Keletas frazių, kurios įkvepia ne tik suaugusiuosius, bet ir vaikus

Santykiuose mes naudojamės ir veiksmais, ir žodžiais. Labai dažnai vienas žodis gali suteikti sparnus, o kitas – sugniuždyti. Jau daug kalbėjome apie būdus, kuriais bendraujame. Čia pateiksiu keletą frazių, kurios įkvepia ne tik suaugusiuosius, bet ir vaikus.

1) Aš tave myliu ir rūpinuosi tavimi. Tu saugus.

Kai girdime šiuos žodžius, pasijuntame stipresni, tarsi būtume apsupti komandos. Kartais baimė kyla, nes jaučiamės vieniši. Jeigu kas dieną kartosime vaikui šią frazę, jis užaugs pasitikintis savimi ir stiprus.

2) Aš tavimi tikiu.

Vaikystėje pasaulis yra grėsmingas, ir jį tyrinėdami susiduriame su kliūtimis ir nežinomaisiais. Tėvų palaikymo žodžiai gali tapti ta energija, kuri leis mums žengti pirmą žingsnį ten, kur nebūtume žengę, išmėginti savo jėgas ir nenuleisti rankų tuomet, kai nepasiseka.

3) Nebijok suklysti, mokomės veikdami.

Ši frazė leidžia vaikui nebijoti daryti tai, ko nemoka, o kartu ir nevengti klaidų. Juk dažnai suaugęs žmogus net nepradeda kokio nors projekto dėl to, kad nėra tikras jo sėkme. Iš vaikystės mes atsinešame į savo gyvenimus baimę suklysti, neva geriau nė nepradėti. Mūsų galvose gyvena mintys, kad suklydę būsime nuteisti ir nuvertinti aplinkos, tačiau pirmiausia tai padarome patys.

4) Niekada nepasiduok, nes visuomet yra sprendimas.

Tai žodžiai, kurie pastiprina ieškoti išeities iš tikrai sudėtingos situacijos. Tai nereiškia atkakliai kovoti dėl to, kur niekas nesikeičia, nepaisant visų pastangų. Nepasiduoti – tai būti atviriems priimti įvairius sprendimus ir kitų nuomones, apgalvoti dar nemėgintus sprendimo būdus ir prašyti pagalbos, jeigu reikia.

5) Kiekvienas profesionalas kažkada buvo mokinys.

Kaip žinia, visi mes buvome vaikai, o tik vėliau tapome žymiais ir daug pasiekusiais žmonėmis. Mokslininkai, lyderiai, atradėjai ir politikai savu laiku mokėsi ir klydo. Vaikai turi tikėti tuo, kad jie dėl savo pastangų ir darbo, kantrybės ir noro gali tapti viskuo, kuo tik nori.

6) Visos nesėkmės ir žaizdos turi prasmę.

Neužtenka tik pripažinti vaiko emocijas, paguosti ir padrąsinti. Svarbu paklausti – ko jis gali pasimokyti iš šios nesėkmės. Priklausomai nuo vaiko amžiaus, įžvalgos darosi vis gilesnės. Tėvų užduotis – skatinti pastebėti ir įsiminti šias pamokas. Ir padaryti išvadas. Ilgainiui tai taps geriausiu, ką galėjo duoti tėvai.

7) Pralaimėti – tai nepasirinkimas.

Patirtis niekada nėra neigiama, ji gali būti skausminga, tačiau visuomet padaro indėlį į mūsų gyvenimą, vadinasi, neatima, o prideda. Mokytis iš klaidų, pamatyti nesėkmių pamokas ir galų gale nesirinkti pralaimėjimo, bet rinktis augimą, mėginimą iš naujo, ieškojimą naujų strategijų ir taktikų. Didžiuotis savo atkaklumu ir judėjimu į priekį.

Nebūtina jų kartoti kas dieną ir visų iš karto. Naudokimės jomis pagal situaciją, bet prisiminkime, kad vaikai geriausiai ima pavyzdį iš to, ką mato, o žodžius girdi tik tuomet, kai juos patvirtina mūsų veiksmai.

Dar viena – esminė – frazė, kurią kiekvienas vaikas svajoja girdėti iš savo tėvų, ypač, kai jam atrodo, kad nepateisino tėvų lūkesčių: „Žinai, jei galėtume rinktis, iš visų pasaulio vaikų mes išsirinktume tave.“