Ką daryti, kai sklandus ritmingas žindymas staiga padažnėja, nes kūdikis atrodo nepasisotinęs, o krūtys tuščios?
Vyresniąją dukrą maitinau beveik iki dvejų metų, todėl, susilaukusi sūnaus, jaučiausi visažinė natūraliai maitinanti motina – juk pieno niekada netrūko, žindyti mokėjau. Tačiau visiškai netikėtai apie antrąjį–trečiąjį mėnesį man pasirodė, kad sūnui nebeužtenka pieno: jis krūties prašydavo vos ne kas valandą ar net dar dažniau, krūtys atrodė tuščios, rodės, kad vaikas visai neberanda jose pieno. Labai savimi nusivyliau, paprašiau vyro, kad nupirktų mišinuko (dėl visa ko), sūnų visą laiką laikiau prie krūties, kad jis išsikviestų pieno, kiek jam reikia. Bandžiau ieškoti informacijos internete, tačiau apie pieno krizes beveik nieko neradau. Tik vėliau atradau straipsnį apie augimo šuolius.
Ta „pieno krizė“ mums praėjo per 3 dienas, tačiau nerimo sukėlė daug, o informacijos apie tai nedarau.
Mama
Kada ir kodėl būna pieno krizės?
Ar tai pieno sumažėjimas, ar vaiko apetito padidėjimas?
Kaip atsispirti ir neduoti mišinio?
Žindyti kas valandą? Kas pusvalandį? Nuolatos?
Kiek tokia krizė trunka?
Kiek tokių krizių gali būti per žindymo istoriją, kol dar neduodamas papildomas maistas?
Atsako akušerė Ieva Girdvainienė, www.gandrolizdas.lt
Ryškiausia pieno krizė – tai dar vadinamoji trečiojo mėnesio krizė, kuri iš tiesų ištinka motiną, o ne kūdikį. Kūdikiui viskas gerai, jam nėra jokios krizės. Tačiau mama nerimauja, ir tai dažniausiai įvyksta tarp antro ir ketvirto mėnesio.
Šią krizę skatina keli veiksniai. Moters krūtys, prasidėjus laktacijai, padidėja, o po kiekvieno maitinimo pastebimai tuštėjo, ir dabar visada atrodo panašiai tuščios! Pienas, ankščiau kartais visą dieną tekėdavo iš krūtų, o dabar nebeteka. Kūdikis, kuriam pasisotinti reikėjo mažiausiai 20 minučių prie kiekvienos krūties, dabar žinda tik 5 minutes, o kartais vos 2 ar mažiau. Ir, be to, kūdikis nebesituština!
Visi šie pokyčiai – normalūs. Laktacija yra nuolat kintantis procesas, todėl svarbu šalia turėti palaikymą: šeimos ar vaiko gydytoją, laktacijos konsultantą ar kitų mamų.
Kūdikis stiprėja ir įgauna įgūdžių, tad žinda daugiau ir greičiau. Svarbu stebėti šlapinimosi ir tuštinimosi dažnį. Ar priauga svorio, užtenka vertinti kartą per mėnesį.
Tuo metu, kai aplanko krizė, reikėtų grįžti į pirmųjų dienų ritmą:
Tiesiog dažniau žindyti, suskubti pasiūlyti krūtį, atsiradus pirmiesiems alkio požymiams (ramus kūdikis geriau apžioja krūtį, smarkiau žinda), leisti baigti žįsti tuomet, kai kūdikis to nori, kuo ilgiau palaikant glaudų „oda prie odos“ ryšį.
Keisti žindymo padėtį.
Labai svarbu žinoti, kad krizė yra laikinas nepatogumas ir taip greitai, kaip atsirado, taip greitai ir išnyks. Todėl tiesiog pasitikėkite savo organizmu ir būkite su savo mažyliu.
Sklandžiam krizės įveikimui labai svarbu mamos savijauta, ji turi būti skaniai pavalgiusi, gerai pamiegojusi ir saugi, tad čia turi veikti „palaikymo komanda“. Žinutė namiškiams: paruoškite jaunajai mamytei tai, ko pageidauja žindyvė, leiskite jai kartu su kūdikiu pamiegoti dienos miego ir pasirūpinkite buitimi, taip pat nepamirškite geros nuotaikos!
Šios krizės gali pasikartoti iki pirmųjų kūdikio metų, mamai patyrus didelį stresą, susirgus ar sugrįžus į darbą. Atminkite, kad visų pirma reikia sugrįžti prie pirmųjų dienų ritmo ir užtikrinti kūdikiui saugų ryšį, neskubėti pradėti maitinti pieno mišiniais, nes taip sutrikdomas natūralus žindymo ritmas. Ši situacija susitvarkys pati, tik tam reikia laiko bei pasitikėjimo ir žindymo, nes tik tuomet atsiras „pieno upeliukai“.
Ramaus pienuko Jums ir negalvokite bei nebijokite pieno krizių.
„Mamos žurnalas“
