Impulsyvus, nedėmesingas, per daug aktyvus. Ar tai jūsų vaikas?

Psichologė Dalia Klumbienė

Aktyvių, negebančių susikaupti, nepaklūstančių nustatytai darželio ar mokyklos rutinai vaikų daugėja. Kada tai norma, o kada – liga? Patarimo paklausėme Klaipėdos „Smeltės“ progimnazijos psichologės, VšĮ Meno psichologijos centro vadovės Dalios Klumbienės.

Impulsyvus, nedėmesingas, per daug aktyvus

Labai dažnai tenka išgirsti tėvus besiskundžiančius: „Man atrodo, kad vaikas yra hiperaktyvus, nedėmesingas, jis nuolat juda kaip gyvsidabris“. Kai pradedame daugiau aiškintis apie vaiką, pabendrauju su juo, dažnai paaiškėja, kad vaikas yra sveikas. O hiperaktyviems vaikams būdingas aktyvumo ir dėmesio sutrikimas ar hiperkinezinio elgesio sutrikimas.

Aktyvumo ir dėmesio sutrikimui būdingi trys požymiai – padidėjęs aktyvumas, dėmesio trūkumas, impulsyvumas. Toliau trumpai pakalbėsime apie kiekvieną iš šių požymių.

Padidėjęs aktyvumas. Paprastai pasireiškia jau naujagimiui. Kūdikis dažnai verkia, vėliau išryškėja perdėtas ir sunkiai valdomas vaiko judrumas. Reikėtų atkreipti dėmesį, jei vaikas be sustojimo gali judėti dieną ir vakare, ir net naktį nuolat vartosi lovoje. Būna, kad hiperaktyvus vaikas nuolat, be perstojo šneka.

Dėmesio stoka. Kai vaikas dažnai kažką užmiršta, yra išsiblaškęs, nesugeba pabaigti pradėto darbo iki galo, nepaiso to, kas sakoma. Mokyklinukas daro vadinamąsias „žioplumo“ klaidas. Jis stengiasi išvengti darbų, kur reikia įtemptai mąstyti, pavyzdžiui, nedaro sunkesnių namų darbų. Hiperaktyvus vaikas atkreips dėmesį į pašalinius garsus kitoje aplinkoje.

Impulsyvumas. Kai vaikas nesugeba sustoti ir pagalvoti, prieš ką nors sakydamas ar veikdamas. Reikėtų atkreipti dėmesį, jei vaikas atsako į klausimą dar nė nebaigus jo pateikti, jei nenustygsta laukdamas savo eilės, dažnai įsiterpia, trukdo kitiems. Dėl impulsyvumo jis dažnai patiria įvairių traumų.

Diagnozę nustato ne tėvai

Dar labai svarbu žinoti, kad psichologas gali tik įtarti, kad vaikui būdingas vienas iš hiperkinezinių sutrikimų, o galutinę išvadą dėl to gali teikti tik vaikų psichiatras. Paprastai hiperkineziniai sutrikimai pasireiškia iki 7 metų, ir vaikai turi būti stebimi ne mažiau kaip šešis mėnesius. Todėl dažnai keista būna girdėti, kai patys tėvai ar auklėtojai, mokytojai tampa gydytojais ir teigia: „Vaikas yra hiperaktyvus“. Gerai, jei tėvai neuždelsia ir laiku kreipiasi į psichologą. Mat vaiko impulsyvumas, padidėjęs aktyvumas sunkina jo santykius su tėvais, bendraamžiais, mokytojais ir kitais aplinkiniais.

Netinkamai reaguojant į vaiko elgesį gali vystytis agresija, menka savivertė, mokymosi, bendravimo sunkumai ir kt.

Jei jau tenka pripažinti, kad vaikui gali būti būdingas hiperkinezinis sutrikimas, tai svarbiausia yra tėvų pagalba vaikui. Be to, hiperaktyvus elgesys nėra vaiko kaltė, jį sukelia hiperkinezinis sutrikimas, kuris dažniausiai būna įgimtas.

Kaip padėti tokiam vaikui?

Saulės Sielos Studijos nuotrauka

Yra daug kalbama, rašoma apie hiperaktyvius vaikus, jiems būtinos pagalbos būdus. Į konsultaciją atėję tėvai būna prisiskaitę įvairios literatūros ir jau sutrikę, nes informacija prieštaringa. Toliau pateiksiu jau daugelio tėvų išbandytus pagalbos vaikui būdus, kurie davė rezultatų.

Tėvai, auginantys hiperaktyvų vaiką, turėtų:

Paskaityti literatūros apie hiperaktyvumą ir ne tik. Simone Harland knygoje „Hiperaktyvus ar labai gabus“ aprašo hiperaktyvumo priežastis, tradicinius ir alternatyvius gydymo būdus, kaip elgtis su tokiais vaikais. Verta paskaityti Ruth Peters knygą „Nebijokite drausminti vaikų“, siekiant suprasti, kaip auklėti vaikus. Tam, kad suprastume, kaip hiperaktyvus vaikas jaučiasi, kodėl taip elgiasi, labai verta paskaityti  Astrid Lindgren knygą „Emilis iš Lionebergos“.

Daugiau skatinti vaiką. Hiperaktyvius vaikus dažniau negu kitus reikia pastebėti ir pagirti, kai jie gerai elgiasi. Pagiriama tuoj pat, kai vaikas gerai elgiasi, pvz., ramiai sėdi, atlieka užduotį. Tai gali būti žodinis įvertinimas, žvilgsnis, prisilietimas ar nedidelė dovanėlė. Svarbu pastebėti, kokią skatinimo formą vertina vaikas, atsižvelgti į jo meilės kalbą.

Individualiosios psichologijos šalininkai rekomenduoja organizuoti šeimos susirinkimus, kai tėvai ir vaikai nesutaria, dominuoja nedarna, konfliktai. Šeimos susirinkimas – tai sistema, kuri jau išbandyta praktikoje ir yra labai efektyvi.

Susirinkimas turi vykti visiems šeimos nariams patogiu laiku. Susirinkime gali dalyvauti vaikai, kurie jau supranta kalbą.

Šeimos su mažais vaikais paprastai renka pirmininką, kurio pareiga – leisti pasisakyti tam tikrą laiką. Susirinkime tėvai negali labai ilgai moralizuoti, skaityti gero elgesio paskaitą, nes vaikai nebenorės dalyvauti, vykdyti susitarimus. Susirinkimo pradžioje reikia skirti laiko geriems dalykams, kiekvienas turi turėti galimybę pasakyti padėką  kitam už jo gerą elgesį, veiklą ir pan. Susirinkimas turi vykti vieną kartą per savaitę, kai jau sumažėja problemų, tai tada – vieną kartą per dvi savaites.

Pradėti reikia nuo lengvai įgyvendinamų susitarimų su vaiku, pavyzdžiui, kiekvieną rytą pasikloti savo lovą, paruošti namų darbus iki X valandos, tvarkingai pasidėti savo drabužius.

Labai pasiteisino lentelės braižymas kiekvienam vaikui. Jos kairėje surašomi visi susitarimai, dešinėje – savaitės dienos ir nuolat tam tikru laiku žymima, kaip buvo įvykdyta. Lentelėje parašomi skatinimai ir pasekmės (draudimas užsiimti mėgstama veikla kurį laiką ir pan.). Skatinimai ar pasekmės turi būti vykdomi, apsvarčius veiklos lentelę šeimos susirinkime. Svarbu žinoti, kad pasekmės padės tik tuomet, kai jos taikomos kartu su skatinimais (skatinimai turėtų viršyti pasekmes 8:1). Viskas tas pats gali būti taikoma ir tėvams, jei vaikai yra nepatenkinti tėvų elgesiu savo atžvilgiu.

Skatinti vaiką sportuoti. Hiperaktyviems vaikams labai tinka aerobinio charakterio fiziniai pratimai, kurie gerina širdies, kraujotakos, kvėpavimo sistemos veiklą, lavina ištvermę. Tokie vaikai turėtų vengti sporto šakų, kur išgyvenama daug emocijų. Jie gali lankyti lengvosios atletikos, plaukimo, slidinėjimo treniruotes ir tokiu būdu atsikratyti energijos pertekliaus. Tokie vaikai į mokyklą turi eiti pėsčiomis. Sparčiai paėjėję 20–30 min., mokykloje jie norės pasėdėti. Reikia skatinti vaikus dirbti sode, eiti į parduotuvę ar išeiti į pusės dienos žygį.

Saulės Sielos Studijos nuotrauka

Būtina vaiką mokyti laikytis režimo ir tvarkos. Reikėtų sudaryti vaiko dienotvarkę. Paruoškite pasivaikščiojimų, valgymo, pratybų, žaidimų, kasdienių pareigų ir miego dienotvarkę. Iš anksto informuokite vaiką, ką veiksite, pavyzdžiui, prieš grįždami į namus, įspėkite, kad grįžus reikės persirengti ir pan.

Sumažinti informacinių technologijų naudojimą iki 1 val. ir net mažiau. Hiperaktyvus vaikas neturėtų žiūrėti televizoriaus, žaisti telefonu, planšete tiek, kiek nori, nes minėtos priemonės paryškina ligos simptomus ir blogina bendrą būklę. Ypač svarbu, kad vaikas nežaistų smurtinių kompiuterinių žaidimų.

Keisti vaiko mitybą. Reikėtų neduoti vaikui maisto, kuriame yra fosfatų, dirbtinių prieskonių, glutamatų, maisto dažiklių, konservantų. Vaikas turėtų valgyti sveiką maistą, kuriame vyrautų grūdinės kultūros, daržovės, salotos. Reikėtų duoti mažiau mėsos, saldumynų. Tokie išbandymai netinka priešmokyklinio amžiaus vaikui.

Bendradarbiauti su vaiko ugdytojais. Aptarkite vaiko hiperaktyvumo problemą su vaiko auklėtoju, mokytoju. Paaiškinkite, kad vaikas mokydamasis bus trumpiau susikaupęs. Prašykite, kad kuo dažniau auklėtoja ar mokytoja teigiamai įvertintų vaiko pastangas, nes taip bus skatinamas dėmesingumas.

Tinkamai sutvarkyti vaiko darbo aplinką. Ant rašomojo stalo neturi būti pašalinių daiktų, kad neblaškytų vaiko dėmesio. Vaiko mokymosi vieta turi būti rami, kuo labiau apsaugota nuo pašalinių dirgiklių.

Pratinti vaiką daryti pertraukėles tarp darbų. Būtina atsižvelgti į tai, kiek laiko vaikas gali dirbti susikaupęs vienu metu, ir numatyti trumpas pertraukėles, nes dėmesys po tam tikro laiko vis tiek nukryps į šalį. Pertraukėlės turi būti trumpos – nuo dviejų iki penkių minučių, kad vaikas pasimankštintų, pajudėtų, atsipalaiduotų.

Taigi tam, kad galėtume atsakyti į klausimą, ar tikrai vaikas yra nedėmesingas, hiperaktyvus, reikia kreiptis į psichologą, kuris, jei reikės, nukreips pas vaikų psichiatrą. Labai svarbu, kad hiperaktyvaus vaiko etiketė nebūtų „klijuojama“ sveikam vaikui. Hiperaktyvus vaikas pradės keistis, jei tėvai daugiau jį skatins, sudarys jo dienotvarkę, bendradarbiaus su vaiko ugdytojais, tinkamai organizuos jo protinę veiklą, o svarbiausia – jį mylės ir rodys tinkamą pavyzdį.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


aštuoni − = 5

Kitos temos: