Artėjant augimo šuoliui ir per jį vaikai pradeda labai daug valgyti. Tėvai sako, kad porcijos didesnės nei suaugusiųjų, nors vaikui vos 9 ar 11 metų.
Pasakoja 13 metų Rugilės mama:
Rugilytė vaikystėje buvo labai nevalgi. Norėdama kontroliuoti, kiek ji suvalgo per dieną, rašiau „Maisto sąsiuvinuką“.
Užrašydavau, ką ji suvalgė, o vakare apžvelgdavau rezultatus. Panašiai, kaip kalorijas skaičiuojančios moterys, tik čia tikslą turėjau kitą – stengiausi, kad vaikas bent ko suvalgytų. Daug nesuvalgytų blynukų ir maltinukų iškeliavo į šiukšlių dėžę, o sriubų – į unitazą. Rugilė net buvo įsigudrinusi maistą išmesti per langą: įdėdavau porciją, o už kelių minučių jau rodydavo tuščią lėkštę. Kol kartą vyras nesučiupo nusikaltimo akimirką – Rugilė per langą kratė pomidorų salotas ir veršienos troškinį.
Kai paklausdavau: „Kiek dešrelių suvalgysi?“, visada išgirsdavau: „Gal galima nevalgyti?“, o tada – neviltingą „pusę dešrelės“.
Guosdavausi dėl dukros nevalgumo draugėms. Įsiminė vienos bičiulės, kuri augino paauglius berniukus, nuraminimas: „Juoksies iš savo „problemų“, kai po kelerių metų nieko kito negirdėsi, kaip tik klausimą – „ką valgyti?“, o šaldytuvas amžinai bus iššluotas“. Taip ir atsitiko.
Lūžis įvyko, kai Rugilė pradėjo lankyti mokyklą. Dukra ėmė sparčiai augti ir tvirtėti. Vis dažniau lindo į šaldytuvą, nebeatstumdavo pilnos lėkštės. Iš pradžių džiaugėmės, bet apetitas augo nevaldomai. Jį paskatindavo „gerieji“ seneliai, kuriuos Rugilė aplankydavo per kiekvienas atostogas. Mano mama, o ypač tėtis, negalėdavo atsidžiaugti, kad iki tol tokia aikštinga maistui anūkė staiga pradėjo šlamšti viską iš eilės ir neįtikėtinais kiekiais.
Pamatęs, kad Rugilė skaniai sulapnojo „Medžiotojų“ dešrelėmis kimštus makaronus, senelis kitą dieną paruošdavo dvigubą porciją. Jiedu net pradėjo lenktyniauti, kuris iš jų suvalgys daugiau balandėlių ar kotletų. Telefonu Rugilė man girdavosi, kad šiandien „apvalgė“ senelį – plovą (kuris močiutei pavyko kaip niekad skanus) „kartojo“ 6 kartus. Tapo įprasta per dieną suvalgyti 4-5 porcijas ledų, luitą senelių aukštinamo pyrago „Šimtalapis“, kažin kiek lėkščių mėsiško patiekalo.
Vieną dieną močiutė nieko nepagamino, tad anūkė ją pradėjo šantažuoti: „Tu mane marini badu!“. Į Vilnių Rugilė grįždavo akivaizdžiai papilnėjusi ir iki galo ištampytu skrandžiu. Su vyru ją slapta ir vadinome – „vaikščiojantis skrandis“. Mat vos akis ryte praplėšus Rugilei galvoje buvo tik maistas.
Pusryčiams užsitepdavo 8 riekes batono su šokoladiniu sviestu, papusryčiavusi tuoj pradėdavo ieškoti ko nors pakramtyti (sausainių, riešutų, obuolių). O kaip laukdavo pietų! Jau iš vakaro terorizuodavo, ką mes rytoj valgysime pietų. Kol tuos pietus gamindavau, kas 5 minutes girdėdavau klausimą: „Kada valgysime? Dar neišvirė?“
Pamenu, kaip suakmenėjusi mano draugė stebėjo, kiek Rugilė kraunasi į lėkštę bulvių košės su troškinta kiauliena. Kai dukra išėjo iš virtuvės, draugė sušnabždėjo: „Tokios porcijos mums su vyru užtektų dviem dienom“.
Matėm, kad dukrai maistas labai svarbu. Kai iš puodo dėdavomės į lėkštes sau, Rugilė stebėdavo įsitempusi, ar liks dar (jai pakartoti). Mums valgant akies krašteliu sekdavo, kiek dar liko mūsų lėkštėse.
Ne kartą pratrūkdavo: „Mama, kodėl taip greitai valgai?“ Valydama jos kambarį supratau, kad maisto nešasi ir nakčiai. Kavinėse būdavo nepažabojama. Visa šeima tradiciškai eidavome į kavinę šeštadienio pietų arba bent kartą per savaitę vakarieniauti. Picerijose Rugilė užsisakydavo „didelę“ picą, kaip ir tėtis.
Aš su jaunesniąja dukra valgydavome „vaikiškas“. Kai susitaupydavo pinigėlių, skubėdavo juos išleisti „McDonald’s“ restorane. Žaisliukai ir „Happy Meal“ jos visiškai nedomino, tik rūpėdavo, kelių aukštų mėsainis už tuos pinigėlius išeis. Kai vasarą išvažiuodavome į pajūrį, grėsdavo bankrotas – Rugilė negalėdavo ramiai praeiti pro gatvės prekeivius, jai mirtinai reikėdavo spragintų kukurūzų, pūstos vatos, šokolade mirkytų vaflių, ledų ir „hot dogų“. Džiūgaudavo, kai sužinodavo, kad kas nors užsuks į svečius.
Aišku – bus vaišės, atneš lauktuvių.
Vilko apetitas kamavo dukrą maždaug 5 metus. Per tą laiką ji nuo 130 išaugo iki 164 cm, o svoriu „dėjo“ nuo 28 iki 60 kg.
Dabar Rugilė susirūpino savo išvaizda, ir pati supranta, kad valgant teks „mažinti apsukas“, juolab kad kosmetologė (Rugilė kamuojama paaugliškų spuogų) patarė atsisakyti riebių pyragaičių, šokolado, kakavos, spurgų, ledų. Likimo ironija, Rugilė pradėjo rašyti „Maisto sąsiuvinuką“, kuriame pasižymi, ką šiandien suvalgė. Vakarais apžvelgia rezultatus ir svarsto, ko galėtų atsisakyti.
Mama
IR PRINCESĖS ŠAUKIASI PAGALBOS
Konsultuoja psichologė Rūta Naudžiuvienė
Atsakykite į 4 „ar“?
Ar patys valgote, jei neturite apetito?
Ar verčiate vaiką valgyti?
Ar galima drausti valgyti?
Ar girdėjote apie nervinę anoreksiją ir bulimiją?
Motina ir kūdikis
Visame pasaulyje pripažintas vaikų psichiatras dr. D. W. Winnicottas teigia, kad motinystėje svarbiausia intuicija. Kūdikis, čiulpdamas krūtį, iš mamos gauna ne tik maisto, bet ir meilės. Pasitikinčiai savimi mamai nėra laiko galvoti apie maitinimo metodikas, svėrimą ir visokiausius tyrimus. Mama ir kūdikis žino, ko jiems reikia ir kiek reikia. Iš šio glaudaus kūniško ir dvasinio ryšio atsiranda abipusis pasitenkinimas.
Tačiau liūdniausia, kad mamos lengvai pakliūva į patarimų spąstus…
Juos paprastai dalija žmonės, neigiantys mamos intuiciją. Maitinimas pagal laikrodį, stiprus suvystymas, atskyrimas nuo motinos neleidžia vaikui dalyvauti nustatant jam svarbius maitinimosi dalykus – valgyti tada, kai to nori, ir tiek, kiek nori.
Vaikystė
Vaikai daug juda, bėgioja, todėl išeikvoja nemažai energijos, o medžiagų apykaitos procesai vyksta kur kas greičiau negu suaugusiųjų. Maistas turi ne tik kompensuoti vaiko išnaudotą energiją, bet ir teikti jo organizmui reikalingų medžiagų, kad galėtų augti ir stiprėti visi organai bei sistemos. Kiekvienas vaikas unikalus. Alergijos, ligos atveju, po ilgalaikio išsekimo gali tekti ir apriboti valgymą. O šventiniai persivalgymai gali neturėti blogų pasekmių sveikatai.
Vaikų mitybos įpročiai labai nepastovūs. Pavyzdžiui, nei iš šio, nei iš to vaikas atsisakys visų valgių, išskyrus vieną. Jis gali kelis mėnesius ar metus bjaurėtis kokiu nors valgiu. Labai neigiamai mažylį veikia kalbos, kad „jis nieko nevalgo“, „labai mažai valgo“, pabrėžtinas dėmesys tam, kiek jis suvalgė.
Versdami valgyti užklumpate organizmą nepasiruošusį priimti maisto, ir vėliau tai gali turėti įtakos neigiamo požiūrio į maistą, (ir ne tik į maistą ) formavimuisi.
Ar mažam vaikui skanus šašlykas ir kiti aštrūs patiekalai? Jei neskanūs, tai kodėl? Vaikai patiria kitokius pojūčius, nei suaugusieji, dėl anatominių priežasčių. Vieni stebi tėvų reakcijas ir mėgdžiodami ar norėdami patikti savo tėveliams stengiasi rodyti mažesnį nepasitenkinimą. Kiti priešinasi. Skonio receptorius gana lengva apgauti. Suaugę žmonės irgi nuslopina natūralų pasipriešinimą, pavyzdžiui, kai kurių sūrio rūšių kvapui dėl visuomenėje priimtų normų.
Paauglystėje dažnai pasikartoja vaikystės problemos, bet jos pasireiškia dar aštriau ir intensyviau. Jei vaikas save vertindavo neigiamai, paauglystėje bjauriojo ančiuko kompleksas gali dar labiau pagilėti.
Keičiasi kūnas, atspindys veidrodyje gadina nuotaiką, trūksta vikrumo, nebetinka drabužiai ir nesupranta tėvai.
Daug valgyti vaikas gali po didelio fizinio krūvio, po ilgo nevalgymo, padidėjus cukraus kiekiui kraujyje ir kitais atvejais. Labai svarbus brendimo požymis – vadinamasis pubertetinis augimo šuolis, kai ypač paspartėja vaiko ūgio, o po 1-2 metų ir masės augimas.
Mergaitėms dėl moteriškų hormonų poveikio formuojasi riebalinis audinys (ypač klubų, galūnių srityje), išplatėja dubuo. Šių pasikeitimų nereikėtų tapatinti su nutukimu. Apvalėjimo periodas būtinas, kad normaliai vyktų mergaičių brendimas. Ar pakankamai maitinamasi, rodo svorio ir ūgio santykis.
Gydytojos, medicinos mokslų daktarės Janinos Tutkuvienė sudarytos Lietuvos mergaičių svorio priklausomybės nuo ūgio kitimo lentelės rodo, kad 160 cm ūgio mergaitės vidutinis svoris turėtų būti 44-51 kg, o to paties ūgio 18 metų mergaitės 51-59 kg.
Ar paauglys moka džiaugtis šiais pasikeitimais? Jeigu jis atmeta savo seksualumą, jeigu nenori bręsti, dažniau turės ir valgymo sutrikimų.
Kaip pasireiškia valgymo sutrikimai
Virginija (straipsnyje vardai pakeisti) į psichiatrijos ligoninę pateko iš reanimacijos, nes po truputį atsisakė maisto ir paskutiniuoju metu gėrė tik skysčius. Dalios po moksleivių atostogų nepažino mokytojai ir klausė, kuo vardu naujokė? Austėja jau trečią kartą grįžta į ligoninę, namuose skyrybų nuotaikos, mergaitė apie savo jausmus kalba nenoriai, galvoja vien apie maistą ir baimę sustorėti.
Valgymo sutrikimai vis labiau domina ne tik specialistus, bet ir visuomenę, nes pacientų daugėja.
Didžiulė perdėto rūpinimosi savimi banga buvo kilusi jau prieš 80 metų. Tačiau tada visi ėjo iš proto dėl drabužių, kurie gerina figūrą, o ne dėl dietų.
Kaip yra dabar? Vien drabužių jau nepakanka. Tobulindami savo kūną, kartais peržengiame ribas…
NERVINĖ ANOREKSIJA
Jei žmogus liguistai bijo sustorėti, pernelyg riboja maistą ar visai atsisako valgyti, jei krenta kūno svoris daugiau nei 15% pradinio svorio, jei merginoms ir moterims dingsta mėnesinės – tai jau nervinė anoreksija.
Dažniausiai ja serga 14-18 metų paaugliai, vaikai, lankantys užsiėmimus, kur liesumas vertinamas kaip profesinė aukštuma. Tarp būsimųjų baleto šokėjų anorektikai sudaro net 8,6%, tarp manekenių anoreksija serga 3,5% merginų.
Nervinė anoreksija dažnesnė vidutines ir dideles pajamas turinčiose šeimose. Šia liga 8 kartus dažniau serga tie vaikai, kurių giminaičiai irgi sirgo anoreksija.
Gydytojai nurodo, kad polinkį sirgti nervine anoreksija turi vaikai, kuriems būdingas:
emocinis nestabilumas,
depresija (kol kas neaišku, ar ji pirminė, ar atsiranda dėl badavimo),
nerimas (nustatomas ketvirtadaliui sergančiųjų),
asmenybės sutrikimas (polinkis į savižudybę ar savęs luošinimą.)
Valgymo sutrikimų priežasčių vis dar ieškoma. Prieš susirgdami, daugelis paauglių būna apie save labai geros nuomonės, siekia pripažinimo, bijo patirti nesėkmę. Valgymo sutrikimai gali atsirasti po stiprių sukrėtimų. Pavyzdžiui, besaikis valgymas vaikinui prasidėjo po jo tėvų skyrybų. Mergaitė susirgo nervine anoreksija patyrusi seksualinį smurtą.
NERVINĖ BULIMIJA
Kai valgoma nuolat, arba kartojasi persivalgymo priepuoliai, suvalgytas maistas išvemiamas, arba naudojamos kitokios priemonės persivalgymo pasekmėms pašalinti – tai vadinama nervine bulimija. Ji diagnozuojama, jei tai tęsiasi daugiau nei tris mėnesius ir būna keli persivalgymai per savaitę. Moterų, sergančių nervine bulimija, asmenybės tyrimai parodė, jog tai daugiausia impulsyvios, kintančios nuotaikos, dramatiško tipo asmenybės. Bulimija daugelį metų sirgo ir princesė Diana.
Kaip maitinamasi sergant bulimija?
Dažniausiai būdingas toks režimas: žmogus nieko nevalgo rytais, labai mažai per pietus, vakarui artėjant praranda kontrolę ir prasideda vilkiško alkio priepuolis, po to seka iškrova (vėmimas, vaistų naudojimas). Ligos pradžioje iškrovos gali ir nebūti, ji gali atsirasti po kelių mėnesių.
Vaikų psichiatrė Vita Poviliūnienė ir psichologė Ilona Kajokienė turi didelę darbo patirtį gydydamos anoreksija sergančius vaikus ir paauglius. Statistiniai duomenys rodo, kad 1970 – 1990 metais dėl šios diagnozės gydėsi 20 pacientų. O 2000-aisiais toks ligonių skaičius buvo įregistruotas per vienerius metus! Jei anksčiau dominavo vien anoreksija, tai dabar vis daugėja patologinio persivalgymo ir nervinės bulimijos atvejų. Gydymas sudėtingas ir ilgas. Prieš 20 metų buvo manoma, kad nervinė bulimija neišgydoma. Dabar teigiama, kad visiškai išgydoma apie pusė pacientų, ketvirtadaliui padedama iš dalies. Gydoma vaistais ir taikomos įvairios psichoterapijos rūšys.
Pagrindinis psichoterapijos tikslas – normalizuoti maisto kiekį, nukreipti mintis ir dėmesį nuo maisto, svorio, figūros. Pacientas mokomas valgyti ir vengti provokuojančių situacijų.
Pagalbos reikia visai šeimai. Šeimos terapija irgi gali būti labai svarbi padedant vaikui ar paaugliui išgyti. Džiugu, kad jau daugėja informacijos apie psichiatrinę ir psichologinę pagalbą, ir pacientai mažiau klaidžioja po įvairių specialistų kabinetus.
„Mamos žurnalas“
