Augintinių klausimas anksčiau ar vėliau kyla kiekvienoje šeimoje. Vaikai svajoja turėti šuniuką, žuvytę arba nors peliuką – gyvą draugą, kuriuo galėtų rūpintis.
Žurnalistė Jūratė Jadkonytė-Petraitienė dirba televizijos laidos „Mūsų gyvūnai“ redaktore ir apie naminius gyvūnėlius žino tikrai daug. Ji turi ir asmeninės patirties, nes augindama tris savo vaikus visada namuose turėjo gyvūnų.
Jūrate, ar tau vaikystėje tėvai leido laikyti šuniuką ar kačiuką?
Kai buvau maža, kaip ir visi vaikai, labai norėjau šuniuko. Mano tėvams, užaugusiems kaime, visada atrodė, kad šuns vieta – prie būdos, o ne kambaryje ir juo labiau – lovoje. Žinoma, šuniuko laikyti man neleido. Bet vis tiek tempdavausi iš kiemo rastus keturkojus, kuriuos po keleto valandų liepdavo nešti atgal. Tokia buvo sovietinė realybė ir požiūris į augintinius. O kai susipažinau su būsimu vyru, kartą eidami Kalvarijų turgumi spontaniškai iš bobutės nusipirkome šuniuką. Beveislį, kaip paaiškėjo vėliau, ir sergantį, ir blusuotą… Tuo metu kiekvienas gyvenome pas savo tėvus, aš saviškiams teigiau, kad tai Tado šuo ir savaitę pagyvens pas mus, o draugas savo tėvams sakydavo, kad tai mano šuo, kuris irgi savaitę laikinai pagyvens pas jį. Taip kas antrą savaitę turėjau namuose šunį, kuris greitai užkariavo visų širdis, ir tėvai jau patys laukdavo, kada gi vėl Lota grįš namo.
Jūsų vaikai nuo pat gimimo pripratę prie keturkojų draugų?
Kai gimė vyriausias sūnus Lukas, laikėme dobermaną. Visą vasarą su kūdikiu leidome sodo namelyje. O rudenį, kai atėjo laikas grįžti į miestą, priklydo miela gana retos veislės – Erdelio terjero – kalytė. Galvojome, galbūt dar atsiras šeimininkai, bet taip ir neatsirado. Negalėjome šuns palikti tuščiame sode – pasiėmėme kartu. Ji buvo nuostabi žaidimų draugė sūnui. Jei nuo dobermano vaiką reikėdavo pasaugoti, tai kalytė buvo švelni, kantri, vaikas galėdavo su ja daryti, ką nori. Net atsiguldavo ant jos kaip ant kilimėlio. Žinoma, mūsų prižiūrimas.
Manau, jei vaikas prašo, tėvai turėtų leisti laikyti augintinį. Matau daugybę pliusų – vaikas ugdo atsakomybės jausmą, iš augintinio gauna daug besąlygiškos meilės ir turi mažiau psichologinių problemų. Kai mes su dešimtmete dukra Dovile einame apsipirkti, aš pasuku į mėsos, duonos, pieno skyrių, o ji eina į gyvūnų prekių skyrelį ir žiūri, ką nupirkti papūgoms, ką žiurkėnui, ko jau reikia akvariumui, šunims, katinui… Manau, tai gera mokykla išmokti pasirūpinti kitais.
Geriau gyvas šuniukas negu virtualus gyvūnas planšetėje?
Daug geriau. Ekranuose gyvenantys žmonės iš tiesų gali jaustis vieniši. O vaikams reikia tikro draugo, kuris visada laukia ir džiaugiasi grįžus.
Kartą laidoje „Mūsų gyvūnai“ reikėjo nufilmuoti siužetą, kaip priešmokyklinio amžiaus vaikas žaidžia su savo šuniuku. Pradėjau ieškoti savo sodų bendrijoje, ir supratau, nors daug nuosavų namų, daug jaunų šeimų, jos nelaiko šunų. Pasidarė liūdna: jaunos šeimos turi visas sąlygas – didelius namus, nuosavus kiemus. Žinoma, turint šunį ar katiną, namus reikia daugiau valyti, plauti, siurbti, juk augintiniai prineša purvo, prikrenta kailio plaukų… Galbūt žmonės nori daugiau komforto ir mažiau rūpesčių? Bet augintiniai atperka kitkuo – emocijomis. Ar žinote, kas labiausiai namuose džiaugiasi rytiniu žadintuvo skambučiu? Žinoma, šuo – jis laimingas šoka į lovą ir visus kelia. Šuo namuose tiesiog sukuria geresnę atmosferą. Žmonės, laikantys šunis, greičiau atsipalaiduoja, dažniau juokiasi ir daugiau būna gryname ore. Mūsų vaikai jau išaugo iš kūdikystės amžiaus, tarsi nebeliko ko rytais apkabinti, pamyluoti, o šuo visada nori to artimo kūniško kontakto, ateina, prisiglaudžia ar atsigula, snukį būtinai padėdamas ant kojų.
Nuo kokio gyvūnėlio geriausia pradėti, kad priežiūra nebūtų labai sudėtinga?
Lengviausia laikyti narvelyje gyvenantį augintinį – jūrų kiaulytę, triušiuką, pelytę. Nesunku prižiūrėti jų teritoriją, t.y., laiku pakeisti kraiką, įberti ėdalo ir stebėti, kad indelyje nesibaigtų vanduo. Katinas ar šuo reikalauja daugiau dėmesio. Ypač šuo, kurį reikia išvesti pasivaikščioti. Būna rytų, kai taip nesinori, nes lauke lyja, šalta. Bet paskui sugrįžęs visada pasidžiaugi, kad pabuvai gryname ore. Čia panašiai kaip dėl sporto klubo – tingisi prisiruošti, bet visada džiaugiesi po treniruotės. Kasdien, ypač vasarą, su šunimis nueiname po keletą kilometrų. Šiandien, nežinau, ar to labiau reikia šunims, ar mums patiems? Visiems tai teikia didelį malonumą.
Pažįstu labai rūpestingų žmonių, kurie nesiryžta įsigyti gyvūno, nes galvoja, kad tai labai didelė atsakomybė. Aš į viską žiūriu daug paprasčiau, gyvūnai prisitaiko prie mūsų gyvenimo būdo ir ritmo.
Žinoma, gyvūnas turi būti pašertas, prižiūrėtas. Šiuo metu mūsų namuose gyvena jūrų kiaulytė, katinas, kurį dukra parsinešė iš kiemo, dvi banguotosios papūgėlės, du šunys, keletas gyvalazdžių ir žuvytės dideliame akvariume. Kai kurie gyvūnai galbūt ir neduoda emocinio atsako, bet vaikams smagu ir naudinga juos stebėti, pažinti, pavyzdžiui, gyvalazdės augdamos išsineria iš savo odos, o paskui suėda tą išnarą. Mūsų namai pilni ir kaimynų vaikų, nes jiems čia įdomu.
Ar darbas televizijos laidoje pakeitė tavo supratimą apie augintinius?
Supratau, kad žmonių požiūris į gyvūnus yra įvairus: vieniems tai hobis, kitiems – darbas, tretiems – azartas.
Tačiau visus juos vienija meilė gamtai ir savo augintiniams.
Tie, kurie dalyvauja gyvūnų parodose, gilinasi į tam tikrų veislių savybes, augintinius perka tik iš veislynų, jiems svarbūs kilmės dokumentai ir veislės grynumas. Kiti laikosi filosofijos, kad geriausia gyvūną paimti iš prieglaudos ir jam suteikti namus. Ir vieni, ir kiti savotiškai teisūs. Tie, kurie augina grynaveislius, gali būti labiau užtikrinti dėl gyvūno elgesio, charakterio, pageidaujamos išvaizdos. Į prieglaudą patekęs šuo ar katinas gali būti sunkiau prognozuojami, galbūt patyręs traumų, net kančių. Jų charakteris gali būti nenuspėjamas. Bet moraline prasme labai gražu išgelbėti našlaitį, tai kaip įvaikinimas. Vieni mūsų draugai pasiėmė šunį iš prieglaudos ir negali atsidžiaugti, koks jis geras ir ištikimas, tikras vaikų draugas.
Rengiant laidas teko bendrauti su prieglaudų savanoriais, kurie ten dirba neatlygintinai: valo narvus, šeria, išveda šunis pasivaikščioti. Vieni savanoriai taip pailsi po įtemptos darbo dienos prie kompiuterio, kiti pripažino, kad gydosi nuo depresijos. Iš tiesų, buvimas ir rūpinimasis gyvūnu veikia kaip gera terapija.
Esu rengusi reportažą iš M. Mažvydo bibliotekos, kur pirmokai mokosi skaityti dalyvaujant dresuotiems šunims. Pasirodo, tai labai efektyvi priemonė, nes vaikai skaitydami šuniui nebijo suklysti.
Įsivaizduokite: didelis šuo – auksaspalvis retriveris, atsigulęs šalia vaiko ar padėjęs snukį ant kelių, klausosi, kaip šis skaito, nekritikuoja, netaiso. Tiesa, kartais užmiega ir net užknarkia. Tačiau vaikai šypsosi, nes ir jiems mamos prieš miegą skaito pasakas.„Skaitau šuniui“ – tai amerikiečių sukurta programa. Mokslininkai jau seniai pastebėjo terapinį gyvūnų poveikį, kai šiems ilgesnį laiką esant šalia žmogaus, atsiranda fiziologinis poveikis: nusiraminama, apima pakylėta būsena. Pasirodo, tuo metu tiek žmogaus, tiek gyvūno organizmas išskiria tam tikrą medžiagą – oksitociną, kuris atsakingas už laimės pojūtį, geresnę savijautą. Per tas penkiolika minučių bibliotekoje, kai pirmokas skaito knygą šalia gulinčiam šuniui, minėtos medžiagos ima aktyvuotis. Todėl vaikas po susitikimo išeina būdamas puikios nuotaika ir turi norą tęsti. Knygų skaitymas sukelia geras emocijas, darosi įdomu, o svarbiausia – įveikiami skaitymo sunkumai.
Tokį metodą galima taikyti ir namuose, skaityti bet kuriam augintiniui, net žiurkėnui. Aš savo dukrai irgi patariau taip skaityti, kad greičiau įveiktų privalomas atostogų knygas. Ir mielai skaito visiems iš eilės.
Pažįsti daugybę gyvūnų veislių, ar turi labiausiai patinkančią?
Vasario 16-osios proga filmavome laidą apie lietuvių skalikus. Tai unikali veislė. Aš ja susižavėjau, galbūt ir iš patriotinių paskatų. Buvau įkalbėjusi šeimą įsigyti dar vieną šunį, net susiradusi veislyną, bet… likimo ironija – pas kaimynų kalytę nuklydo mūsų spanielis Hipis, ir jie „susituokė“. Kai kaimynų retriverė atsivedė šuniukų, teko dalintis tuo džiaugsmu ir mums. Taip namuose atsirado antras šuo – blondinė mišrūnė, vardu Uoga, tamsiomis akimis ir ilgomis ausimis.
O kokią šunų veislę specialistai labiausiai rekomenduoja šeimoms su mažais vaikais?
Priminsiu: kad ir kokios veislės būtų šuo, jo negalima palikti vieno su mažu vaiku. Mažo vaiko elgesys gali būti neprognozuojamas, jis gali durti pirštu šuniukui į akis, tampyti už uodegos, o tada jau pasidaro nebeprognozuojamas ir gyvūno elgesys. Kita vertus, filmavimo metu matydavau, kaip gražiai žaidžia mažas vaikas ir, tarkime, dvigubai už jį didesnis Argentinos dogas. Mažo vaiko, ypač kūdikio, negalima palikti vieno net su kanarėlėmis – jei jos laisvai skraido po namus. Šios gali nutūpti, pav., ant veido, sužeisti bandydamos sulesti kokį užsilikusį sausainio trupinį. Kaip ir įvairūs peliukai – šie mėgsta landžioti į urvelius, o vaiko burna kaip tik tokio dydžio.
Kokio amžiaus vaikas jau sugeba pats pasirūpinti augintiniu?
Galiu pasidalinti tik savo šeimos patirtimi. Mokyklinio amžiaus vaikas jau gali pasirūpinti narveliniais gyventojais. Mes auginame jūrų kiaulytes dideliame narve, kur kraiką pakanka pakeisti kas pora savaičių. Būna, kad dukra pamiršta, tenka priminti, bet šiaip šį darbą jau sugeba atlikti pati.
Narvelyje gyvenančius augintinius galima glostyti, paimti ant rankų, juos maitinti iš rankų, bendrauti, nors į vardą retai kada atsiliepia. O koks džiaugsmas būna šeimos pagausėjimas. Jūrų kiaulytė laukiasi apie tris mėnesius, kai gimsta kiauliukai, jie jau būna su kailiuku, nėra akli ar bejėgiai. Labai įdomu stebėti, kaip mama juos maitina savo pienu. Stebėdami gyvūnus, vaikai suvokia gyvybės atėjimą ne kaip kažką gėdingo, o kaip natūralų dalyką. Vėliau apie tai lengviau kalbėti, kai prasideda paauglystė.
Koks yra vaikų svajonių gyvūnas?
Viename renginy Kaune aš klausinėjau vaikų, kokius tris gyvūnus jie norėtų auginti, jeigu būtų galima. Visi be išimties pirmu numeriu paminėjo šunį, paskui katiną arba triušiuką, trečioje vietoje buvo žirafa, karvė, avytė… Bet šuo turbūt yra visų vaikų svajonė, šuo duoda stipriausią atgalinį ryšį. Jis ištikimas, nesvarbu, kokios tu nuotaikos. Kai dariau interviu su rašytoja Renata Šerelyte, man įsiminė jos įžvalga, kad, kai namuose kas nors barasi ar pakelia balsą, šuo visada susigūžta, atsitūpia į kampą, nuleidžia ausis, tarsi jis būtų dėl to kaltas… Tokie jie, mūsų emocijų sugertukai.
Bet gyvūnai serga ir miršta… Kaip vaikai ištveria tokius išbandymus?
Turėjome seną kalytę Pepitą. Per žiemos atostogas išvykome į Laplandiją, o mūsų kalytė, išleista į lauką, dingo. Sako, kad šunys jaučia savo galą ir dažnai pasitraukia kur nors į nuošalią vietą nugaišti. Grįžę iš Kalėdų Senelio tikėjomės, kad šuo grįš, bet praėjo diena, savaitė, mėnuo… Dovilė vakarais vis verkdavo.
Blogiausia, kad patys nežinojome – grįš ar ne, ką sakyti, kaip vaiką guosti. Manau, vaikui reikia žinoti, kad pasaulyje egzistuoja ir ligos, ir mirtis. Po pusmečio jos gimtadienio proga nupirkome naują šuniuką.
Pastebiu, kad turėdami augintinių vaikai rečiau sako, kad nėra ką veikti. Pavyzdžiui, paleidžiame dvi kanarėles ir žiūrime, ką jos darys. Kanarėlė tipena grindimis, o šuo seka jos pėdsakais, tarsi pasiruošęs sumedžioti. Kartais katinas bando per narvelį pasiekti jūrų kiaulytes, o šuo jas gina kaip drauges.
Prisižiūrime tokių juokingų dalykų, kokių net cirke nepamatysi. Vienu metu turėjome akvariumą su piranijomis, reikėjo matyti, kaip jos godžiai stebėdavo aplink akvariumą vaikštinėjantį katiną.
Bet koks gyvūnas suteikia naujų patirčių. Dabar madinga auginti afrikinius ežius, o kai kam mieli yra ir 12 metrų pitonai… Beje, norėčiau tėvus įspėti dėl roplių – iguanų, žalčių, gyvačių, vėžlių ir pan. Net 90 proc. šių gyvūnų yra salmonelių užkrato nešiotojai, net jei ir patys neserga. Juos auginant namuose būtina itin kruopščiai laikytis higienos, valyti jų terariumus, išmokyti vaiką dažnai plautis rankas.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
