Šįkart norėtume papasakoti apie šešėlių teatrą, nes jis apsuptas paslapties, lavina fantaziją, įtraukia į paslaptingo pasaulio erdves. Užsklanda + lėlės + tamsa + šviesa = Stebuklas. Mintimis dalinasi auklėtoja Inga Bajorūnienė.
Ypatingų priemonių nereikia
Šešėlių teatro spektakliams kurti ypatingų priemonių nereikia, lėlėms kurti naudojome kartoną nuo įvairiausių dėžių (siurblio, žaislų, baldų ir t.t.). Todėl siūlome pasikviesti šešėlių teatrą į kiekvienus namus ir patirti emocijų antplūdį kuriant neįtikėtinas šeimos, lėlių, gyvūnų ar fantastinių būtybių istorijas. Mano dvimetis sūnus prieš miegą jau turi tradiciją pažaisti su šešėliukais. Jis rodo į telefoną, ne ne ne, ne žiūrėti filmukus, bet kad įjungtume žibintuvėlį ir galėtume pažaisti rankytėmis kurdami šešėlius. Tokia veikla ne tik kelia puikias emocijas, bet ir padeda suvokti save, savo kūną, koordinuoti judesius, tyrinėti: juk patraukus toliau ranką nuo šviesos šaltinio, rankutės šešėlis mažėja, o pritraukus arčiau tampa gigantišku ir priverčia stebėtis, kaip tas šešėlis atsiranda ir dar užšoka ant lubų ar sienų. Daugelis net nesusimąstome, kad tokia paprasta ar net pamiršta veikla taip ypatingai gali padėti vaikui suprasti save, savo aplinką, savo erdvę. O galbūt šis metodas pamažu kažkam padės nebebijoti tamsos, drąsiau pereiti tamsesnes buto, namo erdves? O jeigu namuose sukurtų spektaklių nebepakanka, puiki vieta visai šeimai nukeliauti į rankų šešėlių teatrą „Budrugana Lietuva“, kur aktoriai profesionalai nepaprastai plastiškai, meistriškai kuria istorijas rankomis.
Šešėliai žaižaruoja ir pavasarį, ir vasarą
Šešėliai – tai ne tik dirbtinės šviesos, bet ir natūralaus šviesos šaltinio kūriniai. Skaisčiai šviečiant saulei, galima prisigalvoti įvairiausių veiklų.
Idėjos su natūraliu šviesos šaltiniu:
Vikruoliams – „Pagauk saulės zuikutį“ (saulė, veidrodėlis). Tai smagus žaidimas, priverčiantis atrasti, kokiu kampu pakreipę veidrodėlį, galime nuleisti saulės gabalėlį ant žemės, sienų, grindinio ar net ant kito žmogaus.
Smalsuoliams – „Kada šešėlis seka, eina šalia, ar aplenkia?“ Sukinėjantis įvairiomis pusėmis šviečiant saulei, tyrinėjame, kada šešėlis eina šalia mūsų, o kada jis priešais, kada seka mums iš paskos.
Mažiesiems mokslininkams – „Tas pat, bet ne toks pat“. Atliekame daikto tyrimus, pvz., pastatome priešais saulę kamuolį, vandens gertuvę ar kokį kitą pasirinktą daiktą ir matuojame pasižymėdami šešėlio dydį. Po to lyginame, kada šešėlis buvo didžiausias, o gal jis visai dingo, kodėl?
„Kas jį turi, o kas ne?“ – reikės bet kokio neskaidraus daikto (žaislinės mašinėlės) ir skaidraus daikto (stiklainio, įmautės). Daiktus padedame prieš saulę ir svarstome, kodėl vienas turi šešėlį, o kitas jo neturi? Išvada – skaidrus daiktas praleidžia saulutės spindulius, neužstoja jos šviesos, todėl šešėlio ir neturi.
Menininkams – „Gyvūnų statulėlių piešimas pagal šešėlį“. Gyvūno figūrėlę reikia pastatyti prieš saulutę ant lapo ir apvedžioti jo šešėlio kontūrą, taip gyvūno šešėlį perkeliant ant lapo.
O kaip smagu atrasti nakties šešėliuose pasislėpusius gyvūnus, daiktus, pasimetusius kambaryje, ar tyrinėti povandeninį pasaulį, pavyzdžių gali būti daugybė ir prireiks tik skaidrios įmautės, juodos spalvos popieriaus, markerio bei prožektoriaus imitacijos – piešinio su sklindančia šviesa (balto popieriaus), kuri išsklaido išdykusius nakties prieblandos šešėlius.
Ir tai tik kelios idėjos suprasti, kad šešėlis – tai ne tik būdas pasislėpti nuo kaitrios saulės, bet ir pagalba mums suvokti savo kūną, lavinti koordinaciją, fantaziją, kūrybiškumą, intelektą, suprasti aplinkui esančias erdves, daiktus, sužinoti, kas yra dirbtinis ir natūralus šviesos šaltinis. Tad kviečiame ne tik tyrinėti, bet ir vaidinti, nes net daugybe tyrimų įrodyta, kad meninės veiklos yra be galo svarbios jau ankstyvoje vaikystėje. Susidraugaudami su šešėliu, praversime fantazijos lobynus.
Auklėtoja Inga Bajorūnienė
Neila Ramoškienė
Projektą „Kultūros skiepas“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 9 600 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.03.25.
Susiję straipsniai
