Mūsų kūdikiui diagnozuota… anoreksija

anoreksija

Jurgitos Rubavičiūtės nuotr.

Ką daryti, kai vaikutis atsisako valgyti? Ir tai trunka ne pusdienį ar dieną, o savaitėmis? Pasirodo, ir kūdikiai kartais serga anoreksija.

Tokios patirties turi vilnietė Ina, auginanti sūnų Beną. Jos sūneliui trečią mėnesį buvo diagnozuota funkcinė anoreksija.

Benukas gimė labai sunkiai, 10 dienų pernešiotas, tirštuose žaliuose vandenyse. Gydytojai sakė, kad jo atvejui galima priskirti visas komplikacijas, kokios tik būna: apie rankytes, kojytes ir kakliuką apsisukusi virkštelė, vaikas pridusęs, gimdymas baigėsi cezario operacija.

Tačiau apžiūrėję naujagimį, gydytojai jokių patologijų nerado. Vaikas atrodė sveikas, tik… nuolat alkanas.

Nuo pat pirmų savaičių vaikas ne valgydavo, o rydavo. Juokaudavome, kad jis krūtį čiumpa kaip karpis kabliuką. Pieno turėjau nedaug, po poros savaičių krūtys ištuštėjo, teko pereiti prie mišinukų. Paruošdavau mišinuko tiek, kiek rekomenduojama pirmą mėnesį, o po poros minučių buteliukas jau būdavo tuščias. Net svečiai stebėdavosi: ką, jis suvalgys visą tą buteliuką? Tačiau užtekdavo pamatyti, kaip godžiai traukia pienuką mažylis, ir klausimų nebekildavo. Per pirmą mėnesį Benas priaugo 1,5 kilogramo svorio ir 6 centimetrus ūgio. Gimė kaip agurkėlis, o pasidarė kaip moliūgėlis – visas apvalutis.

Laikrodį galėjome tikrinti pagal Beno maitinimo grafiką. Vos baigdavosi trečia valanda (maitinome tiksliai kas tris valandas), namus pripildydavo garsus „Aaaa“, reikalaujantis maisto. Po truputį didinome mišinuko kiekį. Benukas prisivijo ir pralenkė savo bendraamžius, linksmindamas mus savo apetitu.

Kai Benui suėjo 2 mėnesiai, susiruošėme į polikliniką pas pediatrę eiliniam patikrinimui. Tą rytą raginau vyrą paskubėti, kad padėtų pavalgydinti vaiką ir greičiau susiruoštume. Tačiau Benukas kaip tyčia delsė, spjaudė čiulptuką ir nenorėjo valgyti.

Grįžus iš poliklinikos jis vėl labai supyko, kai padaviau buteliuką. Nors jau buvo atėjęs maitinimo laikas, šįkart berniukas maisto atsisakė. Tas pats buvo ir vakare. Nuo tada ir prasidėjo – jei nori sugadinti vaikui nuotaiką, pasiūlyk jam valgyti. Tarp maitinimų Benukas būdavo ramus, žaisdavo, miegodavo, o vos tik pasiūlydavome mišinėlio, imdavo verkti, muistytis.

Teko kreiptis į gydytoją, kas jam yra. Poliklinikoje atliko visus reikalingus tyrimus, tačiau jokios ligos jie nerodė. Gydytoja įtarė, galbūt netinka mūsų duodama mišinėlio rūšis. Iš pradžių vieną pieno mišinį pakeitėme kitu, o paskui perėjome prie sojos mišinukų. Bet Benas nenorėdavo valgyti ir jo. Keitėme čiulptukus, tikrinome skylutes, ar gerai teka pienas – jokių permainų.

Gydytoja skyrė net 6 lašus per dieną vitamino D, pamačiusi, kad jis gausiai prakaituoja. Lašiukus suduodavau, o štai maisto – ne. Ėmėme gudrauti – pastebėjome, kad truputį pienuko patraukia, gulėdamas lovytėje ant šono. Maitindavome jį gulintį, ir niekas kitas, be manęs, neįtikdavo. Nei tėtis, nei močiutė nesugebėdavo jo pamaitinti. Dar pastebėjome, kad vėsesnį mišinį geria mieliau negu šiltą. Pagamindavau maistelio su vos drungnu vandeniu. Šiaip ne taip, per didžiausius vargus ir ašaras, prasikankinę po pusvalandį, sugebėdavome sugirdyti tą mišinėlį. Vienu metu praktikavome „gudrybę” maitinti jį pusiau prabudusį. Dar ne visiškai atsibudęs, jis keletą kartų patraukdavo čiulptuką. Tačiau po kurio laiko berniukas liežuviu ėmė tikrinti, ar nėra burnoje čiulptuko, o jei jį rasdavo, imdavo klykti.

Didžiausią nerimą sukėlė tai, kad vaikas pradėjo daug miegoti. Tuo metu, kai turėtų valgyti, jis pramiegodavo, reikėdavo žadinti. Pasidarė labai mieguistas, ištisai norėdavo miego. Po mėnesio, kai maitinimas visiškai išvargino, o vaikas darėsi vis vangesnis, dar kartą kreipėmės į gydytoją, prašydami siuntimo į Santariškių ligoninę. Gydytoja parašė siuntimą.

Didžiausią keblumą patyrėme ligoninės priėmimo skyriuje – kur guldyti Benuką? Į žarnyno infekcijų skyrių? Pas neišnešiotus naujagimius? Mūsų vaikas buvo sveikas, tik nenorėjo valgyti.

Kaip gerai, kad Benukas pateko pas gerą gydytoją. Jis nepuolė skirti vaistų, o pirmiausia išsamiai išklausinėjo ne tik Benuko gimimo aplinkybes, bet ir mūsų su vyru giminės ligas, mitybos įpročius. Tada nusprendė gydyti vaiką… badu. Jis siūlė duoti mišinio tik tada, kai norės pats kūdikis, be jokios prievartos. Tiesa, vandenį benukas mielai gerdavo visą laiką.

Pirmąją dieną ligoninėje buvo neramu. Vaikas visiškai badavo. Antrą dieną maistas jo irgi nesužavėjo. Raminau save, kad nieko blogo atsitikti negali, nes Beno būklę nuolatos stebi gydytojai ir medicinos personalas. O štai trečią dieną, pasiūlius mišinuko, Benukas išgėrė nebesipriešindamas. Paskui jau pradėjo valgyti normaliai. Tad netrukus gydytojas mus išleido namo, davęs patarimą niekada nekišti maisto prievarta. Atsiimdama kortelę, pamačiau diagnozę: funkcinė anoreksija. Niekada nebūčiau patikėjusi, kad tokia liga serga kūdikiai. Grįžusi iš ligoninės namo, bandžiau ieškoti daugiau informacijos internete, dėl kokių priežasčių išsivysto ankstyvoji anoreksija, tačiau nieko neradau, nes tai, matyt, gana retas sutrikimas.

Dabar Benukui jau 1 metai ir 2 mėnesiai. Ne visada maitinimas būna lengvas. Pradėjome virti košes, duodame mėsos, bet kartais tenka surengti spektaklius, kad užsižaidęs vaikas suvalytų šaukštelį. Valgio metu skaitome knygutes, žaidžiame su mašinytėmis, o geriausia, jei maitinimo laikas sutampa su „Yra kaip yra“ laida. Užsižiūrėjęs į televizorių, berniukas nė nepastebi, kaip pavalgo. Tačiau visiškai atsisakyti maisto Benas jau nebebandė.

Komentaras

Kiekvieną kūdikį stebi jo gydytojas ir bendroji slaugytoja. Vaiko ambulatorinėje kortelėje žymimi duomenys apie jo fizinį augimą. Svarbu, kad vaikas augtų harmoningai, t.y. ūgis atitiktų svorį. Didelis kūdikio ar vaiko svoris nėra jo augimo rodiklis. Gamta yra taip sutvarkiusi, kad žindomi kūdikiai viršsvorio nepriauga.

Dabartinis požiūris į maitinimo dažnį neatskiriamas nuo gamtos: vaikai valgo, kada nori ir kiek nori. Nereikia vaiko maitinti pagal režimą – tiksliai kas 3 valandas. Tokių taisyklių jau atsisakyta, tačiau tokį požiūrį dažnai jaunoms šeimoms perša močiutės, nes jos vaikus maitino pagal režimą ir – jų geležiniu argumentu – jie užaugo. Tačiau neatsižvelgiama, kiek jie kentėjo, kol prisitaikė. Nereikia maitinti ir prievarta. Bet kokio amžiaus vaikų, net ir kūdikių, prievarta maitinti negalima. Mažylio apetitas nematuojamas suaugusiojo požiūriu. Mažylis žino, kada, kiek valgyti, kišti maisto nereikia. Tokio patarimo ir siūlau laikytis, nes jis atitinka dabartinį mokslinį ir praktinį požiūrį į maitinimą.

Kūdikio augimo tempui ir apetitui turi įtakos paveldėjimas. Vaikas auga panašiai, kaip augo jo tėvai, seneliai. Jeigu jų apetitas pirmais ar net vėlesniais metais buvo prastas, to galima tikėtis ir iš kūdikio.

Kūdikio apetitas gali sutrikti dėl labai paprastos priežasties – jei nors kartą jam kas nors neįtiko. Pavyzdžiui, maistas buvo per karštas ar kitaip nepriimtinas, jis gali jo atsisakyti. Yra kitas, visų pastebėtas kūdikio elgesio modelis, kad kartą išsigandęs balto chalato, mažylis išsigąsta, vos jį pamatęs.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai


Žymos: , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


− 8 = nulis

Kitos temos: