
Vokiečių rašytojo Giunterio Graso romane „Skardinis būgnelis“ pasakojama keista likimo istorija. Ankstyvoje vaikystėje patyręs traumą, berniukas nustoja augti ir lieka amžinu vaiku…
Mūsų krašte nėra karo. Lietuva nepriklauso gamtinių katastrofų zonai. Atrodo, gyvename gana ramiais ir taikiais laikais. Tačiau kasdienybėje jautrus vaikas gali patirti tokių emocinių sukrėtimų, kurie virs kūno katastrofomis.
Visos čia papasakotos istorijos tikros, tik etikos sumetimais nerašome tikrųjų vardų ir pavardžių.
100 km namo, į savo tualetą
Gintarės šeima gyvena Dzūkijos miestelyje. Tėtis ir mama sutaria puikiai. Mergaitė auga apsupta meilės, nes netoliese gyvena abi močiutės. Iki šiol artimieji spėlioja, kas nutiko ramiai ir paklusniai mergaitei. Neturėjusi jokių sveikatos bėdų, kartą Gintarė nustojo tuštintis.
Pasakoja 5 metų Gintarės mama: „Sulaukusi 3 metų Gintarė buvo sumani, mokėjo pati pavalgyti, persirengti. Ramia širdimi ją išleidome į darželį. Vieną vakarą, kai dukrytė persirenginėjo pižamą, pamačiau, kad jos apatinės kelnaitės suterštos. Gintarė paaiškino, kad auklėtoja nenuvalė užpakaliuko. Supykau, bet ne ant vaiko, o ant auklėtojos. Bet kas norės gadinti santykius su savo vaiko auklėtoja? Nutylėjau. Kitą dieną pastebėjau, kad dukra visą vakarą kažkaip keistai gulinėja ant pilvo, kraipo užpakaliuką ir vis trauko kelnaites. Kai paklausiau, kas nutiko, pasiskundė pilvuko skausmu, nenorėjo valgyti vakarienės. Toks keistas gulinėjimas tęsėsi 3 dienas. Pasitaikė savaitgalis, todėl pastebėjau, kad Gintarė nė karto nesituštino. Pirmadienį abi nuėjome pas apylinkės pediatrę. Ši apžiūrėjo, patarė kas dvi dienas statyti klizmą, duoti valgyti daug obuolių ir slyvų, skyrė vaisto dufolaks.
Prasidėjo kankynės. Gintarė bijojo klizmos, vos pasakydavau, kad vėl reikės kišti į užpakaliuką guminę kriaušytę, dukra pradėdavo klykti. Tačiau be klizmos ji visiškai nepasituštindavo. Kad ne taip skaudėtų užpakaliuką, bandydavau išeinamąją angą stimuliuoti muiliuku. Pediatrė tik skėsčiojo rankomis ir nusiuntė pas nervų gydytoją. Šis skyrė dar vienų vaistų – novoposit. Nepadėjo, gavome siuntimą į Kauną tyrimams. Kaune nieko naujo nesužinojome. Apžiūrėję vaiką gydytojai pasiūlė ranka glostyti pilvelį pagal laikrodžio rodyklę, pasiūlė nupirkti vaistinėje specialių klizmučių su vaistais. Tų klizmučių Gintarė nebebijojo, tačiau viena jų kainavo apie 4 litus, o reikėdavo kasdien.
Vis tiek pirkau, nes kitos išeities nebuvo.
Griebiausi ir liaudiškų metodų. Vakarais sodindavau Gintarę į šiltą vonią, girdydavau barkūno arbata (barkūnas ramina, žydi geltonai arba baltai, vienaip žydintis skirtas berniukams, kitaip – mergaitėms). Net maudžiau valerijono nuovire. Nieko.
Žiemą Gintarė susirgo bronchitu, todėl kurį laiką jos neleidome į darželį. Man akys ant kaktos išlipo, kai pasamdyta auklė pasakė, jog dukra pati nuėjo į tualetą, atsisėdo ant puoduko ir be jokio vargo pasituštino. Iš džiaugsmo apsiverkiau. Kiekvieną dieną Gintarė pati sėsdavo ant puodo.
Tačiau negalėjome samdyti auklės mėnesiais. Vėl išleidome Gintarę į darželį. Nuo tos dienos dukra vėl nustojo pati tuštintis.
Gintarei jau 5 metai. Į darželį ji neina – kas rytą žingsniuoja pas močiutę. Mėginu ieškoti priežasčių, kodėl vaikas tokiu keistu būdu prieštaravo darželiui. Gal pati nemokėdama nusivalyti užpakaliuko gėdinosi prašyti auklėtojų? Mergaitė rami, nedrąsi, todėl pradėjo kompleksuoti. Nors vaistų ir klizmučių mums seniai nebereikia, Gintarės pilvukas vis dar primena apie save. Dukra gali pasituštinti tik namuose, tik savo tualete. Apie išvažiavimą į svečius bent 2 dienoms negali būti nė kalbos. Kai kur nors svečiuojamės ir pamatau, kad Gintarė pradeda gulinėti ant pilvo, tampyti kelnytes, suprantu – nori tuštintis. Tada skubiai atsisveikiname ir važiuojame namo. Kartą teko pakilti nuo jubiliejaus stalo ir važiuoti namo 100 km, kad Gintarė ramiai pasituštintų. Kad ir kaip įkalbinėju sėsti ant svetimo klozeto, mergaitė kategoriškai atsisako. Ne kartą abi svetimame tualete apsiverkdavome – aš iš bejėgiškumo, ji iš siaubo. Nežinau, kas Gintarės laukia, kai ji pradės lankyti mokyklą“.
Aš ne Vaida, aš krokodilas
Vaidai 4-eri. Ji – jaunų tėvų vaikas, gimęs iš didelės meilės. Deja, meilė ištirpo, ir Vaidos tėvai išsiskyrė. Dabar mergaitė auga pas močiutę kaime, o Vaidos mama – studijuoja vienoje Vilniaus aukštojoje mokykloje. Tėčio Vaida beveik nemato, tačiau puikiai sutaria su naujuoju mamos draugu Andriumi. Mama dukrą aplanko kiekvieną savaitgalį, per atostogas pasiima į Vilnių. Nuo tos dieno, kai Vaida išmoko mintis reikšti žodžiais, ji tvirtina esanti ne mergaitė, o plėšrus žvėris.
Pasakoja Vaidos mama: „Kai Vaida išmoko kalbėti, draugai padovanojo keletą gražių knygučių. Labiausiai ją sudomino sudėtinga gyvūnų enciklopedija. Vaida galėjo tą knygą vartyti per dienas. Durdavo pirštuku į paveiksliuką, mes pasakydavome gyvūno pavadinimą, ir ji įsimindavo visiems laikams. Stebindavo, kaip nepamiršta pavadinimų orka, kašalotas, kardžuvė, gepardas ir pan. Labiau žavėjosi plėšriais gyvūnais, prašydavo apie juos papasakoti. Jei per TV rodydavo ką nors iš gyvūnų gyvenimo, Vaida sėdėdavo sustingusi. Nuo 2,5 metų pradėjo teigti, kad ji yra gyvūnas.
Turi pasirinkusi kelis mylimiausius – ryklį, liūtą, krokodilą, gyvatę, ir kažkodėl slibiną. Kasdien, o kartais per dieną kelis kartus, ji persikūnija vis į kitą gyvūną. Jei tądien ji yra gyvatė, tai šliaužia grindimis, apsiveja kojas ir sako: „Aš gyvatė, dabar tau įkasiu ir tu mirsi, tau bėgs kraujas“.
Priklausomai nuo to, koks ji gyvūnas, Vaida riaumoja, šnypščia, vaikšto keturiomis. Ji išgyvena tikrą žvėrių gyvenimą, pasakoja, kaip būdama rykliu gaudė žuvis, būdama liūtu į medį užsivijo katiną. Kai kvieti pietų, labiau norėtų valgyti nuo grindų iš dubenėlio, kaip šuniukas, bet, žinoma, neleidžiame. Lovytę vadina guoliu, lizdu. Žaislais beveik nesidomi, bet gali visą dieną žaisti su virvele, pagaliuku. Atsinešusi iš virtuvės rakandų kažką sustato iš jų ir sako, kad tai – krokodilas. Vaida nemėgsta mergaitiškų puošmenų, segtukų, sijonėlių, apie sukneles negali būti ir kalbos. Ji mūvi kelnes, kombinezonus, prašo pirkti drabužius iš pūkuotų medžiagų (velveto, zomšo), sako, kad tai jos kailis.
Kai ūgtelėjo, ir jau galima būdavo pasikalbėti, bandėme aiškinti: „Vaidute, tu ne krokodilas, ne gyvatė, tu mergaitė, vardu Vaida. Vaidutė – labai gražus vardas“. Tačiau Vaidą tada ištinka isterija, ji verkia ir šaukia: „Aš ne Vaida, ne Vaida, aš slibinas“. Savo vardo ji nepraleidžia pro ausis, net jei nugirsta mus kalbant ir minint jos vardą, iš kito kambario sušunka: „Aš ne Vaidutė“. Jei nori jai sugadinti nuotaiką, tereikia pavadinti ją vardu.
Galvojome – gal tas vardas jai nepatinka, bandėme išklausinėti. Paaiškėjo, kad jai iš esmės nepatinka, jog ji – mergaitė. Vaida pasakė: „Aš ne mergaitė ir išvis ne žmogus. Aš gyvūnas ir visada būsiu tik gyvūnas“. Pasiguodžiau: „Kaip gaila, kad neturiu dukrelės, o tik kažkokį slibiną“, o Vaida atšovė – ką padarysi…
Nenorėdami jos erzinti, sakome: „Slibiniuk, ateik valgyti“ arba „Krokodiliuk, laikas miegoti“. Manau, įsivaizduodama esanti gyvūnu, Vaida nori aplinkinius stebinti, gąsdinti. Tais gyvūnais, kuriais laiko save esant, ji labai domisi. Gamtoje, miške ji jaučiasi nuostabiai, ieško vilko urvo, slepiasi nuo įsivaizduojamų žvėrių. Pamačiusi kelmą, sako: ,,Mamyte, čia vakarais ateina žvėrys, daro valgyti. Lapė groja su gitara, būna žvėrių koncertas”.
Šį rudenį Vaida išėjo į darželį. Įspėjau auklėtojas apie jos keistumus. Juokingiausia, kad Vaida užkrėtė kitus vaikus, dabar visi įsivaizduoja esą katinais arba slibinais. Kai ateinu pasiimti dukros iš darželio, už durų girdžiu visų vaikų kniaukimą ir urzgimą.
Auklėtojos irgi nevadina jos Vaida, nes ji tuoj supyksta, tampa irzli. Nepaisant to, auklėtojos giria dukrą, kaip labai imlią, turinčią puikią atmintį, skvarbų protą.
Tie, kurie ją pažįsta, nebesistebi ir net palaiko jos fantazijas. Bet svetimi žmonės būna šokiruoti. Pavyzdžiui, mano mama vedasi Vaidą pasivaikščioti ir sutinka tolimą pažįstamą. Ta sako: „Oi, kokia graži mergaitė“. O Vaida atkerta: „Aš ne mergaitė, aš slibinas ir tau įkasiu“. Mano mama labai dėl to išgyvena, ji net pasipasakojo pažįstamam vaikų psichologui. Jis pasiūlė dar šiek tiek palaukti, nes galbūt tai tik labai laki vaiko fantazija. Kita psichologė prisiminė dar vieną tokį atvejį, kai vaikas įsivaizdavo esąs drugelis. Tai tęsėsi net iki mokyklos. Bijau, kad Vaidos fantazavimas neperaugtų į agresiją, nes ji renkasi blogus, plėšrius gyvūnus. Tiesa, neseniai mama pasidžiaugė, nes vieną vakarą Vaida pasakiusi: „Močiut, aš pabandysiu pabūti mergyte, kažin, kas bus?“
Gytis nustojo augti
Kai gimė sesutė, Gyčiui buvo 4 metai. Iki tol švelnus ir geras, berniukas pradėjo sakyti, kad sesę išmes iš penkto aukšto arba nušaus. Nuvestas į darželį, nenorėdavo pasilikti, kabindavosi mamai į sijoną. O pamatęs, kad vis dėlto jį palieka, puldavo mušti ir mamą, ir auklėtojas.
Tėvai į tokią reakciją perdaug nekreipė dėmesio, nes kito vaiko gimimas vyresniajam visada yra šioks toks stresas. Atrodė natūralu, kad augdamas berniukas įgauna daugiau agresijos, darosi „vyriškesnis“. Visiškai pasikeitė ne tik Gyčio elgesys, bet ir apetitas bei dienotvarkė. Jis nustojo miegoti dienomis. Darželyje, paguldytas pietų miego, visada pragulėdavo atviromis akimis. O iš mėgstamų valgių liko tik varškėčiai ir pieniška sriuba. Tuos patiekalus dar šiek tiek paknebendavo, o kitko nė į burną neimdavo.
Artinantis penktajam gimtadieniui Gyčio mama pastebėjo, kad vaikas per tuos metus nepaaugo nė centimetro! Atvestas į darželį, berniukas buvo vidutinio ūgio, o per metus pasidarė pats mažiausias grupėje (paprastai vaikai per metus paauga 4-8 centimetrus). Teko kreiptis į gydytojus ir ieškoti priežasčių, kas jam atsitiko.
Tyrimai nerodė jokios ligos. Liko paskutinis kelias – psichoterapija. „Pas psichologą mes vaikščiojome pusę metų. Užsiėmimų metu Gytis piešdavo, o mes su gydytoja kalbėdavomės. Buvo nelengva atkapstyti tikrąsias sutrikimo priežastis. Atrodė, šeimoje viskas gerai, mes su vyru nesipykstame, nesibarame. Abu mylime vaikus, gal tik auklėjimo klausimais nuomonės išsiskirdavo. Nuo mažens aš norėdavau Gytį prisiglausti prie savęs, pasisodinti ant kelių, o tėtis bardavo, kad tai nevyriška ir nereikia berniuko auginti „kaip bobos“. Jis pykdavo, kad sūnus labai prisirišęs prie manęs, net svečiuose nenori atsitraukti nė minutėlei. Be abejo, gimus sesutei, mano ryšys su Gyčiu susilpnėjo. Pasirodo, tai jis labai skaudžiai išgyveno”,- pasakojo berniuko mama.
Psichoterapija labai padėjo pačiai mamai. Ji gavo vertingų patarimų, kaip atkurti ankstesnį artumą su berniuku. Palikę sesutę tėčio globai, jie dviese savaitgaliais eidavo į koncertus, mama užrašė Gytį į dailės studiją. Berniukas buvo gabus piešimui, nepaprastai jautriai perteikdavo visas detales. Į pamokėles kartą per savaitę važiuodavo tik jie – mama ir sūnus.
Tačiau didžiausia nauda, kurią Gyčio mama sakosi gavusi iš psichoterapijos seansų – tai jos pasitikėjimas savimi. Moteris nustojo slopinti švelnumą vaikams, vienodai dažnai apkabindavo ir mažąją, ir penkiametį berniuką. Kas, kad ,,nevyriška”, bet tai teikia tiek daug džiaugsmo abiem!
Šeštųjų metų pradžioje Gytis paaugo tris centimetrus. Sulaukęs septynerių, jis niekuo neišsiskiria iš kitų pirmokų. Galbūt tik vienu keistu dalyku: grįžęs po pamokų, būtinai 2-3 valandas miega pietų miego. Mama mano, kad jis turi atsimiegoti už visą vaikystėje nemiegotą laiką.
Komentaras
Kaip žmogaus emocijos susijusios su jo kūnu, pasakoja gydytojas psichoterapeutas Olegas Lapinas.
Galvos smegenys valdo visą žmogaus kūno „mašiną“. Per smegenis duodami impulsai kūnui augti, pilnėti, mirksėti, šlapintis ir t.t. Emocinė būsena – tai geras arba blogas kūno vairuotojas.
Sakoma, kad ūgį, svorį, charakterį mes paveldime su tėvų genais. Tačiau genetinis programavimas nėra šimtaprocentinis, jis turi daugybę „jeigu“.
Pavyzdžiui, berniukas genetiškai paveldės aukštą ūgį, jeigu jis gaus pilnavertį maistą, pakankamai judės, nerūkys. Užaugusi mergaitė gali būti tokio pat ramaus būdo kaip ir jos mama, jeigu augdama ji gaus pakankamai meilės, jeigu neteks išgyventi skriaudų, neteisybės ir t.t. Tačiau ne kiekvieno gyvenimas klostosi idealiomis sąlygomis. Tie „jeigu“ ne visada išpildomi, o tada ir atsitinka pačių netikėčiausių dalykų. Išmuštas iš pusiausvyros, organizmas nežino, kaip jam reaguoti. Jis lygiai taip pat „išprotėja“, kaip ir kompiuteris, vienu metu gavęs dvi prieštaraujančias viena kitai komandas. Pavyzdžiui, lieknutė paauglė, kuri kasdien kankinasi dėl nesisekančios matematikos, gali nutukti iki 80 ar 100 kilogramų. Jei jos nekankintų rūpesčiai, ji būtų liekna, tačiau ekstremaliais atvejais viskas keičiasi. Kūno „mašina“ tampa nebevaldoma.
Tėvai dažnai kreipiasi į gydytojus, kai vaikai ima mikčioti, nelaikyti šlapimo ar išmatų. Retesniais atvejais gali sutrikti vaiko kvėpavimas, regėjimas, augimas, virškinimas. Tokias baisias kūno katastrofas gali sukelti psichologinės priežastys.
Dažniausiai emocinis šokas pažeidžia valinguosius kūno raumenis, kuriuos galima suspausti ir atleisti. O tokių raumenų yra daugiausia prie kūno angų – akių vokai, nosis, šlapinimosi ir tuštinimosi organai, lytiniai organai. Žmogus pats gali reguliuoti ir savo skrandžio turinį – nevalgyti arba persivalgyti. Kitų vidaus organų veiklą reguliuoti gana sunku.
Be abejo, mažas vaikas nesuvokia protu, ką jis išgyvena. Jei trūksta meilės ar saugumo, jei patiria agresiją, jis ima nesąmoningai priešintis pasauliui per hormoninę sistemą, o dar dažniau – per valinguosius raumenis. Jis nepriima pasaulio tokio, koks yra. Įtempęs išeinamosios angos raumenis, jis gali nesituštinti savaitę. Jeigu smegenys pasirenka ginklu akių vokus, vaikas gali nustoti mirksėti. Tai nesąmoninga, bet valinga ir pilna jėgos vaiko reakcija į diskomfortą.
Dabar suaugusieji gyvena iliuzija, kad pasaulis yra lengvai valdomas. Reikia tik pasirinkti tinkamą laimės receptą, kurie žurnaluose ar televizijos laidose dalijami nemokamai. Trūksta laimės – vadinasi reikia dar naujesnių technologijų. Kad vaikas būtų laimingas, jam reikia naujo kompiuterio, filmukų, žaislų, kelionių, būrelių. Visa tai jis turi, o vis tiek mikčioja? Nesuprantama…
Bet kiekvienas vaikas, kuris jaučiasi vienišas, iškart keistųsi vietomis su varganu Afrikos vaikeliu. Kad galėtų, parištas ant mamos nugaros, keliauti mylių mylias ieškant maisto gurgiančiam pilvui. Be žaislų ir nuogas, bet kartu su mama.
„Mamos žurnalas“