
Kiekvienas vaikas laukia gimtadienio ir didžiųjų metų švenčių, per kurias suaugusieji – tėvai, krikštatėviai, tetos ir dėdės – stengiasi išpildyti mažųjų norus. Užsigeidė šoniuko ar kačiuko ir jį gavo!?
Kaspinėliu perrištas stebuklas! Tik ar tas mažas pūkuotas kamuoliukas po savaitės nepabos, nebus numestas į kampą, kai ateis eilė kitus žaislus išmėginti?
Ar dovanoti augintinį?
Lietuvos gyvūnų globos draugijos (LGGD) Vilniaus skyriaus direktorės Danutės Navickienės teigimu, į dovanotą gyvūną vaikas automatiškai reaguoja kaip į daiktą. „Vaikui turi būti diegiama, kad gyvūnas yra šeimos narys arba draugas, kuriuo reikia rūpintis, nes jis mažiausias šeimoje, jo gerovė priklauso nuo mūsų, žmonių. Juk draugo neperkame ir nedovanojame, ar ne taip?“ – svarstė LGGD atstovė, juokaudama, kad nebent tai būtų prancūzų komedijos „Žaisliukas“ personažas – žurnalistas, kurį milijonierius padovanojo vienturčiam sūnui.
Pasak Utenos rajono gyvūnų mylėtojų draugijos prezidentės Jolantos Tarnauskienės, gyvūną kaip dovaną vaikams įteikti galima, bet tik gavus aiškų ir atsakingą tėvų sutikimą. Gyvūnas ir vėliau bus vadinamas „vaiko“, tačiau visa ar dalis priežiūros ir atsakomybės bus perduota suaugusiems šeimos nariams. „Dovanojamas vaikui“ – labiau žodžių žaismas. Juk gyvūnas gyvens šeimoje, bus jos narys, ir visi „dvikojai“ už jį bus atsakingi. Taigi gyvūnas perkamas suaugusiesiems, o ne vaikui.
Nelabai įsivaizduoju, kaip galima dovanoti… draugą, nes jį reikia rasti ir išsirinkti ne pagal spalvą ar kailio ilgį, o pagal charakterį. Juk nesirenkam draugų pagal plaukų ilgį, tad taip elkimės ir su keturkoju šeimos nariu. Jo temperamentas turi atitikti mūsų gyvenimo būdą“, – sakė moteris.
Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje veikiančios Gyvūnų gerovės tarnybos „Pifas“ Švietimo skyriaus koordinatorė, savanorė Jūratė Remezaitė visais atvejais – tiek įsigyjant gyvūną be progos, tiek esant progai – pasiūlė įvertinti pasirengimą priimti augintinį į šeimą: pasverti finansinius įsipareigojimus (10-15 metų!), galimus pokyčius šeimoje, gyvenamąjį būstą ir daugelį kitų veiksnių. „Tai ne vienos dienos sprendimas! Būtina išsiaiškinti, ar tai tik vaiko trumpalaikė užgaida, ar realus noras. Labai svarbu, kad pats vaikas išsirinktų jam patinkantį gyvūną. Žinoma, tokį pasirinkimą turi tinkamai įvertinti suaugusieji.
Augintinis negali būti staigmena nei vaikui, nei suaugusiajam! Vaikui pakaks paties fakto, kad jam leidžiama laikyti išsvajotą gyvūną. Džiaugsmas tikrai nesumažės dėl to, kad augintinis nebus įteiktas dėžutėje, perrištoje kaspinėliu“, – įsitikinusi pašnekovė.
Kad gyvūno įsigijimas – ne emocinis ir nemomentinis sprendimas, įsitikinusi ir viešosios įstaigos „SOS gyvūnai“ direktorė Ilona Reklaitytė-Mezenceva. Augintinį dovanoti galima tik išimtiniu atveju – kai vaikas aiškiai supranta, kad gyvūno auginimas – didelė atsakomybė.
Gyvūno atėjimui pasiruošti privalo ne tik tėvai, reikia kartu paruošti ir vaiką. Galbūt tokioje situacijoje pagelbėtų ir kaimynų augintinio pavedžiojimas ar stebėjimas, kaip vaikas elgiasi su bendraamžių turimais augintiniais.
Kaip pasiruošti priimti naują narį?
Kiek tėvai turėtų skirti laiko tam, kad atskirtų vienadienius vaiko užmojus nuo ilgalaikių, žino tik jie patys. Mažuosius reikia pakamantinėti, išgirsti jų nuomonę apie gyvūno laikymą, nustatyti jų pasiryžimo atlikti būsimas pareigas tvirtumą. Beglobiais „uteniškiais“ besirūpinančios J. Tarnauskienės teigimu, bendras vaiko auklėjimas turėtų būti paremtas rūpinimusi kitais, už save silpnesniais. „Ar tau būtų gera, jei užmirščiau ir neduočiau tau šiandien valgyti? Ne, o kaip tu manai, ar mūsų katei, šuniui, pelytei būtų gera. Juk tu gali paprašyti ar pasiimti, o jie negali. Ar tau gera, kai tave giriu, apkabinu? Mūsų augintiniui irgi būtų gera, jei jį paglostytum. O kai su tavim žaidžiu? Jiems taip pat gera su tavim žaisti“, – vaikų pasiryžimą tėvams leidžiančius nustatyti pavyzdžius vardino LGGD atstovė D. Navickienė.
„Ar atsikelsi anksti ryte? Ar išvesi šuniuką, jei lauke bus šalta, jei lis? Ką mes darysim, jei kačiukas nukramtys mamos gėles?“ – tokius klausimus, pasak „Pifo“ savanorės J.Remezaitės, reikėtų pateikti vaikams ir laukti tik konkretaus ir abejonių nekeliančio atsakymo. Koordinatorės teigimu, rūpesčiai pirmiausia tenka suaugusiesiems, tačiau vaikas vienaip ar kitaip gali būti įtraukiamas į sprendimų paieškas. Jis turi suprasti, kad gyvūnas – tai ne tik džiaugsmas, bet ir rūpestis, jokiu būdu ne žaisliukas. Jis, kaip ir pats vaikas, jaučia ir šaltį, ir alkį, gali būti laimingas ir liūdnas.
Tėvų ir vaikų pokalbis svarbus, tačiau, kol gyvūno nėra, tai ir vežioti ar žaisti su juo nereikia. Vertėtų dėmesį atkreipti, ar vaikas apskritai yra pareigingas, susitvarko savo kambarį, pasikloja lovą, įvykdo tėvų pavedimus ar ko nors imasi savarankiškai. „Nebūtina iš karto įsigyti šuniuką ar kačiuką. Galima pradėti nuo smulkesnių gyvūnų, pavyzdžiui, žiurkėno.
Tik nederėtų pamiršti, kad tokie gyvūnai trumpiau gyvena. Pasvarstykite, kaip jūsų vaikas susitaikys su praradimu“, – patarė „Pifo“ savanorė J. Remezaitė.
VšĮ „SOS gyvūnai“ direktorė Ilona Reklaitytė-Mezenceva augintinio užsimaniusioms šeimoms pirmiausia pataria pasikalbėti su veterinaru arba paieškoti informacijos knygose, kokia gyvūno rūšis ir veislė tinka pagal šeimos gyvenimo būdą. Būtina išmanyti veislės ypatumus ir pasiryžti kantriai „naujoką“ auklėti. Nusprendus įsigyti gyvūną, visus reikmenis, maistelį svarbu pirkti kartu su vaikučiu.
Savanorė J. Remezaitė priminė, kad Gyvūnų gerovės tarnybos „Pifas“ svetainėje www.Pifas.org yra prašymo forma gyvūnui įsigyti (http://www.pifas.org/lt/globotiniai/gyvuno-isigijimo-prasymas/). Joje pateikti klausimai kiekvienam padėtų įvertinti jo auginimo galimybes. Labai dažnai gyvūnų atsisakoma dėl pasikeitusių, tačiau įprastų gyvenimiškųjų aplinkybių: vaiko gimimo, persikėlus į naują būstą, emigruojant.
Alytaus miesto gyvūnų globos namų „Šansas“ savanorės Brigitos Montvilaitės teigimu, jeigu į gyvūną žiūrima kaip į daiktą ar žaislą, tuomet nepadės ir jokie specialūs pasiruošimai. Gyvūnas turi natūraliai ateiti į šeimą, turi būti laukiamas. Jos pačios šeimoje gyvūnai atsirasdavo be jokių pasiruošimų, natūraliai. Jais čia taip rūpinamasi, kad kartais net ji pati augintiniams pavydi.
Apie būsimąjį gyvūną ir jam reikiamas sąlygas reikia sužinoti kuo daugiau. Juk ne visada jis tilps į delną, vėliau daugės ir naujų rūpesčių. Kada sutikti su vaiko noru, gali atsakyti tik tėvai.
Vaikiškas „taip“ – ne visada svarus
Nors gyvūnas gali būti įsigyjamas vaiko pageidavimu, visa atsakomybė dėl jo priežiūros, auklėjimo, būsimų išlaidų ir kitų dalykų tenka tik tėvams.
„Vaikas gali žadėti, kad tikrai kiekvieną rytą ves šuniuką pasivaikščioti, tačiau tėvai turi pagalvoti, kas bus, jei vaikas savo pažadus pamirš. Juk jis negali prisiimti tokios atsakomybės, nes jis tėra vaikas“, – įsitikinusi savanorė J. Remezaitė iš Gyvūnų gerovės tarnybos. Taigi, ką reikia tas vaikiškas „noriu“ ir kada jam pritarti.
„Vaiko amžius turėtų būti ne mažiau kaip 12 metų, nes iki tol retai kuris suvokia, supranta, kas yra tas gyvūnas, kad jis ne žaislas ir juo reikia rūpintis“, – teigė naujų namų augintiniams nuolat beieškanti „Šanso“ savanorė B. Montvilaitė, įsitikinusi, kad vaiko gebėjimą prižiūrėti gyvūną lemia amžius. Pašnekovės teigimu, tėvai individualiai jaučia, ar jų vaikas sugebės rūpintis gyvūnu, ar ne. Tik jie ir gali apsispręsti įsitikinę, kad jų vaikas turi atsakomybės jausmą, yra rūpestingas, o šeimoje augintinis jau seniai planuotas. Tuomet tai galėtų būti ir dovana be progos. LGGD skyriui Vilniuje vadovaujančios D. Navickienės teigimu, pritarimas vaiko norui priklauso nuo jo paties pareigų supratimo.
„Jei vaikas dar mažas ir pats negali pasirūpinti gyvūnu ir kasdien išvesti į lauką, o šios pareigos tėvai negali prisiimti, tai ir šuniukui įsigyti dar neatėjo laikas. Dar kartą primenu, kad gyvūnas šeimos nariu tampa tik tada, kai suaugusieji gali juo pasirūpinti“, – teigė J. Tarnauskienė iš Utenos.
Pasak Gyvūnų gerovės tarnyboje savanorės J. Remezaitės, pirmiausia patys tėvai sau turi būti pasirengę pasakyti „taip“ naujo nario laikymui, o vėliau jau stebėti, ar vaikas pareigingai atlieka pavestas užduotis, ar jautriai elgiasi su gyvūnais. Šiam „patikrinimui“ „SOS gyvūnams“ vadovaujančios I.Reklaitytės-Mezencevos teigimu, praverstų laikina gyvūnų globa, kuri leistų pasverti vaiko atsakomybę ir pasirengimą.
Įsigijus šeimai naująjį narį, suaugusiesiems irgi nederėtų pamiršti, kad kiekvieną jų elgesio su gyvūnu momentą stebi ir jų atžala. Kaip elgiasi tėvai, taip su augintiniu elgsis ir mažieji išdykėliai. Pasikeitusios gyvenimo aplinkybės gali tapti iššūkiu ne tik vaikui, bet ir prie jo jau spėjusiam priprasti gyvūnui.
Išmestas augintinis – blogiausias tėvų poelgis
Jei gyvūno atsisakoma – kalčiausi yra suaugusieji. Juk augintinis pro namų duris įžengė, turėdamas jų palaiminimą.„Šanso“ savanorės B. Montvilaitės teigimu, pirmiausia tėvai priima sprendimus dėl gyvūno paėmimo ir atsisakymo. Tokios pat nuomonės ir jos kolegė, LGGD Vilniaus skyriaus direktorė Danutė Navickienė. Moterų teigimu, jokiu būdu gyvūnas neturi tapti nereikalingas dėl to, kad vaikas juo nesirūpina ir šis išvežamas į prieglaudą, ar dar blogiau – metamas į gatvę. I.Reklaitytė-Mezenceva iš „SOS gyvūnų“ dar griežtesnė – tokie tėvai neišugdė vaikui atsakomybės jausmo, nepaaiškino, jog reikės gyvūną auklėti, prižiūrėti.
„Tai pats blogiausias dalykas, kokį gali padaryti tėvai, nes tokiu atveju vaikas supranta, kad atsikratyti nusibodusio augintinio gali labai paprastai – jį išmesdamas. Taip ugdomas atžalų abejingumas ir supratimas, kad gali daryti bet ką, o gyvūnas yra tik daiktas arba šiukšlė. Toks metodas itin kenksmingas ir gyvūno, ir vaiko psichikai“, – teigė pašnekovė.
Gyvūnais Utenoje besirūpinančios J.Tarnauskienės nuomone, vaikai dar tik vystosi, auga ir mokosi iš suaugusiųjų, tad tarp mažųjų kaltų dėl atsisakomo augintinio neverta ir ieškoti. Tik suaugęs žmogus supranta savo poelgius, yra atsakingas, protingas, susiformavęs ir gyvenimiškos patirties įgavęs asmuo.
Geriausia vaiko auklėjimo mokykla – kasdienybėje matomas suaugusiųjų elgesys su gyvūnu. Neverta mažiesiems dovanoti stebuklų. Daug svarbiau jiems rodyti pavyzdį.
GYVENIMIŠKA PATIRTIS

Kai subyra santuoka
„Pusseserė skyrėsi, o jos dukroms buvo 13 ir 14 metų. Kadangi skyrybos buvo sunkios, ir vaikus paveikė psichologiškai, mama joms nusprendė nupirkti šuniuką. Žinoma apie tai buvo ilgai šnekėta, svarstyta. Aš labai priešinausi, įkalbinėjau, kad palauktų, neskubėtų, nes labai abejojau, ar tas šuniukas nebus vėliau nereikalingas. Ir klydau, nes tas šuo pasiteisino, nuo pat pirmos dienos mergaitės juo rūpinosi ir tai buvo jų rūpestis, su kuriuo puikiausiai susitvarkė“, – pasakojo vienos iš globos įstaigų darbuotoja.
Kai nežino, ką rinktis
Pasaulinę gyvūnų dieną vykusio renginio metu ir Alytaus miesto gyvūnų globos namai „Šansas“ bandė padovanoti savo „nabagėlius“. Tądien savanorei B. Montvilaitei įsiminė jauna šeima su 5 metukų sūneliu. Jie susidomėjo vos kelių mėnesių, labai mielos išvaizdos ir išties jaukiu šuneliu.
„Mama tam berniukui ir sako: „Jei tėtė leis, tai gal ir galėsim paimti šuniuką.“ Aišku, tėtis, nelabai tvirtai ir sako: „Imam“.
Iškart jų klausiu: „Ar laikėte gyvūną, ar žinote, kad jis dar mažas – bus problemų.“ Apiberiu juos klausimais, gąsdinimais. Jie neišsigąsta, prisimena, kad kadaise turėjo šuniuką, bet, kai laukėsi vaikelio, jį padovanojo kitiems. Tada aš jau piktu žvilgsniu: „Tai ir šito laukia toks likimas, jeigu jūs vėl lauksitės.“ Patikino, kad ne, ir kad labai gailisi dabar to šunelio. Liepiau tai šeimai porą dienų pagalvoti, pasiruošti kraitelį ir paskambinti, jeigu nepersigalvos, ir mes šunelį būtume padovanoję. Tuo metu stipriai valdė vaiko verkimas, emocijos, ir reikalavimai. Koks rezultatas? Gal užgauti ambicijų, įsižeidę, kad taip lengvai nežarstome tų benamėlių, poporosdienų jie paskambino ir pasakė, kad pirko Sibiro laiką. Visi nustebome. Jie patys nežinojo, ko nori, tad dar negali laikyti šuns. Jie minėjo, kad gyvena bute ir nori mažo suniuko. Juk net nepriglaudė iš prieglaudos, o pirko, ir ne mažą, o didelį veislinį šunį. Taip ir likome jų nesupratę“, – prisiminė gyvūnų globos namų darbuotoja.
Nerijus Drochneris
„Mamos žurnalas“