Vienos šeimos pykstasi garsiai, kitos tyliai. Ir dar neaišku, kas skaudina labiau – užgaulūs žodžiai ar ledinė tyla. Ar jūsų šeimoje būna nekalbadienių?
Konsultuoja vaikų psichologė Milda Karklytė-Palevičienė, laimingasvaikas.lt
Tyla – agresijos forma
Tyla tikrai ne visada gera byla, jei ji naudojama kaip konfliktų sprendimo būdas. Nekalbėjimas veda į destrukciją, į dar didesnius konfliktus. Tai yra tam tikros formos agresija. Mes daugiau žinome apie ekspresyviąją agresiją, kai daužomos lėkštės, žmonės mušasi, rėkia vienas ant kito. Ir suvokiame, kad tai negerai, toks elgesys netinkamas. Bet juk tylėjimas žeidžia ir kelia vidinę sumaištį labai panašiai, o neretai ir dar labiau, gal tik rafinuotesne forma. Jeigu norime iš tiesų išspręsti konfliktą, pagerinti tarpusavio santykius, jokios formos agresijos nederėtų naudoti.
Ar nutylėjimas yra kultūros dalykas?
Nutylėjimas, savo jausmų uždarymas viduje, neišsakymas kitiems žmonėms galbūt yra ir mūsų istorinis palikimas. Sovietų laikais būdavo labai aiškiai nubrėžiamos ribos, koks žmogus turi būti, kaip jis turi elgtis, kodėl negali išsišokti iš minios. „Baltos varnos“, tie kitaip besielgiantys žmonės, būdavo tiesiog netoleruojami, išstumiami iš visuomenės. O tėvai kitokį nei visuomenės diktuojamą elgsesį ir mąstymą dažnai griežtai bausdavo. Iš tų laikų atėjo sparnuotasis posakis, kad mergaitės nepyksta, o vyrai neverkia. Jausmų neleisdavo išreikšti, juos reikėdavo slopinti.
Dėl to tarybinė karta išmoko užspausti savo jausmus ir net vidinius poreikius. O kai mes nepaisome vidinių poreikių, kyla pyktis. Pyktis – tai reakcija, kai pažeidžiamos mūsų asmeninės ribos, mūsų norai.
Standartizuoto jautimo normos ir instrukcijos, kaip elgtis, paliko tam tikrą pėdsaką mąstyme. Ir dabar tėvai kartais sako: „Aš noriu, kad mano vaikas jaustų taip“. Tėvų mąstymą gali lemti jų praeitis, dėl to sunku priimti kitą žmogų kaip individualų asmenį, kuris gali kitaip mąstyti, norėti kitų dalykų, kitaip jaustis.
Kartais tai gali būti ir nesąmoningai išmoktas būdas pasiekti savo arba tiesiog atkeršyti už, jo manymu, patirtą skriaudą. Kai žmogus turi sukaupęs patirties, jog toks būdas jam padeda pasiekti savo, – ima tai naudoti kaip emocinį ginklą. Deja, kaip ir bet kokia agresijos forma, tai veda į destrukciją.
Tyla – daugiau žalos tam, kuris pyksta, ar tam, ant kurio pyksta?
Jei šeimoje tėvai įpratę konfliktus spręsti nekalbadieniais, tokia šeimos atmosfera labai žeidžia vaikus.
Vaikai jaučia įtampą, net jei nekalbadieniai nukreipti ne į juos, bet į tėvų tarpusavio santykius. Juk vaikai – labai geri emocijų sugėrėjai. Kartais tėvai sako: „Mes nesipykstame namuose, tik nesikalbame“.
Žodžiais sakoma, kad viskas gerai, bet vaikai jaučia, kad taip nėra. Nesikalbėjimas ne tik kelia įtampą, bet ir moko vaikus tam tikro elgesio modelio. Jie užaugs matydami, kad susipykus reikia atsitverti tylos siena, ir tokį modelį taikys patys savo šeimose.
Šeimoje tvyrant įtampai, vaikai pasidaro nervingi, jautrūs, ima netinkamai elgtis, neretai prasideda psichosomatiniai negalavimai: esant fiziškai sveikiems ima skaudėti pilvą, skrandį, galvą, raumenis, sutrinka miegas, atsiranda kitų ligų be biologinio pagrindo.
Ir patį pykstantįjį emocijos graužia iš vidaus ne tik psichiškai, bet ir fiziškai. Nervų sistema pasidaro persitempusi kaip virvutė, nedaug reikia, kad ji trūktų.
Pasireiškia ne tik priekabumas, bloga nuotaika, nemiga.
Gali prasidėti skrandžio skausmai, migrena, raumenų maudimas ir net autoimuninės ligos, tokios kaip onkologiniai susirgimai. Neišreikšta energija turi kažkur išsilieti.
Nekalbėjimas ir temperamentas
Kartais manoma, kad cholerikai pyksta rėkdami, o intravertai – atsitverdami tylos siena. Pykčio išraiškos būdai su temperamentu šiek tiek susiję, bet tai nėra pagrindinis veiksnys. Tai, kaip sprendžiami konfliktai, labiau susiję su ankstyvąja patirtimi tėvų šeimoje. Jei mama ar tėtis nuolat tylėdavo, tai ir vaikai gali perimti kaip elgesio modelį. Konfliktų sprendimo būdus lemia ir patirtis su kitais partneriais.
Nekalbėjimo trukmė
Anksčiau sakydavo, kad negalima eiti miegoti nesusitaikius. Bet yra atlikta daug mokslinių tyrimų, kurie teigia: taikytis reikia tik nurimus. Jei prieš eidami miegoti mes dar negalime kalbėti racionaliai, negalime aiškiai suformuluoti, kaip jaučiamės, geriau nepulti aiškintis santykių žūt būt prieš naktį. Kol bent vieno iš partnerių emocijos verda, konstruktyviai kalbėtis vargu ar pavyks.
Labai dažnai konfliktas kyla, jei dvi pusės tą pačią situaciją mato skirtingai. Jeigu neišsiaiškinsime požiūrių skirtumo, nepabandysime vienas kito išgirsti, tylėjimas pats savaime problemos neišspręs. Net atvirkščiai – tylint galima sugalvoti labai daug interpretacijų. Jos gali būti labai nutolusios nuo to, dėl ko pyktis buvo prasidėjęs. Kuo ilgiau pyktis trunka, tuo sunkiau jį paleisti, išeiti iš situacijos.
Kada supykus iš tiesų verta patylėti? Tada, kai pyktį išprovokuoja buitinės smulkmenos, pavyzdžiui, neišplauti indai, ne vietoje numesti daiktai. Grįžus iš darbo ir pamačius, kad sukrauta nešvarių indų krūva, nors buvo prašyta virtuvę sutvarkyti, norisi iš karto pulti į barnius. Bet geriau trumpam išeiti pasivaikščioti, kad „nesprogtumėte“, atvėstumėte, ir tada aiškiai įvardintumėte savo jausmą, nepasitenkinimo priežastis ir kodėl jums tai svarbu.
Panašiose situacijose mes atsidursime ne kartą. Kitas žmogus gali nesuprasti, kaip mums svarbu laikytis susitarimo atlikti vieną ar kitą buitinį darbą. Reikia kalbėti, aiškiai žodžiais įvardinti, kaip jaučiatės, kodėl jums svarbūs vieni ar kiti dalykai, skatinti ieškoti bendrų sprendimų. Tylėti ir tikėtis, kad partneris kažkokiu ekstrasensiniu būdu viską supras pats, – naivu.
Kai neišsikalbame, savo nuoskaudas nuryjame, iš išorės gali atrodyti, kad šeimoje viskas gerai, bet santykių šiluma vėsta. Pradedame gyventi ne kaip šeima, o kaip du žmonės po vienu stogu. Kai per daug nutylėta, užglaistyta, jausmai atšąla.
Nekalbadieniai su vaikais
Jei tėvai nutaria bausti vaikus nekalbadieniais, dažniausiai jie trunka trumpiau, nei tarp suaugusiųjų.
Praktika rodo, kad tai gali būti kelios valandos ar visa diena. Tėvams atrodo, kad jie patylės, ir vaikai susipras patys. Tas įsivaizdavimas neišsipildo, kol neįvardinami konkretūs lūkesčiai. Kita pusė irgi pradeda pykti, ir nesusikalbėjimas tik gilėja. Reikia nepamiršti, kad vaikas nėra mažas suaugusysis.
Vaiko smegenys veikia kitaip. Iki septynerių metų vaiko mąstymo branda kitokia. Jei tokio amžiaus vaiką baudžiame tylėjimu, jis situaciją dažniausia suvoks visiškai priešingai, nei mes norėtume. Vaikas supranta: mama tyli, nes aš blogas, galbūt net –dėl to, kad gimiau, kenčia visi. Jis suvokia ne blogą savo poelgį, o blogą save patį.
Kitas dalykas – ilgai nekalbėti su vaiku yra žiauru. Jam laiko tėkmė visiškai kitokia, nei suaugusiajam.
Mums diena prabėga greitai, o jam tai – ištisa amžinybė. Net ir kelios valandos nekalbėjimo vaikui jau yra didelė bausmė. Tuo metu jo širdelėje tvyro chaosas, jam gali atsirasti įvairių baimių, jis patiria stresą, gali atsirasti prieraišumo problemų. O paskui truputį ironiška, kai tėvai sako: „Aš nežinau kodėl, bet, grįžęs iš darželio ar mokyklos, vaikas nieko nepasakoja“. Bausdami nekalbadieniais, patys išmokome vaiką užsiverti ir tylėti.
Emocijos darosi vis svarbesnės
Per savo darbo praktiką pastebiu, kad keičiasi požiūris į psichologus, anksčiau buvo manoma, kad į specialistus kreipiasi tik sutrikimų turintys žmonės, dabar pasitarti vienu ar kitu klausimu nebelaikoma gėdingu dalyku, net priešingai – sąmoningumo ženklu.
Auga žmonių sąmoningumas, skaitoma vis daugiau populiariosios psichologijos knygų. Žinoma, čia slypi tam tikrų pavojų, kai ne viskas suvokiama ir interpretuojama teisingai. Bet pats susidomėjimas psichologija, žmonių tarpusavio santykiais, konstruktyviais problemų sprendimo būdais džiugina.
Žmonės suvokia, kad emocinis mūsų pasaulis yra labai svarbus, ir tylint niekas savaime neišsispręs, jei patys nesistengsime.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
