Kaip atsirado spektaklio „Vėjelis Trimito mieste“ siužetas, ar rašydama jį autorė girdėjo muziką, kalbamės su aktore, režisiere ir rašytoja Birute Mar.
Birute, „Vėjelis Trimito mieste“ – jau ne pirmas jūsų ir kompozitoriaus A. Kučinsko bendras kūrybinis projektas?
Mes esame kūrybiniai bendražygiai, sukūrę daug spektaklių ir muzikinių projektų, mums kartu visados smagu generuoti idėjas, kol nejučia gimsta naujas kūrinys…
Taip buvo ir šįsyk. Jam pasiūlius idėją originaliai pristatyti kiekvieną pučiamąjį instrumentą, sukuriant siužetą – pasaką, po truputį ėmė „augti“ mūsų Trimito miestas… Sugalvojome istoriją, primenančią mano mėgstamą F. Felinio filmą „Orkestro repeticija“ – apie Trimito mieste gyvenančius labai skirtingus žmones (instrumentus) ir apie būtinybę gebėti „groti“ – t.y. sugyventi kartu. Jei kiekvienas manosi esąs už visus viršesnis ir negirdi kitų, – viskas baigiasi labai liūdnai, orkestras sugriūva… Kaip ir visuomenėje. Labai aktuali nūdienos tema, kurią norėjome žaismingai perteikti pasakos kalba. Taip improvizuodami ir kūrėme: aš rašiau tekstus spektaklio epizodams, tuomet tuos tekstus drauge linksmai skaitėme, vėl kildavo naujos idėjos. Antanas kartu kūrė – dėliojo muzikinę dalį.
Galbūt buvo kažkoks konkretus įvykis, kas paskatino sukurti šią istoriją?
Siužetą inspiravo ir aplink kasdien vykstantys visuomenės reiškiniai (politikoje, mene, visur), kuomet žmonėms tampa svarbu tik „aš“, „aš“, „aš“, – ir tada prarandamas ryšys su kitais, harmonija, nebėra „orkestro“. Tad norėjosi atlikti ir savitą „psichoterapinę“ užduotį – kad tapę personažais, ir muzikantai pasijuoktų iš savęs, taptų artimesni, pamatytų save iš šono.
Pučiamųjų koncertai nėra dažna vaikų pramoga. Galbūt šis spektaklis yra ir edukacinis, vaikams pasakojantis apie instrumentus, leidžiantis susipažinti su jų garsais?
Taip, ir turėjome mintyse šį dvigubą uždavinį – sukurti spektaklį kaip nenuobodžią edukaciją.
Pati vaikystėje mokėtės muzikos. O koks jūsų pačios santykis nuo vaikystės su pučiamaisiais instrumentais? Galbūt su tėveliais eidavote prie Karo muziejaus paklausyti orkestrų?
Tiesą sakant, per šio spektaklio kūrimą tik ir atradau pučiamuosius instrumentus. Vaikystėje man labiau patiko styginiai, fortepijoną neišvengiamai pažinau (juo grojau), o pučiamųjų taip ir neatradau (nors tikriausiai jų klausiausi ir prie Karo muziejaus, ir, pamenu, vasaromis Palangoje). Tad kurdama šį projektą sužinojau daug naujo apie kiekvieno instrumento skambesį, individualumą, paties instrumento grožį.
Koks jūsų pačios mėgstamiausias pučiamasis instrumentas? Kodėl?
Man labai gražus fleitos skambesys (ir „picolo fleitos“, grojančios dar aukštesnėmis natomis) – mano pirmojoje knygelėje vaikams „Marija ir Pūkelis“ mergaitė Marija mokosi groti fleita. Dar visados mėgau saksofoną. O dabar atradau ir labai gražų trimito skambesį.
Esate ne tik siužeto autorė, bet šiame spektaklyje ir vaidinate?
Mano pirmoji profesija – aktorė, kaip aktorė turiu daugiausia patirties, tad režisuojant man visados lengviau ir greičiau įsikūnyti į personažą pačiai – nes kurdama tekstą, istoriją, jau žinau ir vidinius personažo monologus. Tad ir šiame spektaklyje buvo labai smagu pačiai pavirsti lengvu Vėjeliu, skriejančiu virš Trimito miesto ir žvelgiančiu į žmones.
Kokios žiūrovų reakcijos įsiminė? Su spektakliu tikriausiai ir gastroliavote – kaip jį priima Lietuvos vaikai?
Vaikus spektaklis greitai „užkabina“ ir jie, regis, dalyvauja kartu spektaklyje, labai padeda jų juokas, gyvos reakcijos – ypač, kuomet scenoje prasideda kažkas linksmesnio, pvz., „Trimito miesto maišto“ – repo dalis, kuomet miesto gyventojai „susipyksta“. Vaikams labai smagu išsidūkti, maištauti kartu su herojais. Ir man smagu pamaištauti kaip vaikui. Be to, vaikai labai smagiai priima kai kuriuos personažus, pvz., miesto turtuolius, bankininkus ponus Suzafonus (kurie „mažiausiai dirba, daugiausiai uždirba“ – išpūsdami vos vieną kitą storą garsą, vaikus tai labai prajuokina). Bet mane nustebino ir tai, kad vaikai nuščiuvę klauso ir tyliųjų, subtilių pasakos dalių. Muzika yra tikra magija.
Kodėl vaikystėje svarbu pažinti muziką? Kokias duris tai atveria vėliau gyvenime? Ir kaip yra, kai vaikai tokios galimybės neturi – galbūt apie tai esate kalbėję su tremtyje augusiais tėveliais? Kas jiems buvo muzika?
Tremtyje daugelis žmonių mokėsi groti – mama grojo akordeonu, tėtis grojo pučiamųjų orkestre. Kas žino, jei ne Sibiras, gal ir jie būtų tapę profesionaliais muzikantais. Grįžę Lietuvon, jie turėjo eiti dirbti, išlaikyti tėvus, vėliau patys savo šeimas. Muzika, žinoma, be galo galinga terapija ir šiandieniniams vaikams, panirusiems į virtualų pasaulį. Tai mokymasis pažinti kur kas subtilesnių vibracijų pasaulį, jausti, išmokti savidisciplinos. Vienas muzikos gimnazijos auklėtinis, paauglys berniukas, paklaustas, iš kur tokia jo vidinė branda, atsakė: „Nes aš kasdien grodamas susitinku su savimi“.
Būtent – per muziką vaikas susitinka su savimi.
Ar turite sumanymų dar kažką kurti vaikams?
Naujausias darbas – ką tik išleidome Pažaislio festivalyje operos vaikams „Muzikos miestas“ premjerą, su kompozitore Silvija Miliūnaite, kuriai libretą kūriau pagal savo knygelę vaikams „Naktukas“. Tai istorija apie vaiduokliuką, patekusį į Žemėje esantį stebuklingą Muzikos miestą. Šią knygelę rašiau „muzikos mieste“ Zalcburge. Pastatyme irgi dalyvavo moksleiviai – J. Naujalio gimnazijos auklėtiniai. Būtų nuostabu pastatyti šią operą ir profesionaliame teatre.
Ar sunku spektaklio metu išlaikyti šiuolaikinių vaikų dėmesį?
Kad pavyktų išlaikyti vaikų dėmesį, reikia išmanyti vaikų psichologiją, be abejo, aktoriui reikia dvigubos energijos. Bet iš patirties matyti, kad jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikai dar labai atviri pasauliui, juos sudominti lengviau, jie greitai pasiduoda scenos įtaigai, ypač, jei dar ir muzika yra svarbi spektaklio dalis. Sunkiau jau su vyresniais, kuomet prasideda paauglystė. Dabar daug vaidiname Solo teatro spektaklį „Princesių sala“, kurį kūriau pagal savo knygelę, – mane kiekvieną sykį stebina, kaip jautriai vaikai geba išgyventi subtilius dalykus. Yra spektaklyje labai subtili scena, lėtas japoniškas šokis – daina, kurią dainuoja ir šoka princesė Juki. Pati negaliu patikėti, kaip vaikai to lėto šokio metu nuščiūva, suklūsta, lyg pasakotume kažin kokią paslaptį…
Neila Ramoškienė
Liudo Mažaus nuotraukos
Projektą „Kultūros skiepas“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 9 600 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.06.13.
