Ne kartą rašėme apie šeimas, kurios pabėga nuo lietuviškos žiemos ir niūrųjį laikotarpį praleidžia Tenerifėje, Balyje ar panašiame rojuje. Dovilės Vaičelės patirtis kitokia – jau keletą metų jų šeima išvyksta žiemoti į šiaurę, dar šiauriau, nei gyvena Kalėdų Senelis! Tokį sprendimą lemia tėčio Renato darbas – jis yra virtuvės šefas ir žiemos laikotarpiui turi darbo sutartį Laplandijoje.
Apie žiemos pasaką su poliarine naktimi, šiaurės pašvaiste ir dviženkliu šaltuku pasakoja pati Dovilė.
200 snieguotų dienų per metus
Laplandijoje žiema trunka išties ilgai, vos ne pusmetį. Į Laplandiją mes atvykstame lapkričio pradžioje ir žiemojame iki pat taip vadinamosios sezono pabaigos – balandžio vidurio, kai dauguma čia esančių viešbučių pristabdo darbus. Namo išvykstame dar per snieguotus kelius, o ir poledinė žvejyba čia įmanoma net ir gegužę!
200 sniego dienų per metus čia yra norma, o didžiausia sniego danga paprastai būna sausio pabaigoje ir vasario mėnesį. Įdomiausia būna, kai saulė nepakyla virš horizonto ir poliarinės naktys tęsiasi keletą mėnesių. Atsikeli su tamsa ir dienos šviesos nematai. Tuo laikotarpiu kai kurie žmonės pradeda skųstis miego sutrikimais, didesniu nuovargiu. Tad vartoti vitaminą D čia tiesiog būtina! Mūsų šešiametis sūnelis Lukas vis pykdavo, kad paimame jį iš darželio ar mokyklos „naktį“, o iš tikrųjų būdavo dar tik vidurdienis.
Pamokos suomių kalba
Namus mes čia nuomojamės, ir kasmet vis kitus (atrodo, ir daiktų daug nereikia, visas gyvenimas telpa į automobilio bagažinę), Ivalo miestelyje, kur ir dirbame, – „Aurora Village“ viešbutyje, apsuptame nuostabaus miško kraštovaizdžio ir dar su nuostabesniais stikliniais iglu nameliais. Šiame viešbučio restorane sukuosi ir aš – dirbu padavėja. Praėjusiais metais teko ir Kalėdų Senelio elfe pabūti, – tai buvo labai artima Lietuvoje vykdomai veiklai!
Mūsų jau beveik septynmetis Lukas čia lanko priešmokyklinę klasę vietinėje suomių mokykloje. Prieš tai dvi žiemas ėjo čia į darželį. O kaip jis ilgisi Lietuvos darželio ir savo draugų! Mokykloje viskas vyksta suomių kalba, žinoma, Lukas daug ko nesupranta, nors ir nemažai žodžių žino, tačiau su juo mokytojos pabendrauja ir angliškai. Suomija turi išties puikią švietimo sistemą, kur dėmesys telkiamas į mokymąsi bendradarbiaujant, o ne konkuruojant. Labai daug laiko vaikai praleidžia lauke, ant sniego žaidžia futbolą, eina slidinėti ar čiuožinėti, mokomi tai daryti dar darželyje.
Miestelis, kuriame gyvename, atrodo toks mažas, vos 3000 gyventojų, tačiau kone kiekvienas puikiai kalba angliškai, turi net savo oro uostą, sporto klubą, baseiną ir kino teatrą!
Kaip priprasti prie šalčio
Ivalo miestelis yra už 300 km į šiaurę nuo Kalėdų Senelio sostinės, kur 25°C gali tęstis ir visą mėnesį, kaip sako vietiniai suomiai, – „Oj, čia dar palyginus šilta“. Mums teko „susidurti“ su minus 34°C, kuomet jutiminė oro temperatūra siekė kone 40 laipsnių žemiau nulio.
Pamenu, važiavau tada į darbą be pirštinių, tai maniau, kad rankos prie vairo prišals. Tačiau oras čia labai sausas, todėl ir tas šaltis visai kitoks. Negaliu patikėti, bet net ir tokiais šalčiais Luko niekaip nepriverčiu apsivilkti termodrabužių, ir jam nešalta! Pastebėjau, kad kone kas antras vaikas dėvi visų taip pamėgtus suomiškus „Kuoma“ firmos žieminius batus, šiais metais ir Lukui tokius nupirkome. Beje, čia jie šiek kiek pigesni nei Lietuvoje. Labai populiarūs „Reima“ ir „Helly Hansen“ firmos drabužiai. Laimei, peršalimo ligos mūsų nepuola. Jei neskaičiuosime pašalusių raudonų žandų ir nosių. Bent vieną kartą per savaitę kaitinamės suomiškoje saunoje, kuri yra neatsiejama Laplandijos kultūros dalis. Šaltis čia mūsų visai negąsdina, nes arktinis gamtos grožis atperka bet kokius šalčius.
Vietine medicina esame nusivylę, praėjusią žiemą atitinkamos pagalbos negalėjusi suteikti vietinė ligoninė mums pasiūlė patiems važiuoti 300 km į kitą ligoninę, kurioje sugaišome kone visą dieną, brangiai sumokėjome, o rezultato nelabai ir gavome, mums buvo išrašyta sąskaita kaip turistams. Žinoma, susitvarkę atitinkamus dokumentus, vėliau tuos pinigus atgavome.
Kaip pramogaujama šiaurėje
Turbūt nerasime žemėje tokios vietos, kuri pasiūlytų tiek žiemos pramogų, kiek siūlo pati Laplandija: pasivažinėjimas haskių ir elnių kinkiniu, čiuožinėjimas ant užšalusių upių ir ežerų ar smagūs nusileidimai rogutėmis nuo kalniukų, pasivažinėjimas kartingais, slidinėjimas nuostabiais miško takeliais, sniego motociklų safaris, žygiai sniegbačiais, Šiaurės pašvaisčių medžioklė, poledinė žvejyba, maudynės eketėse ir net šiaurinių elnių varžybos, kurias teko ir mums pamatyti.
Kaskart telefono programėlėje pasirodžius įspėjimui apie galimas pašvaistes, aš vis dar bėgu į lauką jų stebėti, fotografuoti, o mano vyras jau per tuos metus atsižiūrėjo, tai tik šypteli ir tiek. Laplandija yra puiki vieta grožėtis Šiaurės pašvaistėmis! Nuo Naujųjų metų jas mes čia galėjome matyti 6 dienas iš eilės!
Kalbant apie kulinarines ypatybes, tai populiariausia čia – žvėriena, tiksliau – elniena, ir, žinoma, žuvis, kurios valgome čia daugiau nei įprastai. Gerai paruošta elniena neturi stipraus, išskirtinio kvapo, tačiau čia ji nepalyginamai sveikesnė už daugelį kitos mėsos rūšių, kadangi šiauriniai elniai čia ganosi laisvėje ir minta gamtos gėrybėmis. Ir, žinoma, turistų pamėgtas karštas šokoladas bei žiemos prieskoninis gėrimas glögi. Gyvendama Laplandijoje, turbūt išgeriu dar daugiau kavos nei įprastai, o suomiai ją be galo mėgsta, ypač su avižų pienu. Būtina paragauti ir vietinio sūrio, kuris labai skanus kepamas ant laužo, dedamas tiesiog į kavą, jis pradeda tirpti. Labai skanios Suomijos miškuose augančios tekšių uogos, kurios primena lietuviškas gervuoges.
Laimingi, nors ir šalta
Suomiai jau ne vienerius metus įvardijami kaip viena laimingiausių tautų pasaulyje, tačiau savo laimės jie viešai nedemonstruoja. Atvykęs čia, net nepasakytum, kad tai patys laimingiausi žmonės žemėje. Suomiai labai ramūs, tarsi kiek uždari, mandagūs ir be galo paslaugūs, niekada neatsisako padėti.
Mūsų akimis, čia gyvenimas sulėtėja, niekas niekur neskuba, o ir poreikiai atrodo ne tokie dideli – tiesiog džiaugiesi tuo, ką turi. Dienų mes čia neskaičiuojame, kartais net vienas kito paklausiame, kokia šiandien savaitės diena. Atrodo, kad čia viskas vyksta daug paprasčiau, o ir Laplandija tapo mums antraisiais namais, todėl ir norisi grįžti. Žinoma, ir atlyginimai čia kur kas didesni nei Lietuvoje, o mokesčių sistema labai palanki atvykstantiems.
Norėčiau slapta galvoti, kad tai ne paskutiniai mūsų šeimos nuotykių metai Laplandijoje, bet Lukas jau nuo rugsėjo keliaus į pirmąją klasę, tad reikės „nusėsti“ vienoje šalyje. O aš vis pasvajoju, jeigu tik Lukas būtų mažesnis, žiemočiau kiekvieną žiemą šitame nepakartojamame žemės kampelyje tarp šiaurės pašvaisčių ir baltųjų elnių, kuriuos gali tiesiog sutikti eidamas gatve.
Susiję straipsniai
