Kūrybinė lituanistinė mokykla „Giliukai“ atsirado 2018 metais, kai Graikijos lietuvių bendruomenės pirmininkei Viktorijai Gribinaitei-Naki kilo idėja įsteigti lituanistinę mokyklą Atėnuose. Tuo metu į pamokas rinkosi Atėnuose gyvenantys lietuviukai kartą per mėnesį. O kai pasaulį užklupo koronaviruso pandemija, mokyklos veikla sustojo. Buvo daug sumaišties, nežinios ir iššūkių, tačiau kartu ir galimybė pažvelgti į mokyklą kitaip.
2020-ųjų rudenį su šeima į Atėnus iš Kipro atsikrausčiusi Ernesta Kazlauskaitė–Tsakona prisijungė prie lietuvybę puoselėjančių aktyvistų ir ėmė vadovauti mokyklai. Su Ernesta kalbamės apie šią veiklą.
Ernesta, pandemija mus visus išmokė dirbti nuotoliu. Taip nutiko ir lituanistinei mokyklai Graikijoje?
Taip, kilo mintis, kad mokyti lietuvių kalbos galėtume ne tik kontaktu, bet ir nuotoliu. Taigi ėmėme rinkti mokytojų komandą ir kviesti lietuvių kalbos mokytis lietuviukus, gyvenančius visoje Graikijoje. Taip 2021 metais mokykla iš Atėnų persikėlė į visą Graikiją, pamokas ėmėme rengti dažniau (du kartus per savaitę) ir tapome Graikijos lituanistine mokykla „Giliukai“.
2022–2023 mokslo metais suvienijome jėgas su lituanistiniam švietimui neabejingais entuziastais iš Kipro, Bulgarijos ir Rumunijos, pakvietėme „Giliukuose“ mokytis vaikus iš šių šalių ir taip tapome „mokykla be sienų“. Mūsų komanda augo, vaikų skaičius didėjo, plėtėsi ir šalių geografija bei pamokų racionas.
Mokyklai augant, išsigrynino ir jos vertybės – kūrybinis požiūris į mokymą tapo pamatu ugdant vaikų meilę kalbai, Lietuvai ir mūsų kultūrinėms šaknims. Tapome kūrybine lituanistine mokykla „Giliukai“. O šiuos mokslo metus mūsų mokykloje baigė 62 mokiniai iš 9 šalių.
Kai kalbate su tėvais, kas jiems svarbu? Kodėl jaučia poreikį mokyti vaikus lietuvių kalbos?
Kai kalbamės su tėvais, kurie savo vaikus atveda į mūsų mokyklą mokytis lietuvių kalbos, visi sutartinai pabrėžia, kad jiems svarbu, jog jų vaikai mokėtų ir lietuvių kalbą. Visi atvejai skirtingi. Vieni su savo vaikais kalba lietuviškai nuo pat vaikų gimimo, tad kitaip vėliau, vaikams pradėjus eiti į ugdymo įstaigas – darželius, mokyklas, jau neįsivaizduoja. Kiti lietuvių kalbą atranda šiek tiek vėliau, bet niekada ne per vėlai!
O priežastys pačios įvairiausios ir daugiasluoksnės. Tai ir meilė savo gimtai šaliai, jos ilgesys ir iš čia išplaukiantis vidinis noras gimtąją kalbą perduoti savo atžaloms.
Tai ir praktiniai sumetimai – kad susikalbėtų su Lietuvoje likusiais seneliais ir kitais giminaičiais.
Tai ir žiniomis pagrįstas racionalus sprendimas – ugdyti dvikalbį ar daugiakalbį vaiką (vaikui tai tik privalumai), tai ir galbūt kažkur giliai (o gal ir nelabai) galvoje tūnanti mintis apie grįžimą į Lietuvą.
Vis dėlto didžioji mūsų mokykloje besimokančių vaikų šeimų yra mišrios, tad drįsčiau teigti, kad pagrindiniai motyvai – vidinis noras perduoti savo kalbą, kultūrą, meilė Lietuvai ir suteikta galimybė bendrauti su seneliais, kitais giminaičiais.
Ar daug jūsų mokyklą lankančių šeimų, kai abu tėvai lietuviai?
Mūsų mokykloje didžioji dalis vaikų yra iš mišrių šeimų ir tik labai nedidelis procentas iš šeimų, kuriose abu tėvai yra lietuviai, juos galime suskaičiuoti turbūt ant vienos rankos pirštų. Tai glaudžiai susiję su tėvų emigravimo iš Lietuvos priežastimis. Graikijoje didžioji dalis emigrantų – meilės emigrantai.
Ką darote, kad vaikams mokytis būtų įdomu, smagu?
Labai dažnai norą ar nenorą mokytis mes perkeliame į vaikus. O aš labiausiai norėčiau kalbėti apie tėvus. Į lituanistines mokyklas vaikus pirmiausiai turi atvesti tėvai. Ir čia ir yra didžiausias iššūkis.
Lituanistinės mokyklos nėra pagrindinio ugdymo mokyklos, į kurias vaikai tiesiog turi eiti mokytis. Tai papildomo ugdymo vieta, kurią reikia pasirinkti ir įterpti ir taip sausakimšoje vaikų ir tėvų programoje. Štai ir mano mergaitės (auginu dvynes) kas rytą skuba į pagrindinę mokyklą, po jos krūva būrelių (sportas, muzika, šokiai), tuomet namų darbai ir po to dar lietuvių kalbos pamoka ar pamokos.
Savaitgaliais taip pat, lietuvių kalbos pamokas tenka įterpti tarp įvairiausių šeimos reikalų – švenčių, susitikimų, senelių, o galų gale – ir poilsio ar vilionių nueiti prie jūros. Tai rimtas pasišventimas. Todėl, visiems visiems, visame pasaulyje tėvams, vedantiems savo vaikus į lituanistines mokyklas, kuo žemiausiai lenkiuosi! Jūs esate nuostabūs! Pati savo kailiu žinau, kokio atsidavimo, susitelkimo ir valios tai reikalaujantis dalykas.
Turime ne vieną pavyzdį, kai vaikas noriai ir entuziastingai lankė pamokas, su džiugesiu mokėsi lietuvių kalbos, tačiau šeimoje buvo priimti kiti sprendimai. O kur dar visi vaikai, kurių tėvai jų taip niekuomet ir neatvedė į lituanistinę mokyklą?
Be jokios abejonės, mūsų mokykloje visų mokytojų pagrindinis tikslas nuolat ieškoti kūrybingų ir išmanių būdų, kad vaikams mokytis būtų įdomu ir smagu. To pasiekti padeda daugybė priemonių. Pirmiausia, žinoma, pačios pamokos. Kiekvieną penktadienio vakarą vaikus kviečiame į integruotos lietuvių kalbos pamokų seansus.
Tai ir „Vakaras su knyga“, kurio metu susipažįstame su lietuviška knyga, aptariame jos autorių ir iliustratorių, tuomet ją skaitome, aptariame, reflektuojame, iliustruojame, o kartais ir ašarą nubraukiame.
Tai ir „Eksperimentų vakarai“, kuomet patys tampame tyrėjais, atliekame bandymus, pažįstame gamtos mokslų dėsnius, o kartais – žiūrėk – ir sviestą pasigaminame. Tai ir „Kino vakarai“, kurių metu žiūrime lietuviškai įgarsintus ar kartais, jei pavyksta rasti, lietuvių kūrėjų trumpametražius filmukus ir juos analizuojame.
Tai ir „Pažink šaknis“ vakaras, kai prie ekranų kviečiame visą šeimą susipažinti su įdomiu, įkvepiančiu vakaro pašnekovu, kuris būtinai papasakoja ir papasakoja, išmoko ar parodo kvapą gniaužiančių dalykų. Šiais metais virtualiai lankėmės ir įvairiausiuose Lietuvos muziejuose, gaminome rankdarbius, dainavome sutartines ir net į Ventės Ragą nuklydome, kur žieduojami paukščiai!
Siekiame, kad ir lietuvių kalbos gramatikos pamokos vaikams būtų įdomios, įtraukios, aktualios. Todėl šalia tradicinių mokymo metodų mokytojos pasitelkia ir technologinius sprendimus, nuolat domisi, kuo gyvena dabartiniai vaikai, kas jiems įdomu, rūpi. Štai, pavyzdžiui, su vyresnėliais nutarėme, kad per mokslo metus perskaitysime knygą. Rodos, banalu, visiems pažįstama.
Tačiau čia pat įdiegėme „Knygų klubo“ pamoką, kurios metu knygos perskaitytas dalis aptardavome, žaisdavome Kahoot žaidimus, rungtyniaudavome. Taip derindami tai, kas sena, su tuo, kas nauja, visi knygą ne perskaitėme, bet sukramsnojome.
Regionuose, kur turime ir kontaktines pamokas, tam itin padeda bendros išvykos, žygiai, muziejų lankymai, šokiai ir dainos, sportinės iniciatyvos, galų gale – žaidimai kartu. Tokiu būdu mokymasis lietuvių kalbos kartu yra tarsi sucementuojamas asmeniniais ryšiais, apsikabinimais ir laiku kartu.
Kartais stebiu mokytojų pamokas ir taip didžiuojuosi, taip žaviuosi! Vis galvoju, ir iš kur jos semiasi tiek idėjų, kaip nepailsta ieškodamos pačių įmantriausių būdų jas įgyvendinti, kaip jų pamokų medžiaga tampa pačiais gražiausiais kūriniais, šedevrais, kaip jos jaučia, atliepia vaikus, atidaro duris į visų jų širdis ir mintis. Taip lietuvių kalbos mokymosi kelionė tampa tikrų tikriausiu malonumu.
O visi kartu: vaikai, tėvai ir mokyklos kolektyvas ir kuriame „giliukų“ bendruomenę, kad vaikai čia surastų draugų ir bendraminčių, tokių pačių, kaip jie – dvikalbiukų ar daugiakalbiukų. Esame bendruomenė, peržengianti ne tik valstybių, bet ir žemynų sienas ir vienijanti vaikus, tėvus bei mokytojus iš viso pasaulio!
Papasakokite, kokia Graikijos kasdienybė – ten beveik ištisus metus šilta? Kaip šeimos leidžia laisvalaikį? Ar paprasta rasti laiko lituanistinei mokyklėlei, kai taip gražu gamtoje?
Gyvenant Graikijoje, kasdiena ne ką skiriasi nuo gyvenimo kitose šalyse. Šeimų grafikas, kaip ir visur kitur, intensyvus ir neįtelpantis į 24 valandas! Bet svarbu suvokti, kad lietuvių kalbos mokymosi kelionę tenka įterpti į ir taip intensyvią dienotvarkę. Ypač tai sustiprėja vaikams pradėjus lankyti mokyklas, o dar labiau intensyvėja vaikams augant, kai prasideda būreliai, kai norisi daugiau laiko skirti draugams.
Verta paminėti, kad graikai išsiskiria ne tik savo svetingumu, bet ir glaudžiais ryšiais su šeimomis, tad čia bendro laisvalaikio su seneliais, giminaičiais, draugais tikrai netrūksta. Taip pat svarbus sezoniškumas, ypač turistinėse vietovėse.
Kai kurios šeimos dirba turizmo sektoriuje ir labai intensyviai panyra į darbus, kur darbo savaitė tęsiasi visas septynias dienas. Tai atsispindi ir mokyklos aplinkoje nuo šv. Velykų, vaikų skaičius klasėse ima mažėti, nes tėvai dirba ir savaitgaliais, tad vaikai dažnai leidžia laiką su seneliais ar lieka patys namuose. Į pamokas prisijungti tiesiog negali, pamiršta…
Mūsų mokykloje būtent dėl šių priežasčių mes mokslo metus pradedame spalio mėnesį ir baigiame gegužės, t.y. mokomės vienu mėnesiu trumpiau. Pagrindinėse mokyklose mokslo metai įprastai trunka nuo rugsėjo vidurio iki birželio vidurio.
Ar papasakotumėte apie savo šeimos asmeninę patirtį mokant vaikus lietuviškai?
Aš auginu dvynes mergaites, kurioms šį rudenį jau bus devyneri. Su mergaitėmis kalbu lietuviškai nuo pat jų gimimo. Tėtis su jomis kalba graikiškai. Mergaitės lanko mokyklą, kurioje, be graikų kalbos, mokosi prancūzų ir anglų kalbų. Mūsų šeimoje suveikė ir pasiteisino „vienas tėvas – viena kalba“ metodas. T.y. aš su savo mergaitėmis visuomet ir visur kalbu tik lietuvių kalba, nuolaidų nedarau, nebent to labai pareikalauja situacija, kai kažką joms turiu pasakyti anglų ar graikų kalba. Tai darau labai išimtiniais atvejais.
Šioje kelionėje, labai svarbus partnerio palaikymas – ne tik teorinis ir idėjinis, bet ir praktinis. T.y. mums visiems sėdint prie bendro šeimos stalo yra įprasta, kad aš su vaikais kalbėsiuosi lietuviškai, tėtis – graikiškai. Ir dėl to nė vienas mūsų (suaugusiųjų) nesijaus nejaukiai ir negerai.
Labai svarbu dvikalbėje, daugiakalbėje šeimoje susitarti dėl to, apkalbėti situacijas, atvejus, kaip elgsimės, kokiu principu vadovausimės. Kai jau sutariame dėl esmės, strategijos, tuomet kelyje jau tik ieškome būdų ir priemonių tai įgyvendinti.
Kai mūsų mergaitės buvo mažuliukės, sutarėme, kad vieną vakarą knygas prieš miegą mergaitėms skaitysiu aš lietuviškai, kitą vakarą tėtis – graikiškai. Ši tradicija mūsų šeimoje tęsiasi ir dabar.
Net pačiai juokinga, kai pagalvoju, jei aš ar vyras kur išvykstame kelioms dienoms ir struktūra sugriūna, mergaitės (Atėnė ir Aleksandra) iš karto suskaičiuoja, kas kiek kartų praleido ir sako: aha, dabar reikia, kad mama tris vakarus prieš miegą su mumis pabūtų, knygas skaitytų ar pasikalbėtų (augant vaikams, šalia knygų atsirado ir pasikalbėjimai/diskusijos svarbiomis mergaitėms temomis), taip pat analogiškai ir tėčiui tenka „atidirbti“ savo vakarus.
Į Lietuvą stengiamės su vaikais keliauti bent kartą per metus, mergaitės palaiko glaudžius ryšius su mano tėčiu, sese, jos šeima. Tai labai svarbūs, gal net ir esminiai, veiksniai.
Kitaip tariant, norint išlaikyti lietuvių kalbą, neužtenka tik vieno elemento – tai ir susitarimai šeimoje, ir partnerio palaikymas, ir vidinis užsispyrimas, noras, ir kasdienoje laiko suradimas, ir lituanistinės mokyklos lankymas, ir knygų skaitymas, ir ryšiai su giminaičiais, ir vizitai Lietuvon, ir galų gale lietuviškos muzikos klausymas automobilyje bei įsitraukimas į lietuvių bendruomenę, bendri lietuviški susitikimai.
Čia veikia tiesiog paprasta matematika – gyvenant kitoje šalyje, daugumos kalba, nori ar nenori, bus ir yra dominuojanti – ji visur – mokykloje, būreliuose, tarp draugų, gatvėje, spektakliuose ir kinuose, giminaičių apsuptyje. Lietuvių kalbos dažnis itin menkas – dažniausiai tai tik mamos salelė. Ir jai vienai reikia atstoti visą lietuvišką kaimą!
Kartais jėgų tam gali ir pritrūkti, todėl svarbu sau padėti ir susikurti kuo įmanoma daugiau Lietuva alsuojančios ir kvepiančios aplinkos. Vesti vaikus į lituanistines mokyklas, dalyvauti lietuvių bendruomenių renginiuose, dėti savas asmenines pastangas. Ir tikrai viskas pavyks!
Tik nemanykite, kad iššūkių netrūksta. Kartais ilgai diskutuojame su vaikais, kai jie jau būna visiškai nusivarę nuo kojų po dienos veiklų, kad tikrai tą užduotį reikia padaryti, dailyraštį parašyti, puslapį perskaityti.
O kartais koją kiša ir lūkesčiai – turbūt sudėtinga tikėtis, kad skiriant, pavyzdžiui 10 % laiko, vaikas kalbės, rašys, skaitys lietuviškai taip, kaip jo giminaičiai, besimokantys Lietuvoje. Ir akcentas bus, ir klaidų rasis, ir, žiūrėk, sakinyje įsimaišys koks žodis, o gal net ir sakinio pusė, kita kalba, ir raidės painiosis, ir rašyti kitaip norėsis ir skaityti ne taip lengva ir miela bus.
Žinant tai ir paleidžiant, tiesiog sau pasakant, kad mes kartu su vaiku padarysime viską, ką galime šiuo metu ir šioje vietoje geriausia, lietuvių kalbos išlaikymui ir puoselėjimui ir to jau bus per akis!
O jei nutiko, kad lietuvių kalba kažkur pabėgo, pasislėpė, labai svarbu žinoti, kad niekuomet nevėlu prie jos grįžti. Mano vertinimu, tikrai nemažai lietuvių šeimų mano, kad pavėluota, traukinys nuvažiavo. O viešint Lietuvoje, gavus pastabą, kad vaikas nekalba lietuviškai, tai ir sužeidžia, o ir atrodo iš viso nebeįgyvendinama, nereikalinga (tuomet ir pasigirsta – o kam mums ta lietuvių kalba?).
Kai bendraujate su šeimomis, kokie yra jų lūkesčiai: kad vaikai tik kalbėtų? Ar kad ir skaitytų, rašytų?
Šeimų lūkesčiai labai skirtingi, ir tai nemenkas iššūkis darbui klasėje. Mat klasėje gali būti 8 mokiniai (mokydami nuotoliu, mes į klases nekeliame daugiau nei 8–10 mokinių), ir vieni tėvai nori, kad lavintume tik kalbėjimo įgūdžius, kiti – ir skaitymo, dar kiti ir rašymo. Vieni norėtų, kad būtų daugiau gramatikos, kiti – kad daugiau dainų, treti – aktyvių veiklų ir t.t. Kaip ir gyvenime – kiek žmonių, tiek nuomonių.
Šį klausimą sprendžiame pasiūlydami šeimoms galimybes pamokas lankyti kartą per savaitę, du kartus per savaitę ar net visus tris. Nuo pasirinkimų ir priklausys, ar stiprinsime kalbinius įgūdžius, ar ir skaitymo, o gal ir rašymo.
Labai didžiuojuosi, kad mums labai sėkmingai pavyksta rengti rašymo pratybas nuotoliu (šios dalies labai bijojome, sukome galvas, kaip tai daryti nuotoliu, ir štai radome receptą, kurį kasmet patobuliname ir jis puikiai veikia!). Dalis vaikų mokosi grupėse, o dalis renkasi individualias pamokas.
Kai kalbate apie Lietuvą – kuo vaikai didžiuojasi? Kuo jiems Lietuva svarbi?
Kadangi mokiniai dar nedideli, dažniausiai jiems Lietuva yra ten gyvenantys seneliai ir artimieji, tad jų pasididžiavimo laukas dar labai surištas jausminiu kaspinu, tad jie džiaugiasi, didžiuojasi veiklomis, darbais, nutikimais, kuriuos patyrė būdami Lietuvoje kartu. Ne kartą teko išgirsti, kiek daug meilės ir pasididžiavimo slypi vaiko atsakyme, kad tai mano mamytės šalis! Jau tuo ji šventa ir ypatinga.
Žinoma, kuo daugiau vaikai turi galimybių į Lietuvą nuvykti, tuo įspūdžių, jausmų spektras plečiasi. Tuomet randasi ir Lietuvoje patirto elgesio refleksijų bei švaros, aplinkos gražumo, žalumos, organizuotumo ir t.t. pastebėjimų.
Kuo gali padėti mokantis kalbos Lietuvoje likę giminaičiai? Ką šeimoms patariate?
Turbūt svarbiausias patarimas – nepasibodėti įlįsti į užsienyje gyvenančio ir lietuvių kalbą bandančio perduoti giminaičio kailį. Palaikyti, skatinti, drąsinti, vengti širdį taip dažnai sužeidžiančių komentarų (apie mokėjimą, nemokėjimą, tartį, posakius ir t.t.). O tuomet jau tiesti tiltus, rašyti laiškus, skambinti, kviestis į Lietuvą, patiems vykti aplankyti ir visomis išgalėmis stengtis išsaugoti ryšius, saitus. Reikalingos pastangos, bendrystė siekiant daugumos vandenyje išsaugoti mažumos upelį.
Bet pastangos vertos, nes vaisiai labai saldūs ir glostantys širdis visiems. Man regis, labai svarbu suprasti, išjausti ir išreikšti, kad svarbiausi žaidėjai lietuvių kalbos išsaugojimo kelyje yra patys lietuviai, gyvenantys ne Lietuvoje, tačiau labai rimti padėjėjai yra ir Lietuvoje gyvenantys šeimos nariai, giminaičiai. Tegul bus tai mūsų visų lietuvių tikslas ir užmojis.
Ką patartumėte artėjant vasaros atostogoms? Kaip nepamiršti kalbos, kai nebus pamokų?
Paslapčių nėra, daryti tai, ką darėme ir ne vasaros metu, – lietuviškai: kalbėtis, skaityti knygas, žiūrėti filmus, klausyti muzikos, susitikti su kitų lietuvių šeimomis, keliauti į Lietuvą, bendrauti su giminaičiais, gyvenančiais Lietuvoje, ir t.t. Jei tam tikrose srityse įpročiai nėra susiformavę ar jie šiek tiek pasislėpę po daugumos kalbos rutina, labai svarbu tuomet sąmoningai pasidaryti, pavyzdžiui, savaitės planą ir labai konkrečiai į kasdienę rutiną įtraukti lietuviškų veiklų.
Galbūt tai bus kartą per savaitę, gal kelis kartus per savaitę, dar dažniau – kasdien. Ir kaip ir visur svarbu planą ne tik pasidaryti ir pasikabinti jį ant šaldytuvo, bet nuolat sau bakstelti ir priminti, kad jį dar ir smagu įgyvendinti. Ir tęsti tą smagumą.
Be to, jei norisi daugiau, pasitelkti lituanistines mokyklas, mokytojus į pagalbą, paprašyti priskirti vasarai užduočių, tartis dėl individualių pamokų ir t.t. Štai ir mūsų mokykloje naudojamų pratybų mes niekuomet nespėjame visų atlikti (naudojame tas pačias pratybas, kaip ir mokiniai, besimokantys Lietuvoje, ir dėl to, kad jos yra sukurtos turint bent vieną savaitinę lietuvių kalbą per savaitę, o mes turime vieną ar dvi, tai jose kasmet mums lieka nemažai nepadarytų užduočių), tad vasara puikus metas, jas ir įveikti.
Visiems linkiu gražios, turiningos ir turtingos lietuviškais pokalbiais vasaros, neprarasti užsidegimo, atrasti viltį, ieškoti paramos ir išeičių ir niekuomet neapleisti savo ištakų ir šaknų. Saugokime tai, kas mūsų. Auginkime tai, kas bus jau po mūsų!
Ginta Liaugminienė
Projektą „Emigrantų vaikai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 9 600 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.06.15.
