Moterys plikas galvas slepia po perukais, net per karščius mūvi storas kojines su siūle ir nuo gimimo žino, kad jų misija – virti valgį pagal kašrutą, penktadieniais atsiduoti sutuoktiniui ir stengtis gausinti bendruomenę. Ir tai – XXI amžiaus Niujorke.
Į knygą „Neortodoksiška: kaip skandalingai išsižadėjau savo chasidiškų šaknų“ amerikietės Deborah Feldman sudėta asmeninė istorija tapo žinoma visame pasaulyje, prie to prisidėjo ir pagal ją „Netflix“ sukurtas mini serialas.
„Visa ši istorija padarė daug gero, – įsitikinusi Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centro vadovė dr. Lara Lempertienė. – Visų pirma sukėlė daug diskusijų, ne vienas pirmąsyk išgirdo apie ortodoksus ir atkreipė į tai dėmesį.“
Deborah Feldman ši knyga tapo kovos įrankiu, kuris padėjo ištrūkti iš griežtų tradicijų besilaikančios Satmaro chasidų bendruomenės ir, svarbiausia, išsiveržti iš jos su sūnumi. Septyniolikos ji buvo ištekinta už maždaug pusvalandį prieš tai matyto jaunuolio, kuris studijavo Torą. Slapta aistra literatūrai, nuo mažens ne visai leistinais būdais gautos ir po čiužiniu laikytos knygos, vėliau – nuo vyro slėptos studijos pagal koledžo suaugusiųjų programą, daug ryžto, drąsos siekti išsilaisvinti iš santuokos ir bendruomenės pančių. Pagal 2012 metais išleistą Deborah Feldman knygą sukurtas „Netflix“ mini serialas „Neortodoksiška“ („Unorthodox“) nominuotas net aštuoniems televizijos „Oskarams“ – „Emmy“ apdovanojimams, vieną pelnė už režisūrą. Knygos „Neortodoksiška“ leidybos teisės parduotos 24 šalyse, Lietuvoje ją išleido BALTO leidybos namai, vertė Ieva Sidaravičiūtė.
Vertėją konsultavo ir terminų žodynėlį sudarė Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centro vadovė dr. Lara Lempertienė. Su ja – pokalbis apie tai, kas yra chasidai, ar galima jų sutikti Lietuvoje ir kas labiausiai nustebino šioje istorijoje.
Minėjote, kad pirmiausia atradote serialą „Neortodoksiška“. Galėjote jį žiūrėti kaip paprasta žiūrovė ar iškart vertinote kaip mokslininkė?
Geriau žiūrėti filmą ar skaityti knygą apie tai, ką išmanai prasčiau, nes tuomet esi mažiau kritiškas. Tik pažiūrėjusi serialą būčiau įvertinusi trejetu pagal penkiabalę sistemą, bet perskaičiusi knygą ir pamačiusi šios istorijos sukeltą šurmulį įvertinimą padidinčiau visu balu. Kodėl? Nes „Neortodoksiška“ padarė daug gero. Knyga sulaukė neigiamo ortodoksų atsako, vertinama kontroversiškai, bet juk autorė gali būti kiek nori šališka, nes tai jos asmeninė istorija. Ji parodė, su kokiais sunkumais susidūrė, iškėlė problemą, apie kurios egzistavimą daugelis nė neįtarė. Ortodoksų bendruomenės uždaros, pašalaičiai į jų vidų nepatenka, taip pat sunku iš jų išsiveržti. Ne tik todėl, kad nariai neišleidžiami. Tie, kurie jaučiasi nekomfortiškai savo bendruomenėje, baiminasi, jog sudėtinga bus pritapti pasaulyje už jos ribos, ir nedrįsta žengti ryžtingo žingsnio.
Stebina, kad tokia uždara bendruomenė egzistuoja ne kur kitur, o Niujorke, šalia į dangų besistiebiančių modernių dangoraižių. Laisva šalis ir…
Tai taip pat laisvės išraiška – kiekvienas gali rinktis savo kelią.
Kas yra chasidai?
Nėra paprasto atsakymo. Kaip ta lėlė, kurią atidarę viduje atrastume daug mažesnių. Vienoks atsakymas būtų buvęs tuomet, kai šis judėjimas atsirado – XVIII amžiuje, maždaug Vilniaus Gaono laikais, kitoks būtų dabar.
Chasidų judėjimo šaknys – dabartinės Lenkijos ir Ukrainos teritorijoje. Atsirado kaip labai revoliucinė judaizmo kryptis. XIX amžiaus pradžioje skilo į įvairiausias atšakas, kiekviena turėjo savo lyderį. Iki XX amžiaus vidurio – Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto – šios grupės labiau skyrėsi teoriškai, po žydų genocido – ir išoriškai, kiekviena norėjo išsaugoti savo patirtį, susijusią su praeitimi.
Galima sakyti, jog po Antrojo pasaulinio karo Europoje neišliko itin religingų žmonių – jie buvo masiškai sunaikinti getuose. Rytų bloko šalyse žydai negalėjo tęsti religinio gyvenimo ir ilgainiui susiliejo su aplinka. O tie, kurie paliko gimtąsias vietas, išsivežė sustabarėjusią atmintį ir įsikūrę svetur dar labiau pradėjo plėtoti savo tradicijas.
Satmaro chasidų bendruomenė – viena didžiausių chasidų bendruomenių pasaulyje, skirtingais duomenimis, jai priklauso nuo 65 iki 75 tūkstančių vyrų, moterų ir vaikų. Kaip ji atsirado?
Su Satmaro chasidais, kurie ir aprašyti Deborah Feldman knygoje, nutiko dar kitaip. Iki Holokausto Satmaro chasidai neegzistavo, jie priklausė kitoms pakraipoms, o po Antrojo pasaulinio karo atsirado lyderis, aplink jį Amerikoje susibūrė sekėjai. Rabinas grupę pavadino savo gimtojo miesto, esančio Rumunijos pasienyje su Vengrija, vardu, jos nariai grįžo prie senųjų papročių – vilkėjo tradicinius drabužius, kalbėjo tik jidiš. Tai jau visiškai nauja ideologija, negalima lyginti su istorinių chasidų.
Satmaro chasidų bendruomenės įsikūrimas buvo aršus atsakas į žiaurias istorines aplinkybes, į tai, kas nutiko žydams. Išgyvenusieji karo siaubą įsitikinę, kad reikia atsiriboti nuo išorinio pasaulio, nes nieko gero iš jo laukti nevertėtų.
Kodėl jie nesikūrė protėvių žemėje – Izraelyje?
Toks klausimas kyla ne vienam. Reikia paminėti, kad ne vienai bendruomenei, net ir toms, kurios ten įsikūrusios, Izraelis kaip valstybė neegzistuoja. Daugelis jų įsitikinę, kad genocidas – bausmė už asimiliaciją ir sionizmą. Ortodoksų namai – bendruomenė, o ne valstybė, nes istorijos tėkmėje Izraelis ne kartą buvo sunaikintas, nušluotas nuo žemės paviršiaus, atkurti jį gali tik Mesijas, žydų valstybės negali atgaivinti pasaulietinė valdžia. Žydai visuomet gyveno dabartinio Izraelio teritorijoje, tačiau jos nevadino savo valstybe.
Tai žinant neturi stebinti Satmaro chasidų įsikūrimas Amerikoje.
Bendruomenė yra Niujorke, sekėjai gyvena ir keliuose priemiesčiuose. Nesvarbu, kur apsistoja diaspora, nesvarbu, jog yra sąlygos įsikurti ir gyventi pagal savo papročius. Satmaro chasidai – ne vienintelė bendruomenė, gyvenanti taip autonomiškai, bet jie įdomūs tuo, jog neturi jokių ankstesnių tradicijų, sukūrė naują ideologiją.
Interviu Deborah Feldman dažnai kartoja vieną tezę, knygoje tai nepabrėžiama, bet ši mintis ne kartą nuskambėjo seriale. Pagrindinė jo herojė naujiems pažįstamiems Berlyne aiškina, kad ortodoksų siekis – atkurti šešis milijonus žydų, kurie prarado gyvybę per Holokaustą. Tai – jų misija. Vaiko gimimas be galo svarbus įvykis visiems ortodoksams, visų jų bendruomenių šeimos gausios, o bevaikė šeima – nenormali, reikia imtis visų įmanomų priemonių. Šiam tikslui aukojamas motinos dvasinis komfortas, daroma viskas, kad tik atsirastų vaikas. Knygoje ir piešiamas vaizdas, kad moteris – tarsi gimdymo mašina.
Žydų tradicijoje nuo amžių buvo priimta, kad jei šeimoje nėra vaikų, vyras ir žmona gali išsiskirti. Juk anksčiau medicina nebuvo taip išsivysčiusi, kad būtų ieškoma priežasčių, kas nevaisingas, kaip būtų galima padėti. Išsiskyrusieji sukurdavo naujas šeimas ir bandydavo susilaukti palikuonių. Tai stebino aplinkinius, juk katalikiškoje aplinkoje skyrybos buvo beveik neįmanomos. Žydų visuomenėje leista skirtis ir dėl daugiau priežasčių, ne tik dėl bevaikystės.
Nuostata, jog daug kas aukojama dėl vaikų, visuomet stipri tarp žydų, ne tik ortodoksų. Bet Satmaro chasidų bendruomenėje dėl Holokausto tai sustiprinta daug kartų: negalima sau leisti neturėti vaikų, tik tam egzistuoja šeima.
Prisipažinsiu, šią frazę išgirdusi seriale pamaniau, kad scenarijaus autoriai taip nusprendė suteikti pasakojimui daugiau dramatiškų atspalvių. Esu įsitikinusi, kad daugelis apie tokį Holokausto palikimą, skaudžią genocido pasekmę, prieš tai nebuvo girdėję.
Viename interviu Deborah Feldman pasakoja, kad augo su Holokausto pasakojimais, tai – jos esybės dalis. Jai buvo savaime suprantama, kad suaugusi turės šeimą, augins vaikus, nes tik taip galima numalšinti skausmą ir gydyti žaizdą. Tai mane labai sukrėtė.
Ortodoksai gyvena labai uždarai, koks jų pragyvenimo šaltinis?
Paprastai yra aktyvi bendruomenės dalis, kuri turi ryšių su išoriniu pasauliu ir plėtoja įvairius verslus.
Tarkim, daug ortodoksų nuo seno sukasi deimantų versle, dabar nemažai jų labai sėkmingai užsiima informacinėmis technologijomis. Bendruomenės nariai yra Amerikos ar Izraelio piliečiai, gauna socialines išmokas. Kukliai galima pragyventi vien iš jų.
„Neortodoksiškos“ autorė pritrenkia savo atvirumu praskleisdama intymias kasdienio gyvenimo detales – kaip merginos rengiamos vedyboms, kokios taisyklės reguliuoja santuokinį gyvenimą. Ar tokių papročių laikosi tik Satmaro chasidai?
Tai būdinga ne tik chasidų bendruomenėms, bet ir litvakams. Tarkim, mikva – uždaras ritualinio apsivalymo baseinas. Ortodoksų bendruomenė gali įsikurti ten, kur yra du dalykai – kapinės ir mikva.
Ne sinagoga, nes turint Toros ritinį melstis galima ir namie. Bendruomenė prasideda nuo kapinių ir mikvos.
Moterų švaros ritualai aprašyti dar Talmude. Įvairios bendruomenės turi savo papročių, bet pamatiniai ritualai – iš šio žydų religinės teisės kodekso.
Ten parašyta, kad ištekėjusios moterys privalo skustis plaukus?
Tai ultraortodoksų praktika. Lietuvoje, litvakų bendruomenėse, to nebuvo. Nors dabar žydų ultraortodoksų bendruomenės griežtėja.
Kaip pasipriešinimas modernėjimui?
Be abejo. Mano pažįstamos moterys iš Lietuvos, labai tikinčios ir besilaikančios visų religinių taisyklių, plaukų neskuta, bet nešioja perukus. Talmude parašyta, jog neturi matytis ištekėjusių moterų plaukų, jie privalo būti uždengti.
Kiekviena bendruomenė savaip interpretuoja tokį reikalavimą: vienose moterys plaukus dengia skara, peruku, kitose skuta ir tik tada dedasi peruką.
Ir negalima atidengti galvos net būnant šeimoje?
Tai priklauso nuo bendruomenės. Satmaro chasidės dengia galvą net namie.
Viename Vilniaus senamiesčio kampelyje kartais galima matyti susirinkusią mums neįprastai atrodančių žmonių grupelę, jų išvaizda kiek primena matytų seriale „Neortodoksiška“. Ar tai chasidai?
Tai Chabad Liubavič chasidų bendruomenė, jos branduolį sudaro po Nepriklausomybės atkūrimo iš Amerikos atvykusi šeima. Kitos chasidų bendruomenės nesiunčia emisarų, gyvena sėsliai, taip elgiasi tik šios pakraipos atstovai. Čia jie nerado jokių chasidų užuomazgų: kadaise Lietuvoje buvo kelios jų bendruomenės, tačiau kur kas stipresnė buvo vietinė nechasidinė tradicija. Sovietų laikais joks religinis gyvenimas nevyko, pirmaisiais Nepriklausomybės metais atsirado dvasingumo ieškančių žmonių, šie atvykėliai ir subūrė bendruomenę.
Arčiausiai Lietuvos Chabad Liubavič chasidų šaknys – Baltarusijoje. Jų sekėjų visuomet būta ir Lietuvoje, buvo laikai, kai kildavo konfliktų su kitomis žydų bendruomenėmis, buvo laikai, kai sutardavo taikiai. Bet jie niekada nesusimaišė. Griuvus Sovietų Sąjungai, pasiuntinių pastangomis daugelyje posovietinių šalių atsirado jų bendruomenių, auga jau kelinta karta, gimusi ir subrendusi veikiama tos ideologijos. Tačiau Lietuvoje chasidai neįleido giliai šaknų.
„Neortodoksiška“ praskleidė uždangą į paslaptingą pasaulį. Ar nėra pavojaus, kad Satmaro chasidų bendruomenės kvartalas Niujorke taps populiariu turistiniu objektu ir jį tiesiog užplūs minios norinčiųjų savo akimis išvysti šias gatves?
Yra tokia galimybė, bet nėra tokio pavojaus – neįsileis. Jei sumanysite pasivaikščioti tomis gatvėmis, niekas neišvarys, bet tikrai pasijusite nejaukiai. Durys bus uždarytos ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Jeruzalėje yra keli ortodoksų kvartalai. Viename bendruomenė gyvena nuo XIX amžiaus pradžios. Ten turistai užsuka, bet nemanau, kad jaučiasi gerai įsibraudami į uždarą miesto dalį.
Kartą lankydamasi Jeruzalėje supainiojau stoteles ir tik išlipusi supratau, jog per anksti. Kaip tik atsidūriau ortodoksų teritorijoje. Žinojau, kur turiu eiti, pamaniau, kad neužtruksiu pereiti šį kvartalą, jis nedidelis. Viena moteris, stovinti ant savo namų slenksčio, pamojo man prisiartinti – matyt, norėjo paprašyti kokios pagalbos. Vilkėjau kelnes, nebuvau uždengusi plaukų, greičiausiai pamanė, jog aš vaikinas. Kai prisiartinau, suprato, jog esu moteris su kelnėmis, ir be žodžių ėmė mosuoti rankomis, kad kuo greičiau pasišalinčiau… Jei būčiau turistė, tikrai daugiau neičiau į šį kvartalą. Bet priklauso nuo požiūrio. Aš reagavau jautriai, nes save identifikuoju kaip žydę, žinau, kas mus skiria, negaliu sau leisti smalsumo, nors – prisipažinsiu – jį ir jaučiu. Nenoriu jų įžeisti.
Jei ketinu lankytis pas religingus draugus, pasigilinu į jų tradicijas, žinau, kokių taisyklių laikosi šabo metu, ir jų paisau. Stengiuosi neįžeisti jų jausmų. Be abejo, nežinau visų ritualų plonybių, bet tam yra šeimininkai ir gali man paaiškinti, kaip elgtis, nors manau, kad grubių klaidų nepadarysiu.
„Neortodoksiškos“ autorės maištinga dvasia prabudo skaitant knygas – jos bendruomenėje to nebuvo galima daryti, bet ji rado būdų pasiimi iš bibliotekos knygų ir slapta ryti jų puslapius. Galima sakyti, kad skaitant knygas, – ypač patiko XIX amžiaus klasikiniai romanai: Jane Austen „Puikybė ir prietarai“, Louisos May Alcott „Mažosios moterys“, – prasidėjo jos kelias į kitą gyvenimą.
Įvairiose pokalbių svetainėse aptikau atsiliepimų, jog Deborah Feldman aprašo savo kelią kaip tipiškos tos bendruomenės merginos, bet tokia nebuvo. Visų pirma ji augo viena. Ortodoksų šeimos gausios. Ją augino seneliai, nes šeima iširo, tėvai nesukūrė kitų šeimų. Seneliai jos griežtai neprižiūrėjo, tad Deborah galėjo slapta eiti į biblioteką ir slėpti knygas savo kambaryje, kur gyveno viena. Ji turėjo daugiau laisvės, nebuvo suvaržyta kaip kitos. Netgi teko skaityti nuoskaudų, kad po tokio skambaus pabėgimo nukentės merginos, kurios norėtų palikti bendruomenę, nes dabar bus atidžiau prižiūrimos.
Šioje knygoje autorė nerašo, kaip sekėsi kitame pasaulyje. Tai turėtų būti ne mažiau dramatiška nei gyventi chasidų bendruomenėje. Norėčiau sužinoti, kaip jai sekėsi integruotis į naują gyvenimą.
Apsimauti džinsus – labai mažas žingsnis. Juk tai tik išorė, viduje turėjo vyki tikrasis virsmas.
Irma LAUŽIKAITĖ
