Atrodo, labai nuvalkiota frazė: „O, kad para turėtų 25 valandas“, bet iš tiesų daugelis tėvų jaučia, kad laiko katastrofiškai trūksta, – namams, vaikams, galų gale – ramiam pasėdėjimui nieko neveikiant.
Kaip tą laiką, kurį galime skirti savo šeimai, praleisti prasmingiausiai?
Konsultuoja vaikų psichologė Milda Karklytė-Palevičienė, ,,Laimingas vaikas“, laimingasvaikas.lt
Dabar tėvai labai užimti, jiems atrodo, kad ir vaikai turi būti nuolat užsiėmę. Vežioja vaikus po įvairiausius būrelius, lavina, ugdo. Arba eina į kiną ar kokią kitą pramogą, kad tik laikas nepraeitų „tuščiai“, nieko neveikiant. Tikriausiai pastebite šią tendenciją?
Taip, laiko trūksta ne tik šiuolaikiniams tėvams, bet ir šiuolaikiniams vaikams. Ypač pabūti jų pačių pasaulyje. Per konsultacijas labai dažnai „išlenda“ ši problema.
Tampomi po būrelius gana dažnai vaikai būna pervargę. Ir emociškai, ir fiziškai. Tėvams atrodo, kad ir vaikams reikia tokio pat tempo, kad išmoktų gyventi šitame pasaulyje. Tačiau vaikams trūksta tiesiog pauzės nieko neveikti. Tame nieko neveikime vaikas dažnai ir atranda tai, kas jam svarbu. Gal jis tiesiog nori pagulėti ir pažiūrėti į lubas, o gal pažaisti su mėgstamu žaisliuku? Tiesa, „nieko neveikimas“ nereiškia sėdėti prie ekrano.
Reikia rasti laiko sau pabūti su savimi – dažnai mes patys, suaugusieji, nerandame tam laiko. Tai labai svarbu dėl psichologinės ir fizinės sveikatos. Ypač poilsis svarbus augančiam vaikui. Ta informacija, kurią mes gauname mokykloje ar darželyje, įeina į trumpalaikę atmintį. Kad informacija pereitų į ilgalaikę atmintį, reikia ramybės laikotarpio, per kurį mūsų smegenys sudėlioja viską į tam tikras lentynėles. Bet jei laisvo laiko visai nėra, nukenčia ugdymosi kokybė, vaikas nespėja tų žinių „suvirškinti“. Žinoma, šis informacijos įsisavinimo procesas vyksta ir žmogui miegant. Miegas reikalingas, kad mūsų galva nesusprogtų nuo informacijos pertekliaus. Dieną pasąmonė irgi apdoroja informaciją.
Galbūt veiklumas šiuolaikiniam žmogui – didelė vertybė?
Būdami labai užsiėmę, mes rodome savo pavyzdžiu, kad gyvenimas – nuolatiniai laimėjimai. Turi bėgti, dirbti, pasiekti, nusipirkti – bet ar tai gyvenimo prasmė? Kam visa tai darome? Mums patiems reikia stengtis nepamiršti gyventi. Mes dirbame tam, kad galėtume gyventi: patirti pasaulį, jį jausti, suvokti. Juk ne veltui sakoma, kai esi pasimetęs gyvenime, turi daryti pauzę, kad viduje vyktų tam tikri, kad ir nesąmoningi, procesai.
Per dieną būdamas mokykloje ar darželyje, vaikas įgyja ir emocinių, socialinių kompetencijų. Tikėtina, kad per dieną jis turėjo konfliktų su draugais ar su mokytojais, o gal kaip tik užsimezgė gražių draugysčių. Tai irgi reikia apdoroti, priimti arba atmesti kaip savo asmeninę patirtį.
Kaip mokyti vaikus ramybės, jei patys tėvai sunkiai nusėdi vietoje, – vis nori kažkokios veiklos?
Tai tiesa, ne veltui sakoma, kad ilsėtis irgi reikia mokėti. Dalis žmonių nebemoka ilsėtis, ir tai lemia tam tikri vidiniai mechanizmai. Mums ramybės būsenoje iš pasąmonės pradeda lįsti įvairūs dalykai, kuriuos nuslopinome dirbdami. Veiksmas užgniaužia ir mūsų blogus santykius su sutuoktiniu, ir asmenines problemas, bandome save apgauti, kad viskas gerai. O ramybės būsenoje mūsų neišsakyti jausmai, vidiniai konfliktai ir nuoskaudos pradeda lįsti į paviršių. Mes to nenorime išleisti į savo sąmonės lauką, nes tai sukelia diskomfortą.
Iš savo psichologės patirties galiu pasakyti, kad sprendimą skirtis poros dažnai priima būtent po bendrų atostogų ar ilgesnio laisvo laiko kartu.
Tuo metu yra daugiau laiko tiesai išlįsti į paviršių. Darbo dienomis galbūt net nėra laiko spręsti esminių klausimų, nes įtraukia rutina: maistas, tam tikri buities darbai, rūpinimasis vaikais. Toje rutinoje pamirštame kalbėtis apie gilesnius dalykus: dėl ko ir kaip mes gyvename, kokie mūsų poreikiai, lūkesčiai, vertybė, požiūris į gyvenimą, kaip juos suderinti šeimoje, būti komanda.
Tėvams kartais atrodo paprasčiau vaikus nusivesti į teatrą negu namuose žaisti stalo žaidimus…
Mes ta karta, kurią dar palietė sovietinis ugdymas, tėvai su mumis irgi ne tiek daug žaidė ir bendravo. Santykis buvo kitoks, nubrėžtas – tėvai pagal hierarchiją buvo viršesni. Labai artimo bendravimo buvo mažiau. Mes suprantame, kad savo vaikus reikia auginti kažkaip kitaip, bet kaip?
Žaisti su vaiku, įsijausti į dvimečio ar penkiamečio pasaulį nėra paprasta. Todėl dažnai tam tikras išorinis dirgiklių pasirinkimas: nuvažiavimas į filmą ar suvalgyti picos pasirenkami dėl to, kad tėvai tiesiog nežino, kaip su vaiku žaisti ar nenori vargintis. Kartais tą nenorą žaisti kartu bandoma kompensuoti materialiniais dalykais. Bet tai nekuria santykio su vaiku ir kažkuriuo metu visa tai atsisuka prieš tėvus.
O ką daryti, jei tėvai iš tiesų nemoka žaisti, nejaučia vaiko pasaulio?
Reikėtų išjungti išorinius dirgiklius: televizorių, kompiuterį, pamiršti mintis apie darbą ir pabandyti stebėti savo vaiką. Kaip jis žaidžia, kokius žaislus mėgsta? Kokius žaidimus prašo pažaisti? Jei dabar nebeprašo, tai anksčiau, matyt, prašydavo? Jei yra brolių sesių, ką jie žaidžia kartu?
Ateikite į darželį pasiimti vaiko truputį anksčiau ir stebėkite, ką jis žaidžia su draugais grupėje? Galima paklausti ir auklėtojų, mokytojų, kas vaiką tądien domino, ką jis veikė? Ir po darželio grįžtant namo gal geriau paklausti, ne ką šiandien valgei, o ką žaidei, kas tau patiko? Gal kažkas tave nuliūdino ar supykdė? Taip galėsime pamatyti, kuo vaikas gyvena.
Labai naudinga kartu žiūrėti ir filmukus. Bent pradžią, kad vaikas matytų, kad ir jums įdomus jo pasaulis. O po filmuko paklausti: koks veikėjas tau labiausiai patinka, ką jis daro, kad tau patinka?
Vaiko pasaulį pažinti leidžia ir knygutės. Labai svarbu skaityti prieš miegą, net jei vaikas jau ir pats moka skaityti, dėl emocinio ryšio.
Kaip prasmingiausia su vaikais leisti laiką namie?
Priešmokyklinukai dažnai nori daryti buities darbus, būti įtraukti į bendrą procesą. Mažas vaikas gali padengti stalą, nurinkti indus ar atlikti kitus nesudėtingus darbus. Jei mama gamina vakarienę, vaikas gali padėti atlikti kokį smulkų darbelį. Taip jis mokysis bendradarbiauti, būti svarbus ne tik dėl rezultatų, bet apskritai bendroje veikloje, tiesiog dėl to, jog jis yra. Mes gyvename ne tik dėl rezultatų –mums gera kartu. Net jei ir darome kažkokius darbus, mums vis tiek gera čia, namuose.
Dažnai nutinka, kad maži vaikai labai nori plauti indus, šluoti grindis, bet paskui mamoms padvigubėja darbo, tai jos užgesina tą iniciatyvą. O augant vaikui praeina ir noras. Bendra veikla gali tapti ir paprasčiausias nuėjimas apsipirkti. Paprašykite vaiko išrinkti jogurtą, paklauskite nuomonės apie vieną ar kitą produktą, leiskite pastumti vežimėlį ir būtinai padėkokite, kad padėjo apsipirkti.
Klauskite vaiko nuomonės jo galimybių ribose. Pvz.: „Kuris iš šių paveikslų mūsų namuose geriau tiktų?“, „Kuria iš šių spalvų dažysime tavo kambario sienas“. Taip vaikas jaus, jog jo nuomonė svarbi, o tai reikšmingai prisidės prie jo savijautos namuose.
Ar kelionės sutvirtina ryšį su vaikais?
Gali būti įvairiai – ir suartinti šeimą, ir nutolinti. Kelionių metu gali kilti daugiau konfliktų, nes pamatome vaikus naujomis aplinkybėmis, nestandartinėmis situacijomis. Dažnai kelionėse tiesioginio bendravimo būna kur kas daugiau nei kasdienybėje, tad natūralu, jog gali kilti daugiau iššūkių. Žinoma, ilgalaikėje perspektyvoje ta patirtis suartina, bet tuo metu gali kilti ir sunkesnių emocijų.
Kita vertus, mes, suaugusieji, galime pamatyti problemas, kurias šeimoje reikia spręsti. Kelionė sudaro sąlygas geriau pažinti savo vaikus visokius – ir patenkintus, ir irzlius. Kartais sakoma, kad atostogos su vaikais yra atostogos vaikams, bet ne tėvams. Įdomiausia tai, kad net ir po konfliktiškų kelionių vaikai atsimena tik tai, kas buvo gražu ir gera. Kartais paklausiu vaikų, kaip aprašytų savo svajonių dieną, dauguma jų atsako, kad tai būtų diena su tėvais prie šiltos jūros, kai visą dieną šviečia saulė. Manau, ne šilti kraštai sukuria tą laimės iliuziją. Lygiai tokia pat laiminga diena galėtų būti vienkiemyje ar miške kartu su atostogaujančiais tėvais.
Įsiminė vienos daugiavaikės mamos žodžiai, kad svarbiausia kasdien pažiūrėti vaikui į akis, kad ir koks užimtas tu būtum…
Iš tiesų užimtiems tėvams labai svarbu pažiūrėti vaikui į akis! Nuo to fizinio kontakto labai priklauso santykiai, apskritai kūno kalba mes pasakome 70–75 procentus informacijos, o žodžiais – vos 25–30 procentų. Jei vaikui sakome, kad mes jį mylime, jis labai fainas, bet niekada į jį nepažiūrime, tai iš pasąmonės kyla visiškai priešinga informacija. Ne tik veidas turi būti atsuktas į žmogų, su kuriuo kalbi, bet ir kūnas – nenusisukęs, nesukryžiuotomis rankomis ir kojomis. Tai rodo atvirumą ir palankumą vaikui. Vaikai pajaučia tą jausmą intuityviai. Jei vaikas mato tėtį tik vairuojantį automobilį, visąlaik tik profiliu… tai bent prie šviesoforo patarčiau tam tėčiui atsisukti į savo vaiką. Jei vaikas mažas, priešmokyklinukas, svarbu retkarčiais atsitūpti iki jo akių lygio ar pasilenkti, nežiūrėti iš viršaus. Kai vaikas žaidžia ant kilimo, – atsisėsti ir tėčiui ar mamai, bent pasėdėti tarp žaislų, o ne už 5 metrų ant fotelio.
Jei vaikas karstosi kiemo žaidimų aikštelėje, apsirenkime laisvalaikio kelnes ir bent kartą nučiuožkime nuo čiuožyklos – kiek vaikui bus džiaugsmo. Tokie labai paprastai dalykai kuria jausmą, kad tu esi savas mažame vaiko pasaulyje. Nuo to priklauso ir vaiko savivertė, ir tas gilus ryšys su tėvais.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
