Tėvai, sužinoję, kad vaikas apsivogė, išsigąsta, pradeda galvoti, kad vaikas turi rimtų psichikos sutrikimų.
Tačiau vaikų vagiliavimas paprastai nėra kleptomanijos (potraukio vogti) požymis, o greičiau vaiko pagalbos šauksmas – užuomina aplinkiniams, kad jis nesijaučia gerai. Konsultuoja gydytoja psichoterapeutė, vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Mickevičiūtė.
„Sveiki, mano sūnus ką tik grįžo iš mokyklos, eina į paruošiamąją klasę. Po kelių minučių jis man ištiesė ranką, kurioje buvo 5 eurai. Paklausiau, iš kur gavo.
Pasakė, kad draugas davė. Pasakiau, kad paskambinsiu ir paklausiu, kodėl davė.
Sūnus pradėjo verkti ir nuėjo. Per kelias sekundes turėjau sugalvoti, kaip su juo pasikalbėti apie vagiliavimą, nes labai išsigandau… Turiu seserį, kuri iki 15 metų sirgo kleptomanija. Pasikviečiau sūnų ir pradėjau švelniai klausinėti, iš kur gavo pinigėlį. Verkdamas sakė, kad rado ant suolo. Pasakiau, kad ryt kartu nunešime pinigą mokytojai ir pasakysime, kad norime grąžinti. Sūnus puolė į paniką, kad nebeis į mokyklą, nes jį visi vadins vagimi. Pati esu apimta panikos – nuolatos galvoju, kaip man elgtis. Sutrikusi mama“
Kodėl vaikai vagia?
Visi dažniau ar rečiau norime turėti tai, kas priklauso kitiems. Tada ieškome sprendimų, ką su tais norais daryti: galime susitaupyti pinigų ir nusipirkti, galime pasiskolinti (gražią draugės suknelę iškilmingam vakarui), pasigaminti patys (pasisiūti ar nusimegzti, įsirengti namus). Kartais lieka tik atsidusti ir susitaikyti su mintimi, kad to neturėsime.
O kai nerandame ar nenorime rasti kitų sprendimų, vagiliaujame – pavyzdžiui, atsisiunčiame „nemokamų“ filmų ar knygų iš piratinių tinklapių, bandome sužavėti bendradarbį, nors jis nėra laisvas. Taigi sprendimų variantų yra įvairių…
Vaikai tiek kūrybiškumo dar neturi, jie neišmano apie tiek daug galimybių, neturi tiek patirties, todėl jie paprasčiausiai pabando paimti tai, kas jiems labai patinka, nors ir nepriklauso.
Daugumai vaikų vagiliavimas taip ir lieka tik tam tikras etapas.
Maži vaikai dažnai nesuvokia, kas yra jų pačių nuosavybė, o kas – kito vaiko, suaugusiojo ar įstaigos. Vaikai mato, kad šeimoje yra daugybė daiktų, kurie priklauso „visiems“, – muilas rankoms nusiplauti, televizorius. Kiti daiktai priklauso tam tikriems žmonėms, tačiau juos galima kuriam laikui „pasiskolinti“ – tai mamos puodelis kavai arba tėčio mobilusis telefonas.
Yra daiktų, kurie griežtai priklauso tik savininkui, – mamos lūpdažis arba kvepalai, tėčio banko kortelės. Už šeimos ir namų ribų dažnai irgi yra daug maišaties, kurią mažiems vaikams sunku suprasti: pavyzdžiui, galima parsinešti savo nupieštą piešinį iš vaikų darželio, bet negalima – pieštukų ar lego kaladėlių. Priešmokyklinukams nėra paprasta išsiaiškinti nuosavybės niuansų, todėl jie gali parsinešti draugo ar darželiui priklausantį žaislą, nesuprasdami, kad pasielgė netinkamai.
Sunkiau apie nuosavybės ribas supranta vienturčiai, nes jiems netenka dėl žaislų kovoti su savo broliais ar sesėmis, todėl ne taip aiškiai įsitvirtinęs supratimas, kas yra „mano“ ir „tavo“.
Mokyklinio amžiaus vaikai paprastai jau žino, kad paimti ką nors neatsiklausus ar nesumokėjus yra blogai, tačiau jie vis tiek tai daro, nes jiems trūksta savikontrolės, ko nors užsinori impulsyviai arba nori išspręsti problemą (pavyzdžiui, kad neturi kokio nors daikto, kurio labai nori ir kurį turi visi draugai) vogdami.
Kai vaikas vagiliauja nuolat, greičiausiai tai yra jo neišsakytas prašymas atkreipti dėmesį į tai, kaip jis jaučiasi. Gali būti, kad vaikas turi susidoroti su stresu (skiriasi tėvai, gimė broliukas, nesiseka mokytis, tyčiojasi bendraamžiai), ir vagiliaudamas jis tarsi klausia: „Ar jūs mane dar prisimenate?“ Vagiliavimas gali būti tikrai veiksmingas vaiko atrastas būdas į save atkreipti dėmesį, nes tėvai iškart susirūpina ir ima ieškoti pagalbos.
Jeigu vaikas vagiliauja nuolat ir renka daiktus, kurių jam nereikia, ar pinigus, kurių neišleidžia, o tik kaupia – tai rodo, kad jis simboliškai nori gauti tai, kas jam nepriklauso, bet ko jis labai norėtų: galbūt tai kito žmogaus (ypač tėvų, reikšmingų kitų suaugusiųjų ar netgi bendraamžių) dėmesys, meilė ar pripažinimas.
Vaikai gali vagiliauti ir tam, kad turėtų draugų, – norėdami turimais daiktais sudominti kitus vaikus arba norėdami pritapti prie bendraamžių grupės (kai vogti toje grupėje atrodo šaunu).
Vagysčių gali būti ir tada, kai trūksta kišenpinigių, kai vaikas reketuojamas, turi mokėti duokles.
Artėjantys paauglystės link vaikai žino, kad vogti blogai, tačiau jie gali tai daryti, norėdami pajusti jaudulį dėl netinkamo elgesio (adrenalino fanatikai) arba todėl, kad taip elgiasi jų tėvai ir aplinkiniai (augant aplinkoje, kur vogimas nelaikomas kažkuo blogu).
Paaugliai gali vogti maištaudami prieš suaugusiuosius, pykdami ant jų.
Jeigu vaikas vagia dideles pinigų sumas, gali būti, kad jam reikia pinigų narkotikams (jei jūsų vaikas – paauglys, reikėtų nepamiršti ir tokio varianto).
Kaip jaučiasi vagiliaujančio vaiko tėvai
Sužinojus apie tai, kad vaikas apsivogė, pirmiausia, žinoma, kyla pyktis. Jei pažvelgtume giliau, po šiuo pykčiu glūdi daugybė kitų stiprių jausmų: gėda, kad jums teko apie savo vaiko nusižengimą išgirsti iš kitų žmonių („Juk dabar visi galvos, kad aš esu bloga mama ar tėtis, nesugebu auklėti savo vaiko…“), bejėgiškumas („Ir ką man su juo daryti? Juk tiek kartų sakiau, kad negalima nieko imti neatsiklausus, o ypač daiktų, kurie ne jo“), liūdesys ir nusivylimas savimi („Taip stengiausi, tiek dėl jo padariau, o dabar štai…“), beviltiškumas („Jeigu pradėjo vogti tokio amžiaus, tai kas bus vėliau?“), baimė („Šiandien pavogė saldainį, o ką pavogs rytoj?“). Ant vaiko taip stipriai pykstame todėl, kad savo elgesiu jis privertė mus pasijusti niekam tikusiais tėvais ir dar sukėlė daug nerimastingų minčių apie tai, kokia bloga prognozė jo, o kartu ir mūsų, laukia ateityje.
Taip jaustis – visiškai natūralu. Reikia pabandyti perprasti situaciją ir numatyti veiksmų planą – kaip padėti savo vaikui ir ištraukti jį iš liūno, kol jis dar jame nenugrimzdo. Dar kartą pakartosiu: net ir tuomet, kai vaikas apsivagia jau ne pirmą kartą, tai visiškai nereiškia, kad taip tęsis ir toliau. Pirmiausia reikėtų suprasti, kas vyksta vaiko gyvenime, ko mes nepastebėjome ir kaip galima būtų jam padėti pasijusti geriau, nes vagystės – tai požymis, kad vaikas gerai nesijaučia.
Kaip reaguoti ir elgtis sužinojus, kad vaikas vagia?
Pasistenkite nepulti barti ar bausti vaiko iškart. Iš pradžių apie tai pagalvokite, nusiraminkite. Tik aprimę, vėl pradėję blaiviai mąstyti, eikite pasikalbėti su vaiku.
Kad padėtumėte vagiliaujančiam vaikui, pirmiausia svarbu rasti ir spręsti šios problemos priežastis. Apgalvokite, kas labiausiai tiktų jūsų atveju, perskaitykite visa tai, kas išvardyta aukščiau.
Jeigu nesate įsitikinę, kad vaikas kažką pavogė – nenuteiskite jo per anksti ir netaikykite jam jokių pasekmių už elgesį (kol neįsitikinsite, kad taip ir nutiko). Jei taip pasielgsite, vaikas gali pradėti vogti specialiai – vien todėl, kad jūs jį laikote vagimi (turbūt esate girdėję lietuvių liaudies patarlę: „Devynis kartus pavadinsi kiaule, dešimtą kartą sukriuksės“).
Būkite tinkamas pavyzdys vaikams, nesukčiaukite mokėdami mokesčius, neaptarinėkite girdint vaikams, kaip kažkas „moka suktis“ ir todėl „gerai gyvena“, nepirataukite internete. Reikėtų atidžiai peržiūrėti savo elgesį ir įvertinti, ar vaikas negalėjo susiformuoti vagystes pateisinančio požiūrio.
Įveskite taisyklę, kad negalima nieko paimti iš draugo, darželio (mokyklos) ar parduotuvės nepaklausus suaugusiųjų.
Mokykite vaiką gerbti kitus žmones ir jų nuosavybę, gerbkite savo vaiką ir jo nuosavybę, neimkite jo daiktų neatsiklausę, neverskite, kad vaikas savo mylimiausią žaisliuką atiduotų draugui. Tegul būna daiktų, kurie asmeniškai priklauso vaikui ir tik jis pats gali nuspręsti, ar norės jais pasidalyti su kitais. Su vaiku aptarkite, kad yra ir tokių žaislų, kurie priklauso „visiems“, – jais žaidžia visi šeimos vaikai ir juos aplankę draugai.
Jei sužinote, kad vaikas pasiėmė jam nepriklausantį daiktą, nepradėkite jo barti, gėdinti ar pamokslauti, taikyti bausmių. Jei taip darysite, vaikas gali suprasti, jog reikia vogti taip, kad niekas to nepamatytų ir nesužinotų. Geriau pasakykite vaikui, jog suprantate, kaip labai jis norėjo to daikto, bet, deja, jums reikės jį grąžinti tikrajam savininkui. Bausmės, ypač fizinės, dažniausiai sukelia tik pyktį ir skatina vaiką toliau elgtis netinkamai.
Jeigu vaiko kuprinėje ar kišenėse radote daiktą, kurį jis greičiausiai pasiėmė iš kito vaiko, iš pradžių sureaguokite neutraliai, pavyzdžiui: „Hm, įdomu, iš kur šita lėlytė atsirado, mes juk tokios neturėjome?“ Vaikas gali iškart pasakyti, iš kur paėmė žaislą, o gali pameluoti arba pasakyti „Nežinau“. Tokiu atveju nespeiskite vaiko į kampą ir nekamantinėkite, tiesiog apibendrinkite situaciją: „Matau, kad tu paėmei kažkieno lėlę. Suprantu, kad jos labai nori, bet imti kito vaiko žaislo negalima“. Tada aptarkite su vaiku, kur reikėtų žaislą grąžinti. Jei vaikas labai drovisi, galite atsiprašyti jo vardu: „Mano dukra paėmė jūsų dukros lėlytę, bet dabar žino, kad taip daryti negalima. Norime ją grąžinti ir atsiprašome, kad sukėlėme nemalonumų“.
Pasikalbėkite su vaiku apie tai, kaip jis jaustųsi, jei kas nors ką nors būtų pavogęs iš jo.
Jei priešmokyklinukas iš jūsų paėmė pinigų – nieko siaubingo. Maži vaikai dar nepakankamai suvokia pinigų vertę, todėl jiems tas pats, ar paimti žaisliuką, ar banknotą (monetą) iš jūsų – kol kas tai neturi jokio nusikalstamo atspalvio. Pritaikykite tą pačią taisyklę, kad negalima imti ko nors iš kito žmogaus neatsiklausus, ir daugiau šios temos neplėtokite.
Mokykite vaikus ir paauglius būti atsakingus už pinigus, duokite jiems kišenpinigių, kad jie mokytųsi juos tinkamai leisti.
Jeigu bausdami kišenpinigius apribojote, įsitikinkite, kad vaikas vis dėlto turi pakankamai pinigų savo poreikiams.
Neleiskite vaikui pasilikti pavogto daikto: negalima, kad vaikas iš vagystės gautų kokios nors naudos. Tačiau galite padėti jam nueiti ir grąžinti pasiimtą daiktą – palydėkite vaiką ir padėkite atsiprašyti.
Jei vaikas ar paauglys pavogė ką nors iš parduotuvės, – nueikite kartu su juo į tą parduotuvę ir kreipkitės į apsaugos darbuotojus, kad jūsų sūnus ar dukra prisipažintų, ką pavogęs. Su tuo susiję nemalonumai gali būti puiki pamoka vaikui suprasti.
Aptarkite, kokie galėtų būti konstruktyvūs būdai gauti tai, ko labai norisi, pavyzdžiui: „Reikėjo manęs paklausti, ar mes galime nusipirkti, arba būtume pasitarę, kada nusipirkti, jei tu tikrai taip nori“. Jei tai brangus daiktas, galite pasakyti: „Suprantu, kad labai sunku, kai ko nors nori, bet negali turėti. Galbūt mes galime kasdien atidėti šiek tiek pinigų, kad susitaupytume reikalingą sumą?“
Jeigu vaikas pasinaudojo jūsų kreditine kortele tam, kad galėtų pažaisti kompiuterinius žaidimus, – aptarkite su vaiku, kaip jis galėtų jums grąžinti pavogtą sumą, pavyzdžiui, atlikdamas papildomus buities darbus. Banke galite užsisakyti paslaugą, kad tuomet, kai iš jūsų kortelės nurašoma tam tikra pinigų suma, gautumėte apie tai pranešimą. Be abejo, žaidimai turi būti ištrinti, kad vaikas iš vogimo negautų naudos.
Paaugliai turi žinoti, kad vagystė yra nusikaltimas, už kurį gali būti baudžiama piniginėmis baudomis ar apribojant laisvę.
Jei atsilyginant už vaiko vagystes tėvams teko sumokėti baudą ar nupirkti kokį nors daiktą, jei vaikas pavogė pinigų iš tėvų, – reikėtų pasiūlyti vaikui galimybes padengti nuostolius, pavyzdžiui, užsidirbant pinigų už papildomus namų ruošos darbus.
Jeigu vagystės tęsiasi, – pasirūpinkite, kad vaikas turėtų kuo mažiau pagundų, pavyzdžiui, piniginėje laikykite tik nedidelę pinigų sumą, saugiai paslėpkite santaupas ar brangius daiktus.
Šiek tiek apie kleptomaniją
Kleptomanija yra vienas iš impulsų kontrolės sutrikimų: vagiama tuomet, kai kyla stiprus impulsas tai padaryti ir šio impulso nepavyksta įveikti. Žmonės, turintys šį sutrikimą, vagia daiktus, kurių jiems iš tiesų nereikia arba kurie nėra vertingi (jeigu vaikas pavagia iš parduotuvės saldainį, kurio labai norėjo, bet neturėjo pinigų nusipirkti, – tai nebūtų kleptomanija).
Tikriausiai esate girdėję arba skaitę apie įžymybes, pavyzdžiui, aktorę Winona Ryder, kurie, rodos, gali įpirkti kone bet ką, bet vis tiek neatsispiria pagundai pavogti.
Esant kleptomanijos sutrikimui, išgyvenamas tam tikras emocijų ir veiksmų ciklas: iš pradžių atsiranda poreikis ką nors pavogti, kuris vis labiau stiprėja ir galų gale sukelia nepakeliamą įtampą, nerimą arba susijaudinimą. Vogimo metu pajuntamas malonumas ir palengvėjimas, vėliau kyla stiprios kaltės, gėdos, gailesčio jausmas, tačiau po kurio laiko vėl atsiranda stiprėjantis poreikis vogti. Neretai kleptomanai vagia tiesiog automatiškai, negalvodami ir nesigilindami į tai, ką daro.
Manoma, kad kleptomanija yra susijusi su tam tikrų smegenyse esančių medžiagų apykaitos sutrikimais: mažu serotonino lygiu, žmogaus siekiu nuolat palaikyti didelę dopamino koncentraciją, opioidų apykaitos sutrikimu. Dėl šių sutrikimų dažnai, be kleptomanijos, kartu kenčiama ir nuo nuotaikos, nerimo, valgymo sutrikimų, priklausomybių.
Vaikų amžiuje tikroji kleptomanija gana reta. Vis dėlto, jeigu jums neramu arba patiems nesiseka suprasti vaiko vagiliavimų priežasčių, – geriausia būtų pasitarti su vaikų psichologu ar psichiatru.
Kreipkitės pagalbos į psichikos sveikatos specialistus, jeigu:
Vaikas ar paauglys visiškai nesigaili dėl savo elgesio, toliau vagiliauja, nepaisant jūsų pastangų jam padėti, – nes tai gali būti sudėtingesnių problemų atspindys.
Įtariate, kad vaikas vagia tam, kad įsigytų narkotikų. Tokiu atveju galima pastebėti ir kitų priklausomybės nuo narkotikų požymių, pavyzdžiui, ryškią nuotaikų kaitą, asmenybės pokyčius, bendravimą su įtartinais draugais, pasikeitusius interesus.
Šalia vagiliavimų pastebite ir tai, kad vaikas neramus, nusiminęs, užsidaręs, pykstasi su aplinkiniais arba nenori su jais bendrauti, taip pat bet kokių kitų reikšmingų jo nuotaikos ar elgesio pasikeitimų, kurie jam anksčiau nebuvo būdingi, – tai gali būti vaiką varginančių nerimo ar nuotaikos sutrikimų požymiai.
Paprasčiausiai norite pasitarti, dėl ko vaikas pradėjo vagiliauti ir kaip galėtumėte jam padėti, – kartais žvilgsnis iš šono padeda geriau suprasti tai, kas vyksta šeimoje.
„Mamos žurnalas“
