Žodį krizė girdime daug kartų per dieną iš įvairių pusių – atsivertus bet kurį interneto portalą, įjungus radijo ar televizijos žinias.
Net vaikai dažnai vartoja šį žodį, gal ir nelabai suvokdami, ką jis iš tiesų reiškia.
Kalbos apie krizę nekelia optimizmo ir gerų vilčių – krizė daugeliui asocijuojasi su pašlijusiu gyvenimu, griūvančia finansine padėtimi, žlugimu, o, jeigu perkelsime krizę į santykių plotmę – krizė neabejotinai reikštų, kad santykiai yra dideliame pavojuje, nesvarbu, ar tai būtų vaikų ir tėvų, ar sutuoktinių, ar draugų santykiai.
700 000 krizės paaiškinimų
Vis dėlto posakis „prieiti krizę“ neišvengiamai reiškia, kad atsidūrus akistatoje su krize, reikia priimti sprendimą – arba kažką keisti, arba leisti žlugti. Įvedus į google paiešką terminą „krizė“, paieška pateikia apie 700 000 rezultatų, kurių reikšmė pati įvairiausia.
Tarptautinių žodžių žodynas štai ką sako apie krizę – pirmoji žodžio krizė reikšmė, tai sprendimas, nuosprendis, baigtis. Kita apibrėžimo pusė – persilaužimo momentas, lemiamas momentas. Taigi, nors krizė mūsų žmogišku supratimu nereiškia pozityvių dalykų, tačiau būtent krizė kaip tas lemiamas persilaužimo momentas ir sudaro sąlygas atsirasti naujoms galimybėms, naujam postūmiui, kaitai, tuo pačiu žmogaus ar santykių brandai.
„Perėję ugnį ir vandenį“ – sakome apie tuos, kurie išgyveno kartu daugelį metų, nugalėjo sunkumus ir išsaugojo santykius. Tokiais žmonėmis žavimės, tačiau įveikti sunkumus savo gyvenime ar bent bandyti gali kiekvienas. Liūdna tai, kad šiandieninės poros mažai bando spręsti problemas, o daugelis šeimų išsiskiria dar net nepradėjusios formuotis.
Krizių privalo būti
„Kas gali būti geriau už krizę – nieko negali būti geriau už ją,“ – netradiciškai sako dr. Nijolė Liobikienė.
Daktarė pabrėžia, kad krizė žmogaus gyvenime yra susijusi su kaita ir ji lydi žmogų nuo pat gimimo iki mirties. Tai, kas kinta, visada sukelia malonius arba nemalonius dalykus, kuriuos turime priimti ir prie jų prisitaikyti. Klysta tie tėvai, kurie nori savo vaikus apsaugoti nuo sunkumų ir krizių – tai gyvenime yra neįmanoma ir primena pasaką, kurioje motina labai prašė gerosios fėjos, kad jos vaikelis niekuomet neverktų. Fėja susirūpinusi klausia moters „Ar tikrai to nori?“. Moteris užtikrina, kad tikrai, ji nori savo vaikui to, kas geriausia. O pasakos baigtis liūdna – vaikelis miršta. Taigi, išvada viena – gyvenimo nugyventi be sunkumų – neįmanoma.
Pagrindinės žmogaus gyvenimo krizės
Pati pirmoji yra gimimo krizė. Nors iš pirmo žvilgsnio naujo žmogaus atėjimas į šį pasaulį yra džiaugsmingas įvykis, tačiau, pasak Dr. Nijolės, džiaugsmingi įvykiai irgi sukelia krizes. Vaikelio gimimas atneša pokyčių – atsiranda įtampa, vyrui ir žmonai reikia pakeisti vaidmenis į tėčio ir mamos, pakeisti ryšius, kitaip planuoti laiką. Iš tiesų vaiko gimimas pakeičia jaunų tėvų gyvenime beveik viską – dienotvarkę, miego ir poilsio režimą, tam tikrus įpročius ir nusistovėjusią tvarką santuokoje. Iš asmens perspektyvos – gimdamas žmogus įveikia didžiulius sunkumus ir patenka į naują, nepažįstamą aplinką, kuri gali būti ir nesvetinga.
Tolesnės krizės, su kuriomis susiduria augantis žmogus: trečiųjų metų krizė, daugeliui matoma iš viešų „kritimų ant žemės“, išėjimo į mokyklą krizė, paauglystės krizė, nes po truputį pereinama į suaugusiųjų pasaulį, naujos šeimos susikūrimo krizė, vidurinio amžiaus krizė ir t.t.
Kai du skirtingi žmonės, turintys skirtingą auklėjimą, požiūrius, genetiką, įpročius, savo šeimos modelius sukuria naują šeimą – tai neišvengiamai sukelia pokyčius, prie kurių abu turi prisitaikyti. Gyvenant santuokinį gyvenimą irgi pereinami tam tikri etapai, kurie gali būti įvardijami kaip krizės. Taip pat vaikų išėjimas iš namų – tai nauja krizė tėvams, nes jie vėl turi perskirstyti vaidmenis šeimoje ir iš naujo išmokti gyventi be vaikų. Galų gale, pasak dr. N. Liobikienės, gale gyvenimo laukia dar viena krizė – tai mirtis.
Visos šios krizės yra natūralios ir normalios – tačiau būna krizių, kurios nėra norma – nesveiko kūdikio gimimas, vaiko mirtis, apleistumas vaikystėje, skurdas ir pan.
Kaip įveikti krizę?
Pasak dr. N. Liobikienės, žmogus pats pasirenka, kaip išeiti iš krizės – to mes išmokstame vaikystėje, šeimoje, pagal tą modelį, kokį matome tėvų gyvenime. Išėjimai iš krizės gali būti konstruktyvūs ir nekonstruktyvūs. Nors teoriškai atrodo paprasta, tačiau gyvenime dažnai žmogus pasirenka netinkamą būdą išeiti iš krizės – savižudybės, alkoholizmas, skyrybos – tai nėra teisingi būdai.
Išeinant iš krizės, reikia praeiti tokius etapus:
Pirmas. Pripažinti, kad kiekviena krizė yra neišvengiama gyvenimo dalis, jei krizė artinasi ar jau yra įvykusi, ją reikia priimti ir įvardinti. Pasak N. Liobikienės, krizė atneša ir kaltės jausmą. Krizė atėjo ne todėl, kad aš esu blogas – krizė atėjo, nes tai galėjo lemti ir visai kitos aplinkybės.
Antras. Priimti krizę su visais jos atnešamais jausmais – pykčiu, kalte, nusivylimu, beviltiškumu, ir panašiai. Pašnekovė vaizdingai pavadina jausmų slėpimą „konservavimu“. „Į stiklainį dedame pyktį, nusivylimą, nuovargį, liūdesį. Juk kaip gi išreikši neigiamus dalykus – aš juk esu geras, teigiamas, mandagus, išsilavinęs. Ir kas gi atsitinka – jausmai stiklainyje rūgsta ir galų gale nukelia dangtelį. Viskas triukšmingai išsilieja – dažnai netikėtose ir nekaltose situacijose – ant vaikų, sutuoktinio, bendradarbių, viršininko. Paskui stebimės, kas čia atsitiko, kad šitaip sprogo,“ – patirtimi dalijasi N. Liobikienė.
Pasak pašnekovės, jausmai nėra nei geri, nei blogi – jie yra tokie, kokie yra, o pyktis yra šventas jausmas. Tik reikia jį tinkamai išreikšti. Jei suirztu ir nieko nebenoriu, nebūtinai esu blogas žmogus – gal esu pavargęs, man reikia pertraukos.
Trečias. Paskutinis etapas yra rinktis, kaip bus įveikta krizė. Ar turime planą, kaip išeiti iš sunkios situacijos – į šį klausimą kiekvienas turėtų atsakyti sau. Krizę reikia ne atidėlioti, ne ignoruoti, apsimetus, kad nieko neįvyko, bet įveikti. Pasak N. Liobikienės, pozityviai įveikta krizė atneša džiaugsmą: aš galiu, aš įveikiau, situacija pasikeitė. Krizės reikalingos vaikui, kad jis bręstų. Kūno vystymosi krizė reikalinga tam, kad kūnas subręstų. Jei žmogus nepereina dvasinių krizių, kūnu jis būna subrendęs, tačiau vidumi – ne. Krizę įveikti reikia norėti ir nuolat stiprinti krizės įveikimo mechanizmus.
Pridėsiu nuo savęs – kartą teko girdėti radijo laidą, kur viena moteris pasakojo apie daugybę naujai atrastos ir praktikuojamos veiklos, po to, kai iš namų išėjo vaikai. Klausytis buvo gera – tai ir iš naujo atrasti seni pomėgiai, ir atnaujintas bendravimas su senais draugais, ir daug kitų dalykų.
Ritualai?
N. Liobikienė teigia, kad krizių įveikimo mechanizmas žmoguje silpsta, kai nepaisoma tam tikrų gyvenimo etapų su visais jų ritualais. Nuo senų senovės prasmingi žmogaus gyvenimo pokyčiai buvo paženklinti ritualais – gimimo, vestuvių, mirties. Ritualai ženklino perėjimą iš vieno etapo į kitą. Ritualai gali būti ir sakralūs ir ne, bet etapas turi būti praeinamas. Dabar šeimos sukūrimas nelydimas ritualo – tiesiog „įkrentama“ į gyvenimą kartu ir tiek. Jei žmogaus gyvenime dingsta ritualai – jis nepereina iš vieno etapo į kitą, vadinasi – nebręsta ir neauga.
Tam, kad išeitume iš krizės, teigia pašnekovė, reikalingi vidiniai ištekliai, kurių žmogus gali ir neturėti. Juos reikia ugdyti, o to išmokstama visų pirma šeimoje. Ką daryti, jei šeimoje to nemokoma? „Krizinės šeimos neatsiranda iš niekur, jos išauga iš mūsų visuomenės ir yra jos dalis. Kodėl taip greitai puolame smerkti, neleidžiame savo vaikams bendrauti, patys atsiribojame, nes mes geri, paslaugūs, išsilavinę? O ar nors vienas ištiesėme pagalbos ranką, ar padėjome tas krizes įveikti?“ – retoriškai klausia pašnekovė.
Apie išganingą pagalbą
Kaip padėti žmogui, esančiam krizėje? Geriausia pagalba yra ta, kurios žmogui tuo momentu reikia. Kartais tai gali būti geras, padrąsinantis žodis.
Kartais – savo istorijos papasakojimas. „Aš esu vedęs jau keturiasdešimt metų, užauginau vaikus, jie jau turi šeimas. Žmoną myliu,“ – istorija graži, bet vargu ar ji pagelbės. „Tikras liudijimas reikalauja kainos ir širdies atvėrimo kitam. Tai rizikinga, bet turi didžiulę vertę. Dažnai kitiems atrodome fasadiškai – darni šeima, išauklėti vaikai, neblogos pajamos. O iš tiesų – atskleisti savo sunkumus kitam reikia drąsos, bet būtent savo silpnumo parodymas kitus žmones gali sustiprinti ir suteikti viltį, kad jie – ne vieniši. Savo patirties atvėrimas, kaip būtent aš perėjau krizę – gali kitam tapti labai vertingu,“ – teigia dr. Nijolė.
Taigi krizė. Ar gali būti kas geriau? Įveikti krizę, pereiti sunkumų etapą, tapti brandesniam ir ištiesti pagalbos ranką – tai gali būti geriau už krizę.
„Mamos žurnalas“
