Kasmet dėl skyrybų be vieno iš tėvų Lietuvoje lieka apie 7 tūkstančiai vaikų. Nors vaikų ryšys su skyrium gyvenančiu tėčiu ar mama dažniausiai nenutrūksta, tačiau daugiausia vaiko auginimo rūpesčių tenka tam iš tėvų, su kuriuo vaikas lieka gyventi.
Didelis iššūkis, jei mamai ar tėčiui vieniems tenka auginti priešingos lyties vaiką, nei jie patys: mamai – sūnų, tėčiui – dukrą. Daugiausia problemų kyla, kai vaikai įžengia į lytinio brendimo amžių.
Pateikiame jums vienišo, dukrą auginančio tėčio pasakojimą. Kaip elgtis auginant priešingos lyties vaiką pataria Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos socialinė darbuotoja Gitana Salickienė.
Vienišo tėčio istorija
„Tuo metu man buvo 27-eri, buvau vedęs, kartu auginome 3 metukų dukrelę. Nors vertėmės sunkokai, gyvenome nuomojamame bute ir nuolat trūko pinigų, tačiau man atrodė, kad meilė viską nugalės. Abu buvome kūrybinių profesijų atstovai, aš – muzikantas, ji – dailininkė. Darbas menkai apmokamas, užsakymų nebuvo, tačiau ieškodavau išeičių, papildomų darbų ir kažkaip ištempdavome nuo algos iki algos. Apie atostogas prie jūros net nesvajojome, tačiau išvažiuodavome į mišką, prie ežero ir tai buvo malonu, atrodė, to pakanka.
Atsiminęs tuometinius išgyvenimus suprantu, kad kažko vis laukiau ir tikėjausi, kad bus geriau, situacija pasikeis, reikia tik truputį pakentėti. Pinigų vis trūko, žinoma, tai augino ir nuolatinį nepasitenkinimą vienas kitu, kildavo konfliktai, o priekaištai drumstė dar taip neseniai idealiai atrodžiusius mūsų su žmona santykius.
Galiausiai ji neištvėrė, išvažiavo į užsienį su mintimi, kad užsidirbs, sugrįš ir vėl viskas bus, kaip buvę.
Mes su dukrele likome čia, Lietuvoje, laukti kada sugrįš mama. Nuo jos išvykimo praėjo jau 10 metų, tačiau ji taip ir negrįžo. Pirmaisiais metais dar sulaukdavome retų telefono skambučių, išgirsdavome jos balsą. Tačiau ilgainiui baigėsi ir skambučiai, o žinią apie mamą dukrelei atnešdavo tik Kalėdų siuntinys su dovana nuo mamos.
Nesmerkiu buvusios žmonos
Ji paliko mus, nematė, kaip mūsų mergaitė ėjo į pirmą klasę, kokie ilgi ir gražūs užaugo jos plaukai, negirdėjo kaip gražiai ji dainuoja, užmiršo net jos gimtadienį. Buvo apmaudu, tačiau nekaltinau jos, nes supratau, jog tik beviltiškai besijaučiantis žmogus gali priimti tokį skaudų sprendimą – išsiskirti su savo vaiku.
Pradžioje buvo viltis, kad sugrįš, kad viskas bus kaip anksčiau, tačiau vieną dieną, kaip smūgis iš giedro dangaus atėjo suvokimas, kad aš apgaudinėju save – nebus taip, kaip buvo, reikia gyventi toliau, be iliuzijų. Supratau, kad pasaulyje esame tik mes du – dukra ir tėtis. Jokios paramos, jokių senelių, jokių tetų ar dėdžių. Abu su žmona užaugome vaikų namuose ir net nepažinojome savo tėvų ar artimųjų.
Prisiekiau sau, kad mano vaikui nieko netrūks ir, kad nuo šiol būsiu ne tik tėtis, bet privalėsiu atstoti ir mamą. Tapome su mažyle neišskiriamais, visur eidavome, viską veikdavome kartu, kalbėdavomės, planuodavome, svajodavome. Dažnai tekdavo dirbti ir savaitgaliais, grodavau koncertuose, dalyvaudavau renginiuose, dukrelė visur lydėdavo mane.
Trūko motinos švelnumo
Atkreipiau dėmesį, kad koncertų metu dukra užkulisiuose susirasdavo draugių. Tai būdavo suaugusios moterys, su kuriomis ji šnekučiuodavosi, apsikabindavo jas, o kartais jaukiai įsitaisydavo joms ant kelių. Mačiau tą palaimą jos veidelyje, kai atsipalaidavusi ir rami žaisdavo su ilgų moters plaukų sruoga, įsitaisiusi mano kolegės glėbyje. Kolegė augino tris vaikus ir turėjo tai, ko taip reikėjo mano mergaitei – motinišką šilumą.
Pradedu šypsotis atsiminęs, kaip pavargęs po darbo lėkdavau į vaikų darželį, pasiimdavau mažylę ir abu pareidavome namo. Aš einu į virtuvę rūpintis vakariene, ji – į kambarį pažaisti. Netrukus ji atbėga, apsikabina mane ir kviečia pažaisti kartu. Ką darysi, sutinku, nors ir labai pavargęs. Įeinu į žaidimų kambarį, o ten išrikiuotos visos lėlės. Turiu sėsti ant kilimo žaisti ir ne bet kaip, o vaidmenimis. Viskuo teko pabūti: ir ragana, ir miegančiąja gražuole, Šreku su Fiona, ir kitais personažais.
Nauja moteris mūsų gyvenime. Pasimatymas trise
Vis dažniau pamąstydavau, kad mergaitei reikia moteriško pavyzdžio, švelnumo, o man draugės – žmogaus, kuris norėtų kartu dalytis gyvenimu. Tačiau kankindavo nerimas, klausimai: kaip pasakyti dukrelei, kad mūsų gyvenime atsiras moteris, kaip jas supažindinti, kaip jos reaguos viena į kitą, ar priims?
Po kurio laiko susipažinau su mergina. Man ji pasirodė nuostabi, norėjau su ja bendrauti, supažindinti su savo mažąja (tada jai buvo ketveri metai).
Grįžtu namo ir bandau jai papasakoti, kad sutikau moterį, kad eisiu į pasimatymą. O dukra klausia: „ar ji graži?“. Atsakau, kad man graži. Tada mažoji pasitikslina: „ar ji panaši į princesę?“. Nežinau ką atsakyti. Aš net nežinau, kaip atrodo princesė, kaip princesę mato mano dukra. O ką jei ji visai nepanaši į princesę ir dukra iš karto ją atstums? Pasidarė neramu.
Išaušo pasimatymo diena, o mažosios, kaip tyčia, nepavyko palikti namuose su aukle. Ji vis atrasdavo kažkokių priežasčių, pretekstų, kodėl negali likti namuose, o būtinai turi eiti su manimi. Ką gi, į pirmąjį pasimatymą nuėjome dviese. Užsimezgė graži draugystė, tačiau ji neperaugo į bendrą gyvenimą. Supratau, kad jaunai, nepatyrusiai merginai mūsų dviejų buvo per daug.
Dukters brendimas
Kasas supinti man jau buvo vieni niekai, nupirkti suknelę mergaitei atrodė taip pat nesunku, bet kai dukra ateina ir sako, kad jaučia nemalonius pojūčius, rodydama į pilvo apačią – sutriktų ne vienas tėtis.
Kur kreiptis, su kuo pasitarti? Tą kartą pagelbėjo anksčiau minėta mano kolegė, patarė telefonu, kokių vaistažolių nusipirkti.
Gyvenimas ėjo į priekį, dukrelė augo, augo ir jos poreikiai, rūpesčiai. Niekada nepamiršiu, kaip mes abu beprotiškai išsigandę lėkėme pas gydytoją, nes dukrai prasidėjo stiprūs skausmai krūtinėje. Gydytoja apžiūrėjo ją ir ramiai šypsodamasi pasakė, kad tai normalu, mano mažoji pradėjo bręsti. Atsikvėpiau, palengvėjo, tačiau kartu atsirado nerimas.
Artėja paauglystė, brendimas, įsimylėjimai. Nors mes vis dar geriausi draugai, apie viską kalbamės, bet aš – vyras, neišmanau to, ko gali jai prireikti, negaliu jai patarti. Supratau, kad jau ir madose nenusimanau, o ir gražiuosius savo plaukus dukra panoro nusikirpti. Šimtai kausimų neduoda man ramybės. Bijau suklysti ją augindamas“.
Ką pataria specialistė?
Kauno apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus mobiliosios komandos socialinė darbuotoja Gitana Salickienė teigia, jog augindami vaikus, tėvai siekia, kad mažieji būtų laimingi, jaustųsi saugiai ir žinotų, jog yra mylimi. Suaugusiųjų pareiga – suprasti vaiko raidos ypatumus ir, atsižvelgiant į jo amžių, formuoti reikiamas vertybes, elgesio normas ir užtikrinti vaiko sveikatos poreikius.
„Situacijų pasitaiko įvairių. Neretai pastebime atvejų, kai šeimoje yra tik vienas iš tėvų ir augina priešingos lyties vaiką. Tuomet tėvui tenka tarsi dviguba pareiga. Iššūkiu tampa vaiko lytiškumo ugdymas. Vienišam tėčiui, auginančiam dukrą, tikslinga apsidairyti ar yra aplinkoje moterų, kurios gali padėti, kuriomis mergaitė pasitiki ir gali atvirai pasikalbėti. Tai gali būti kaimynė, draugės mama, galiausiai, kaip vienišo tėčio pasakojime išgirdome, padėti gali ir neabejinga kolegė. Panašiai patarčiau elgtis ir vienišoms motinoms, auginančioms berniukus – autoritetingų vyrų ieškoti aplinkoje. Padėti gali senelis, dėdė, kitas giminaitis, sporto treneris ar bičiulio tėtis“, – sako G. Salickienė.
Tokioje situacijoje, pasak jos, nereikia pamiršti ir ugdymo įstaigų darbuotojų. Vaikų lankomose ugdymo įstaigose tikrai yra tinkamai paruoštų pedagogų, kitų specialistų. Vaikams padėti gali ne tik klasės auklėtojas, bet ir socialinis pedagogas, mokyklos psichologas, net atitinkamas disciplinas (pvz.: žmogaus anatomiją) dėstantis mokytojas. Švietimo įstaigose dirbančių specialistų pareiga – suteikti vaikams reikalingiausius paaiškinimus, atsakyti į jų klausimus ir nukreipti vaikų elgesį tinkama linkme. Pasak specialistės, taip pat ir šeimos gydytojas gali nukreipti jaunuolius reikiama linkme, pakonsultuoti arba patarti, kur ieškoti reikiamos informacijos.
Specialistės patarimai tėvams bendraujant su vaiku apie jo lytiškumą:
- Nepasakokite vaikui daugiau nei jis pats klausia;
- Į klausimus atsakykite trumpai ir suprantamai vaikui;
- Vaiko smalsumas yra natūralus, tad neslopinkite jo, bet nukreipkite konstruktyvia linkme;
- Padrąsinkite vaiką jaustis ramiai dėl savęs ir savo kūno. Jam svarbu pažinti save, suprasti vykstančius pokyčius;
- Padėkite atskleisti požiūrį, kad visos kūno dalys yra svarbios;
- Leiskite vaikui reikšti savo jausmus – ir teigiamus, ir neigiamus. Svarbiausia būkite nuoširdūs;
- Būkite kantrūs ir pasirengę iš vaiko išgirsti įvairių klausimų ar pastebėjimų.
Dėl galimo vaiko teisių pažeidimo kreipkitės į artimiausią teritorinį Tarnybos skyrių – darbo dienomis nuo 8:00 iki 17:00. Norėdami pranešti apie galimą vaiko teisių pažeidimą po darbo valandų, nedarbo bei švenčių dienomis kreipkitės bendruoju pagalbos telefonu – 112.
