laimingasvaikas.lt
Sakoma, kad meilės niekada nebus per daug. Bet perdėta vaiko globa nereiškia, kad jis yra labiau mylimas. Tas vištos perekšlės noras nuolatos laikyti viščiuką po sparneliu gali trukdyti natūraliai vaiko asmenybės raidai. Kada globa jau virsta hipergloba, kalbamės su vaikų psichologe Milda Karklyte-Palevičiene, laimingasvaikas.lt.
Kaip jausti ribą, kad vaiką globojame per daug?
Hipergloba – kai daroma už vaiką tai, ką jis pats jau sugeba padaryti.
Tėvai vaikui neleidžia būti savarankiškam, susitvarkyti su iššūkiais, pačiam susirasti draugų. Norėdami gero, padaro meškos paslaugą, nes vaikas neturi galimybės ugdyti įgūdžių, kurių jam gyvenime tikrai reikės. Dėl nuolatinės globos vaikas praranda pasitikėjimą savo jėgomis, kad jis pats mokės susitvarkyti su kasdienybės iššūkiais. O įgūdžiams susidaryti reikia laiko, tai nėra taip paprasta.
Kitas dalykas – nesąmoningai mes siunčiame žinutę vaikui: „Aš netikiu, kad tu gali pats padaryti“.
Žinoma psichologė ir pedagogė Marija Montessori yra pasakiusi: „Jei viską darysime už vaiką, jis tik išmoks, kad viską galime (kiti gali) padaryti geriau už jį“.
Mes, psichologai, pastebime, kad visa visuomenė sąmoningėja, tėvai – ne išimtis. Patys prisimindami savo vaikystės traumas, stengiasi jų nekartoti, augindami savo vaikus. Tėvai praeina savo psichoterapijas ir nori, kad vaikui būtų kitaip, bet kartais perlenkia lazdą į kitą pusę. Jei patys vaikystėje jautėsi emociškai apleisti, savo vaikams neleidžia išgyventi jokių neigiamų emocijų, jokio diskomforto, kiek įmanoma saugo nuo visų klaidų ir nesėkmių. Ir tada vėl susiduriame su hipergloba.
Galbūt tėvai apgaubia vaiką globa, nes taip patogiau jiems patiems?
Taip, ryte susagstyti darželinuko palto sagas tėvams pavyksta kur kas greičiau, negu tai darytų pats vaikas. O juk visi esame labai užsiėmę, skubame, ir tas kantrybės trūkumas virsta hipergloba. Atrodo, kam penkiametį „kankinti“ ir versti pačiam apsirengti per 15 minučių, jei mama tai gali padaryti per minutę? Iš to nekantrumo, greito gyvenimo tempo atsiranda noras viską padaryti už vaiką.
Kartais tėvai linkę labiau pagloboti silpnesnį, dažnai sergantį vaiką…
Būna, vaikas serga kokia rimta liga – ilgalaike, lėtine, tarkime, cukriniu diabetu, tėvams labai gaila ir jie linkę apsaugoti vaiką nuo bet kokių sunkumų. Arba vaikas patyrė didelę fizinę traumą, kentėjo skausmą, o galbūt išgyveno didelį psichologinį sukrėtimą. Tokį, kaip tėvų skyrybos ar smurtas artimoje aplinkoje.
Žinoma, kad tada pasąmonė nori vaiką apsaugoti nuo bet kokių negandų ir pagloboti.
Kaip vaikai paprastai reaguoja į hiperglobą?
Labai priklauso, nuo kokio vaiko amžiaus prasideda hipergloba. Jei nuo 5–6 metų, vaikas gali ir priešintis. Bet jei tai vyksta vos ne nuo gimimo, vaikui gali pasirodyti net patogu. Žinoma, išgyvenant trečiųjų metų krizę poreikis užtvirtinti savąjį „aš“ padidėja, mažylis viską nori daryti pats ir taip, kaip jam atrodo. Tuo metu savarankiškumo poreikis būna labai stiprus. Trimetis globai gali priešintis.
Bet nereikėtų hiperglobos painioti su kontrole.
Hiperglobojantys tėvai daro viską, kas vaikui patinka ar yra patogu, ir neprašo daryti nieko, kas jam nepatinka, nepatogu, kelia sunkesnes emocijas. Paprasčiau tariant, pramogos ir malonumai lieka, pareigos ir darbai panaikinami, visus kilusius vaikų iššūkius sprendžia tėvai, nesuteikdami progos patiems vaikams mokytis. Tėvai nori, kad vaikas nepatirtų jokių sunkumų. Tačiau tai galų gale atsisuka prieš patį vaiką, sukelia jam įvairių bendravimo ir emocinių sunkumų už namų ribų, ypač paauglystėje. Vaikystėje vaikai paprastai tuo patogiai naudojasi, atkiša koją, kad mama užrištų batą, ar laukia, kol tėtis užsegs sagas.
O paauglystėje dėl natūralios raidos vaikas nutolsta nuo tėvų ir tai atneša dar daugiau iššūkių į vaiko gyvenimą.
Kaip vaiko charakterį veikia hipergloba?
Hiperglobojamam vaikui gali trūkti gyvenimo įgūdžių ir jam bus sunku. Mano praktikoje pasitaiko hiperglobotų vaikų, kurie turi didesnių problemų. Jie nori megzti santykius, bet negeba to padaryti. O negebėdami nesupranta, kodėl? Pavyzdžiui, kodėl kitas bendraamžis nenori būti patarnaujančiojo pozicijoje, taip, kaip tarnaudavo jam tėvai? Arba vaikas nemoka spręsti kilusių konfliktų, nes neturėjo progos įgyti tam įgūdžių. O gal vaikas tiesiog tikisi, jog bendravimas klostysis tik pagal jo lūkesčius, neatsižvelgdamas į kito. Tai, kad nemoka megzti abipusio sveiko santykio, vaikas dėl to nėra kaltas, jam nemažai reikia mokytis, kad įgytų draugų, vėliau – susirastų vaikiną ar merginą.
Hiperglobotiems vaikams dažniau pasitaiko emocinių sutrikimų, depresijos, nerimo. Nekalbu apie priklausomybes. Žmogus įsivaizduoja, kad jeigu jis taip augo, tai yra normalu, taip ir turi būti gyvenime.
Ir staiga taip nėra. Santykis su savimi, su aplinka yra kitoks. Vaikui pasaulis atsiveria ne toks, kokį jį įsivaizdavo. Nuolatinis susidūrimas su kažkuo ne taip, kaip buvo įpratęs, verčia mąstyti: pasaulis blogas, ar aš pats blogas?
Vaikui augant, nuolatinės mažos pergalės ir sunkumų įveikimas yra labai svarbu, kad jis išmoktų pasitikėti savimi, užmegzti sveikus santykius su kitais žmonėmis. Tos mažos pergalės turi atitikti vaiko amžių, vaiko raidą. Reikėtų ne vengti neigiamų emocijų, o mokytis su jomis susidoroti. Didžiausia santykių mokykla yra namuose.
Kaip suprasti, kad peržengėme ribas ir elgiamės hiperglobėjiškai?
Kartais tokių pastabų sulaukiame iš aplinkinių – kiemo smėlio dėžėje kitas tėvas gali pasakyti, kad per daug šokinėjame apie savo vaiką arba šeimos draugai gali numesti tokią užuominą. Aplinkinių nuomonė turi būti svarbi tik tada, jei tas žmogus yra mums autoritetas, mes juo pasitikime. Kiekvienas tėvas apie auklėjimą turi savo nuomonę, kas vienam pasirodys „per minkšta“, kitam – normalu, ir atvirkščiai.
Nereikia klausyti patarimų, jei sakančiojo nuomonė apskritai nėra svarbi.
Jei patys jaučiate, kad galbūt peržengėte ribą, abejojate savo sprendimais, paklauskite kompetentingų žmonių nuomonės. Tai gali būti darželio auklėtoja, klasės mokytoja, specialistai, būrelių vadovai. Tokie žmonės geriausiai pasakys, kaip vaikas jaučiasi, ar nepatiria bendravimo sunkumų, kai šalia nėra tėvų.
Ar vaikui pavyksta laikytis susitarimų, taisyklių? Ar jam pavyksta neslėpti savo emocijų, o nuliūdus ar supykus susidoroti su savo emocijomis? Ar vaikas nereikalauja, kad viskas būtų tik pagal jį, kaip jis nori?
Ar vaikas geba tinkamai apginti save? Paties vaiko elgesys yra lakmuso popierėlis.
Visada galima pasiskaityti knygų apie raidos psichologiją ir sužinoti, ką rekomenduoja psichologai pagal vaiko amžių. Yra rekomendacinės lentelės, ką ir kokio amžiaus vaikas jau turėtų daryti pats. Tada ir pamatysime, ar mes nerengiame šešiamečio, kuris jau pats gali puikiausiai apsirengti?
Kada tėvai paprastai nustoja perdėtai globoti?
Hipergloba gali tęstis iki pilnametystės ar net iki vaiko brandaus amžiaus. Būna, kad suaugęs vaikas lieka gyventi su tėvais ir jie hipergloboja keturiasdešimtmetį… Toks santykis gali likti visam gyvenimui.
Bet kartais hiperglobą nutraukia patys vaikai paauglystėje savo maištingu elgesiu. Jie nebenori, kad tėvai surastų jiems draugų, kaip buvo darželyje, kad vaišintų vaikus saldainiais, tarsi papirkinėtų, kad tik jie draugautų. Jie nebenori, kad tėvai kištųsi į jo bendraamžių konfliktus, priimtų už juos sprendimus, važiuotų į mokyklą spręsti konfliktus su mokytojais ir t.t.
Todėl tėvams labai svarbu atskirti didžiulę meilę nuo hiperglobos. Jei vaikui duotume pačiam susidurti su iššūkiais, nemaloniomis emocijomis, leistume patirti, kaip gyvenime būna, mokytume tai pažinti ir tinkamai įveikti, tai nereikštų, kad mažiau jį mylime.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
