Inesos šeima
Inesa Kantauskienė iš Kauno pasakoja netradicinę savo motinystės patirtį. Pirmojo vaikelio teko laukti daug metų, priimti kraštutinius sprendimus, o antrasis atėjo visai be vargo.
Problemos paaiškėjo ne iš karto
Su vyru Šarūnu pradėjome draugauti mokykloje 12-oje klasėje. Ateities siekiai, kaip ir daugumos jaunų porų, buvo baigti mokslus, susirasti darbus, linksmai, nevaržomai pagyventi. Vaikelio planuose nebuvo, tad saugojomės. Po penkerių draugystės metų susižadėjome bažnyčioje, o dar po penkerių iškėlėme vestuves. Tuo metu abiems buvo 27 m.
Kartu gyventi pradėjome likus 2 metams iki vestuvių. Baigėme mokslus, susiradome darbus, gyvenome savo malonumui.
Visą tą laiką nė karto nesusimąstėme apie vaikelį, manėme, kad labai gerai saugojamės. Buvome tikri, kad kai tik „užsimanysime“ atžalos, tai iš karto ir bus… Koks naivumas!
Praėjus penkeriems santuokos metams, nusprendžiau profilaktiškai apsilankyti pas ginekologą. Ir nors per tą laiką beveik nesisaugojome, net nebuvo minties, kad kažkas negerai. Patikrinusi sveikatą, išklausiusi, kiek laiko nepastoju, gydytoja pasiūlė daryti laparoskopiją. Laparoskopiją atlikęs gydytojas pranešė, kad mano abu kiaušintakiai užakę, sąaugos yra prie pat gimdos, tad jis negali niekuo pagelbėti – vienintelis būdas susilaukti vaikelio – dirbtinis apvaisinimas (IVF).
Poros santykių išbandymas
Daugeliui porų negalėjimas susilaukti vaikų – tikras santykių išbandymas. Bet ne mums. Mūsų atveju santykiai visai nenukentėjo, atvirkščiai – dar labiau mus suartino. Ir nors susilaukti vaikų negalėjome dėl mano sveikatos būklės, nė karto iš vyro nesulaukiau jokių priekaištų, užuominų ar nepasitenkinimo.
Jaučiau besąlygišką palaikymą ir meilę. Tai buvo MŪSŲ, o ne MANO problema (jeigu taip galima pavadinti susidariusią situaciją).
Apie dirbtinį apvaisinimą pradėjome galvoti iš karto, kai grįžau namo po laparoskopijos. Iškilo du pagrindiniai klausimai – kur ir už ką?
Pirmą klausimą išsprendėme gana greitai. Anyta Dalia, kuri mūsų šeimai visaip padėjo, patarė kreiptis į „Vaiko ir motinos klinika“ gydytoją Ž. Žėbą. Tai visiškai pasiteisino. Net natūraliai pastojusi su antruoju vaikučiu, visą nėštumą lankiausi pas šį gydytoją.
Kiek kainuoja vaikas
Liko pagrindinis, finansų klausimas. O atsakymas paprastas – banko paskola. Imdami paskolą jos paskirties neįvardijome. Manau, bijojome, kad nesuteiks. Absurdas, ar ne? Tokia štai realybė mūsų gimtojoje Lietuvoje. Nuspręsti imti antrą paskolą buvo lengva, bet galimybės vertė abejoti. Vis dėlto nusvėrė noras susilaukti savo vaikelio. Nežinau, kiek būtume dar rizikavę, jei nebūtų pasisekęs antrasis IVF. Tik noriu pasakyti, kad iki šiol mokame bankams, gyvename jau keturiese viename kambaryje, nes negalime pasiimti būsto paskolos dėl ankstesnių įsipareigojimų, prisiimtų vaikučiui susilaukti… Bet esame laimingi. Ir kas tą laimę gali pasverti?
IVF Lietuvoje kainuoja maždaug 7000-15000 Lt. „Maždaug“ todėl, kad iš anksto negali numatyti, kiek kokių vaistų, procedūrų reikės.
Prieš IVF procedūrą atliekami išsamūs tyrimai, skiriamas gydymas – moters organizmas turi subrandinti daugiau kiaušialąsčių. Kaip tai padaryti, pagal tyrimus gali nustatyti tik gydytojas, o aš laikiausi jo nurodymų besąlygiškai. Gydymas bei pasiruošimas IVF procedūrai gali kainuoti daugiau, nei pati procedūra. Labai svarbu ištirti abu partnerius. Mano atveju vyro rodikliai buvo puikūs, iš jo pusės nebuvo jokių trukdžių susilaukti vaikučių.
Procedūros subtilybės
Man buvo skirtos kasdienės injekcijos į pilvą, gėriau vaistus. Išskirčiau du svarbesnius, mano manymu, IVF procedūros momentus. Pirmasis – kuomet subrandintos kiaušialąstės paimamos iš kiaušidžių ir apvaisinamos vyro sperma laboratorijoje. Suprantamiau – gydytojas po jo pateiktų nurodymų apžiūri ir pagal gydymo eigą nusprendžia, ar galima atlikti šią procedūrą. Ji gana paprasta: gavau pilną narkozę, kurios metu buvo paimtos tinkamos kiaušialąstės, jos vyro spermatozoidais buvo apvaisintos laboratorijoje. Prabudusi po narkozės, po pietų nuėjau į darbą. Antrasis etapas – embrionų perkėlimas.
Gerai besidalijantys embrionai perkeliami į gimdą po 2-3 parų po kiaušialąsčių išėmimo. Man buvo perkelti trys embrionai.
Gydymas visiškai nepakeitė mano organizmo, bent jau aš to nepastebėjau – svorio nepriaugau, netapau irzlesnė nei paprastai, niekas nepasikeitė.
Sunkiausios akimirkos
Žinot, kas skaudžiausia buvo šioje situacijoje? Asmeniškai man tai buvo suvokimas, kad dėl savo bėdų galiu prarasti mylimą vyrą ir kad šalis, kurioje gimiau ir nuoširdžiai myliu, mus palieka likimo valioje…
Daugelyje šalių IVF iš dalies kompensuojama – Latvijoje, Estijoje, Čekijoje, Lenkijoje, o Slovėnijoje, Izraelyje – 100 proc. Na, o mūsų šalyje nevaisingumas net nelaikomas liga. Ką čia bepridursi…
Pirmas bandymas – nesėkmingas
Prieš pradėdami procedūras, be abejo, pasidomėjome apie sėkmingų pastojimų procentą, bet jis nieko nereiškia – kiekviena nevaisinga pora tikisi būti laimingąją, net jei tikimybė būtų tik 1 proc.
Deja, pirmasis bandymas nebuvo sėkmingas. Taip, buvo skaudu, apmaudu, buvo daug ašarų, bemiegių naktų ir apmąstymų. Sumažėjo mano savivertė, pasitikėjimas, nes ramybės nedavė mintys, kam aš reikalinga, jei vyrui negaliu padovanoti atžalos, kad vyras nustos mane mylėti ir atsiras moteris, kuri pagimdys jam vaikelį. Palaipsniui, išmintingai, su begaline kantrybe bei meile vyras įtikino mane, kad galime būti laimingi ir dviese.
Be to, visuomet jaučiau nuoširdų artimųjų, draugų, bendradarbių palaikymą.
Nuslūgus emocijoms su vyru nusprendėme imti dar vieną paskolą ir vėl bandyti. Nepamenu, po kiek laiko gydytojas patarė kartoti procedūrą, tačiau antrajam bandymui pradėjome ruoštis nepraėjus nė metams. Ruošiantis antrajam IVF emociškai buvau stabilesnė ir ramesnė. Jau išmaniau visą procedūros eigą, jau nebegąsdino kasdienės pačios atliekamos injekcijos į pilvą. Žinojau, kad viskas bus gerai, kad ir kokia būtų pabaiga.
Antrojo bandymo sėkmė
Kuo puikiausiai atsimenu tą momentą, kai sužinojome, kad laukiuosi. Karšta pavasario diena, su vyru sėdėdami automobilyje kalbėjomės su artimu draugu. Paskambino gydytojas ir džiugiai pasakė, kad kraujo tyrimai neabejotinai patvirtina, kad aš nėščia (iki šiol manau, kad tokie skambučiai gydytojams – vieni maloniausių gydymo momentų). Tą akimirką nesuvokiau visos laimės, tiesiog draugui pasakiau: „Pasveikink Šarūną, jis bus tėtis.“ Tolesnių detalių nepamenu, tik atsimenu, kad žinią, jog turėsime vaikelį, pranešėme visiems, kam tik galėjome (gaila, kad tuo metu dar nebuvo Facebook‘o). Kad tikrai tapsime tėvais, patikėjome, kai pradėjo augti pilvelis. Nėštumo metu jaučiausi puikiai. Jokios ypatingos priežiūros man nereikėjo. Apskritai manau, kad nėštumas, gimdymas, vaikų priežiūra per daug sureikšminami. Netaikau to atskiriems, išskirtiniams atvejams, kalbu apibendrintai.
Mūsų dukrytė gimė sveika ir graži, pagimdžiau labai lengvai. Su vyru nematome PRASMĖS slėpti, kad dukrytės susilaukėme IVF būdu. Pirmiausia tegul slepiasi ir tyli tie, kurie savo vaikučius apleidžia, palieka arba pasielgia dar baisiau… Antra – juk ji mūsų kūnas ir kraujas, tokia pat kaip visi kiti vaikučiai, tik pradėta ne gimdoje. Trečia – savo pavyzdžiu norime įkvėpti vilties visiems, susidūrusiems su tokia situacija. Mums su vyru visiškai nebuvo svarbi kitų nuomonė prieš atliekant procedūrą. Tie, kurie to nepatyrė, mums ne patarėjai, o tie, kurie tai suvokia, ir taip supranta. Tik kai gimdžiau dukrytę, gydytojas, sužinojęs jos pradėjimą, pasakė: „Auksinis vaikas“.
Antrasis nėštumas – natūralus
Kai dukrytei buvo 5 mėnesiai, supratau, kad vėl laukiuosi. Negalėjau patikėti. Atlikau gal 5 skirtingus nėštumo testus, visi rodė tą patį – aš nėščia. Kai pranešiau apie tai vyrui, iš netikėtumo, džiaugsmo, sumišimo verkėme kartu.
Mediciniškai viskas gana aišku: pirmojo nėštumo metu padidėjusi gimda praplėtė kiaušintakius ir panaikino sąaugas.
Sūnus gimė, kai dukrai buvo metai ir 2 mėnesiai. Nėštumas ir gimdymas buvo tokie pat lengvi, kaip ir su pirmąja. Laimės jausmas? Kai jau laukiausi sūnaus, vis svarsčiau, kaip reikės tą begalinę meilę padalinti dviems. Pasirodo, viskas daug paprasčiau – su kiekvienu vaiku meilės vis daugėja. Mūsų pametinukų kasdienybę įvardinčiau trimis žodžiais – karas, meilė ir taika.
Mano linkėjimai
Neturiu teisės patarinėti kitoms poroms, kurios ruošiasi ar jau pradėjo šį nelengvą kelią, nes vienos poros stiprybės semiasi internete, kitos artimųjų palaikyme, trečios religijoje. Tiesa, laukiant antro IVF rezultato daviau interviu vienai moteriai, kurios šeima tuo metu jau buvo išbandžiusi 4 IVF, deja, nesėkmingai….
Esu įsitikinusi, kad pasiryžus dirbtiniam apvaisinimui, svarbiausia yra poros tarpusavio santykiai. Jei aplanko abejonės, ar tikrai tavo antroji pusė yra tas žmogus, su kuriuo norėtum sulaukti senatvės – reikėtų gerai pamąstyti prieš pradedant šį žingsnį. Mano atveju nebuvo jokių abejonių.
Parengė Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
