Psichologė, saviugdos mokyklos „Laimingas gyvenimas“ įkūrėja, populiarių knygų autorė Ramunė Murauskienė visiškai tikra: „Laimė ištinka žmones ir po vieną“. Štai, kodėl skyrybos, ji teigia, nėra pasaulio pabaiga. Ir vis dėlto santykiuose yra daugybė dalykų, kuriuos galima nuveikti vietoj skyrybų. Apie tai psichologė pasakoja savo naujoje knygoje „Ilgai ir laimingai. Ką gali nuveikti vietoj skyrybų“. Knygą išleido leidykla „Alma littera“.
Ramunė Murauskienė atsako į žurnalistės Laisvės Radzevičienės klausimus.
Savo knygoje apie tai, ką būtų galima nuveikti vietoj skyrybų, rašote, kad nėra jokių taisyklių, kaip sukurti ilgalaikius santykius, kaip būti ilgai ir laimingai kartu. Suteikite viltį, o gal vis dėlto – yra?
Nėra jokių taisyklių, tikrai! Mūsų moterys ir vyrai vis dar pakibę neefektyviose lyties dėžutėse, todėl sukelia sau daug papildomų problemų. Reikėtų derintis, ieškoti autentikos santykiuose. Bet jei taip jau labai norite taisyklės, tai viena gal ir yra: būkite savimi!
Šiame lygiaverčių santykių amžiuje, ar jums nėra baisu prisipažinti, kad vis dėlto, būtent moterys yra santykių puoselėtojos?
Mes nepatiriame jokio lygiaverčių santykių amžiaus. Tai yra iliuzija, kurią deklaruoja liberalieji, tačiau tai – tik jaunų žmonių klaidinimas. Mes negalime lyginti karvių ir ožkų, o vėliau daryti išvadą – vienodos. Taip yra su moterimis ir vyrais. Žmonės vieni kitiems lygūs, tačiau dėl lyties yra labai skirtingi. Mes privalome mokytis ir vaikus mokyti priimti skirtybes, o ne jas eliminuoti jas iš santykių pasaulio. Moterys, pagal savo prigimtį, geriausiai gali puoselėti santykius. Ir tai visai nereiškia, kad vyras yra marionetė ar tik pasyvi dekoracija.
O ką atsakote tiems, kurie klausia: kodėl ne vyrai?
Toms moterims, kurios pavargo nuo atsakomybės, sakau – eikit pailsėti. O vėliau pasakoju apie vyro prigimtį, apie vyrų ir moterų skirtybes, kurios puikiai papildo viena kitą. Pailsėjusios moterys mielai imasi savo prigimčiai natūralių procesų. Ir labai gaila, kad pervargusi moteris ima ir išsiskiria, net nepabandžiusi patreniruoti savo vidinių raumenų zonų, kurias apleido.
Savo knygoje rašote apie tai, kad mūsų asmeniniai santykiai dažnai priklauso nuo to, kaip gyvenome savo šeimose. Žmonės irgi dažnai taip galvoja ir būtent todėl, manydami, kad nieko padaryti negalima, nė nemėgina išsiveržti iš užburto rato…
Pripažinimas, iš kur mes kilome, kaip išmokome bendrauti ir tų bendravimo modelių atpažinimas yra sąmoningumas. O sąmoningas individas būtinai ims keisti tai, ką gali keisti. Ne partnerį ir tikrai jau ne praeitį su savo tėvais, o save. Dauguma žmonių, palankę psichoterapijos užsiėmimus, įstringa ties išsiaiškinimu, kad jų visos bėdos yra nuo vaikystės. Tačiau tai nėra joks didis atradimas. Visi mes esame visko patyrę.
Privalome atskirti praeitį nuo dabarties ir prisiimti atsakomybę už dabartinius savo sprendimus. Sunkūs išgyvenimai ir traumos yra išgydomos, tik reikia gydytis, o ne skęsti kaltinimuose.
Drąsiai teigiate, kad toksinių žmonių nebūna. O kaip tuomet pavadinti savo priešus?
Mes neturime priešų. Visi žmonės, kuriuos sutinkame, yra mūsų mokytojai. Vieni moko, kaip reikia kažką daryti, kiti moko – kaip nereikia. Paviršutinė, bulvarinė greitoji psichologija užsiliūliavo ant toksinių žmonių ir santykių plausto. Manau, kad jau gana. Kai moteris pasirenka netinkamą partnerį, kvaila jį po penkerių metų pavadinti toksiniu ir bėgti nuo jo. Traukiantis nuo netinkamo partnerio būtų kur kas protingiau įvardinti savo kvailą pasirinkimą ir priežastis. Tik taip moteris išmoks pasirinkti tinkamus partnerius, draugus? Tie, kurie pasigauna toksinių žmonių etiketę, mėtosi žmonėmis, bet laimingesni netampa. Štai kodėl kaip profesionalė, be baimės kalbu apie milijoną suklaidintų žmonių visame pasaulyje.
Mes tarsi ir žinome, ko esame verti, todėl greiti sakyti – tas ir anas manęs nevertas. Kaip žinoti, kas yra iš tiesų, kurio vertas?
Būtent! Ir geriau išvis nesukti galvos. Tai irgi toks greitos pagalbos pokštas ir draugučių pasikalbėjimo tema prie kavos. Visi žmonės verti pagarbos. Tai reiškia, kad visi yra vieni kitų verti. Tačiau, ne visi dera su visais. Kai moteris sako, kad vyras yra jos nevertas, tai moteris yra išpuikusi. Kai vyras sako, kad moteris yra jo neverta, tai vyras yra išpuikęs.
Puikybė, kaip žinia, didžiulė nuodėmė, apnuodijanti ne juokais gyvenimą. Puikybę sunkiai pastebi savyje narcizai, bet tai – jau kitos knygos tema.
Ar tikite, kad gali būti tobula santuoka. Kokie du žmonės ją gali sukurti?
Kai kalbame apie tobulumą, vadinasi, turime savus kriterijus. Ar tai reikštų, kad tie patys kriterijai turi tikti visiems žmonėms? Štai, kur yra tobulų santykių pinklės. Nereikia siekti tobulų santykių. Geriau kurkime paslankią partnerystę, nes tik besikeičianti, o ne rigidiška, partnerystė, draugystė gali išlikti ilgiau nei romantinį laikotarpį. Juk žmonės keičiasi. Vadinasi, du besikeičiantys individai, neišvengiamai keičia ir santykius.
Norėjimas, kad viskas būtų taip, kaip anksčiau – dar vienas, labai dažnai porose sutinkamas pakrikimas. Vietoj realybės žmonės nori to, ko neįmanoma turėti. Pavyzdžiui – labai daug vyrų nori tokių žmonų ir šeimų, kokias jie turėjo prieš gimstant vaikams.
Misija neįmanoma…
Jei nepasisekė vieną kartą, kiek šansų, kad nepasiseks ir antrą arba trečią? O kiek, kad antroji santuoka bus laiminga?
Jei po pirmos nesėkmės viską kartosime ir antrą kartą, nesėkmės šansai išauga, tiesa?
Todėl ir sakau: nesėkmingus santykius reikia išnarplioti ir pasimokyti iš jų – vyrams ir moterims. Neverta kartoti to, kas nedavė tikėtinų rezultatų. Sunku vyresniems žmonėms, ypač tiems, kurie turi rigidiškų charakterio bruožų. Būna, žmonės savo nesėkmingą partnerystės modelį perkelia į naujus santykius ir vėliau stebisi, kodėl vėl ištiko nesėkmė?
Ir dar labai svarbu įsisąmoninti: be laimingų žmonių jokia laiminga santuoka neegzistuoja.
Ką turėtų žinoti žmogus, norintis sukurti šeimą ir ją išlaikyti?
Nesusižinosi visam gyvenimui į priekį. Tačiau prieš santuoką su partneriu verta išdiskutuoti itin praktiškus dalykus: apie gyvenamąją vietą, apie vaikų skaičių, apie finansus, apie pareigas ir atsakomybes namuose bei jų pasiskirstymą šeimoje. Moterys daro didelę klaidą, kai galvoja, kad tai, ką prieš vestuves sako jų vyrai, yra nesvarbu, nes jos tiki, jog kažkaip pakeis vyro pasaulėžiūrą. Pradėkime nuo to, kad vyras – ne vaikas, kurį reikia auklėti. Vyras ir moteris gali prisiderinti, bet jei požiūriai yra šeimą nesuderinami, tai geriau ieškoti kito varianto. Didelę žalą ypač moterims padarė diletantų vedami seminarai apie moterų priedermę lipdyti iš vyro žmogų. Kai moterys susiduria santykiuose su narcizais, tai lipdyk nelipdžiusi, išeis tik narcizas. Jai tai – asmenybės sutrikimas, todėl gresia nusivylimas savimi. Štai kodėl būtina bendrauti su patikimais profesionalais.
Savo knygoje patariate ieškoti tokio psichologo, kuris šypsosi. Ar šypsena yra profesionalumo rodiklis?
Patariu ieškoti psichologo, kuris ne tik rimtas, bet ir šypsosi. Ir kuris dar ir verkia. Kai profesionalui priimtina visų jausmų paletė, tai byloja apie jo psichologinę pusiausvyrą ir sveikatą. Esama specialistų, kurie patys gyvena užsidėję kaukę ar priėmę su tam tikrą pozą, vaidina prieš klientus ir tik todėl pagalbos procesas būna nesėkmingas. O žmonės, ieškantys pagalbos, nesėkmę priskiria sau, galvodami, kad profesionalas nesugebėjo jam padėti, nes jo problemos neišsprendžiamos.
Kiek porų jums yra pavykę sulaikyti nuo skyrybų?
Neseniai skaičiau vienos mediatorės interviu. Ji teigė, jog jos tikslas yra sutaikyti žmones. Mediatorė yra teisininkė, tačiau išklausiusi šiek tiek psichologinių seminarų, užsiima mediacijos praktika. Supratau, kad Lietuvoje dar kurį laiką žmonės bus pančiojami svetimų lūkesčių, gimusių iš kažkieno menkavertiškumo, puikybės, susireikšminimo ir susidievinimo. Nė vienas profesionalas negali siekti žmogaus sulaikyti nuo skyrybų arba sutaikyti porą. Iš kur gi žinoti žmogui, kas jiems yra geriausia? Tokie lūkesčiai būtų labai egoistiški ir kvaili. Tikrieji pagalbininkai profesionalai siekia, kad žmonės išsiaiškintų svarbius dalykus apie save ir apie partnerį, o išsiaiškinę, priimtų geriausią sprendimą ir sau patiems, ir vaikams, jei jų yra.
Ar sau esate atsakiusi į klausimą, kokios yra svarbiausios skyrybų priežastys. Ar laikmetis skyryboms turi įtakos?
Šiuo metu pastebiu daug besiskiriančių žmonių, kurie nori išsaugoti savo asmeninį komfortą, todėl nenori įveikti realių sunkumų, kurie neišvengiami kyla kiekvienoje, vaikų turinčioje šeimoje. Kaip rašau knygoje, padidintą grėsmę skyryboms kelia: daug vaikų šeimoje, neišsilavinusi moteris, moters finansinė priklausomybė nuo vyro. Štai kodėl būtina galvoti apie vaikų skaičių šeimoje ir realią galimybę juos tinkamai išlaikyti ir auklėti. Labai svarbu, kad moteris įgytų išsilavinimą ir bent iš dalies galėtų užsidirbti pinigų. Šiuo metu labai daug moterų patiria skyrybų procesą, kuriame, būdamos visiškai nuo vyro priklausomos, netenka būsto ir galimybės gyventi oriai.
Tai trumpai – ką galima nuveikti vietoj skyrybų?
Atstoti nuo partnerio, nes tuomet pasimato tikrasis jo veidas. Ypač moterims to linkiu.
Belipdydamos tuos savo vyriokus, jos nebežino, kas jie yra iš tiesų. O sužinoti – reikia.
Reikia atstoti, liautis nurodinėti, liautis patarinėti. Tai suteiks daug laisvo laiko ir praeis nuovargis. Štai tada ir pasimatys, kas yra kas.
