur daug keliaujama, daug diskutuojama, galbūt net kalbama keliomis kalbomis – to vaiko kontekstas visiškai kitoks, ir mes negalime jo ignoruoti.
Kadangi „Vaikystės Sodo“ darželių tinkle įgyvendiname Kontekstinio ugdymo programą, tai nuolat atsižvelgiame į tai, koks yra vaiką supantis kontekstas: kur ir kokie yra jo namai, ką per individualius pokalbius akcentuoja vaiko tėvai, kur jis keliauja ir apie ką jis pats pasakoja.
Nepamirškime, kad žmogus geriausiai mokosi siedamas jau turimą informaciją su nauja, tad būtent tokiu principu ir reikia vadovautis, kai kalbame apie naujos informacijos pristatymą vaikams.
„Mamos žurnalas“
