Keistas klausimas, tiesa? Kūdikius mes mylime, jais gėrimės, jiems tarnaujame, aukojamės, pataikaujame, bet mažiausiai susimąstome apie pagarbą.
Dovilė Šafranauskė, jaunoms mamos gerai žinoma, kaip www.miegopelytes.lt konsultantė, skleidžia Pagarbios tėvystės idėją. Tikimės, kad šis pokalbis jums bus toks pat įdomus, kaip ir mums.
Dovilė augina 2 metų dvynukes Sofiją ir Tėją.
Dovile, tokiuose interviu pirmasis standartinis klausimas – kaip jūs, pagal specialybę vadybininkė, „atsivertėte“ į kūdikių auginimo specialistę?
Visada buvau versle, pardavimuose, mano darbas buvo bendrauti su klientais, gauti iš jų informaciją, pasiūlyti jiems geriausius sprendimus. Esu viena iš įmonės, užsiimančios drabužių gamyba užsienio prekių ženklams, savininkių. Mėgau savo darbą ir galvojau, kad darau tai, kas man labai labai patinka, tvirtinau, kad mano darbas yra mano hobis. Taip buvo, kol tapau mama.
Į motinystę ėjau ilgai, savo dukryčių susilaukiau būdama 39 metų.
Jeigu būtų gimusi viena, o ne dvi, tikriausiai būčiau truputį paauginusi ir labai greitai grįžusi į darbą, gal net nebūtų įvykę virsmo, apie kurį dabar kalbamės. Tačiau kai gimė dvi, aš labai pasinėriau į motinystę, o kartu su manimi nėrė ir vyras Povilas. Jis po dukryčių gimimo pusę metų buvo namuose ir darė viską, ką dariau aš: kėlėsi naktimis padėti man pamaitinti (mergaites labai ilgai teko žadinti naktimis, kad pavalgytų, nes gimė prieš laiką, sverdamos 1500 g ir 1950 g, reikėjo priaugti svorio). Vyras mokėjo tamsoje pakeisti sauskelnes. Turėjome savo naktinę struktūrėlę (juokiasi).
Iki gimdymo labai daug skaičiau apie techninę, buitinę kūdikių priežiūrą. Perskaičiau knygų skambiais pavadinimais, tokių kaip „Dvynukai, ir kas dabar?“ Knygas siunčiausi iš užsienio ir skaičiau, kaip susitvarkyti buitį, auginant dvynukus, kaip žindyti dvynukus, kaip migdyti dvynukus ir t.t. Nuėjau į specialius kursus apie dvynukų žindymą. Man atrodė, kad svarbiausia žinia ta, kad jos yra dvi, ir man svarbu išmokti su tuo susitvarkyti.
Besilaukdama domėjausi, kaip pagimdyti, žindyti ir valyti bambutę – bet nė nesusimąsčiau, kaip su dukromis bendrausiu, koks bus mano virsmas mama, kaip harmoningai mėgautis pačiu procesu.
Ir štai, mergytės ūgtelėjo – joms buvo gal 4 mėnesiai, atsirado grįžtamasis ryšys. Vyrui pasakiau: „Ar ne dabar jau yra tas momentas, kai vaikai gauna informaciją, kuri jiems ir pasiliks? Suaugę mes daug laiko ir energijos skyrėme tam, kad perdėliotume, perrašytume savo nuostatas, pakeistume savo baimes ir ribojimus. Gal galėtume kažką padaryti, kad mūsų vaikams nereikėtų tiek daug stengtis ateityje? Kad jie būtų laisvesni nei mes?“.
Pradėjau tuo domėtis ir štai – dabar duodu jums interviu apie pagarbią tėvystę.
Kaip atradote šią filosofiją?
Google visagalis. Kokie buvo raktiniai paieškos žodžiai? Tikrai ne „tobula mama“. Labiau – „savimi pasitikinti kūdikis“, „emociškai sveikas vaikas“, „laisvas vaikas“ ir pan. Raktažodžiai buvo orientuoti į vaiką ir jo savivertę. Man labai rūpėjo savęs vertinimas, priklausomybė nuo kitų nuomonės, tie dalykai, nuo kurių pirmiausia norėjau išlaisvinti savo vaikus, kad jie galėtų priimti save ir gerai jaustųsi savo kailyje. Tai buvo įžvalga, kuri turės prasmę gal tik po 10–20 metų, bet man tai atrodo labai svarbu.
Pirmoji knyga, kurią radau ta tema, vadinos „Your Self-Confident Baby“ („Jūsų savimi pasitikintis kūdikis“). Ją parašė RIE (ang. Resources for Infant Educarers) pagarbios tėvystės filosofijos kūrėja Magda Gerber. Nuo to viskas ir prasidėjo.
Knyga, pakeitusi gyvenimą?
Galima ir taip pasakyti. Kai skaičiau tą knygą, norėjosi nuolatos cituoti vyrui, nes viskas atrodė labai labai akivaizdu. Bet vyras paklausdavo – akivaizdu, bet ar mes taip elgiamės?
Atsakymas – ne. Teoriškai mes lyg ir suvokiame, jaučiame kaip elgtis su vaiku teisinga, tačiau realiai taip elgtis yra tikrai sunku.
Pavyzdžiui, patariama kalbėti su kūdikiu savo natūraliu balsu, tik šiek tiek lėčiau, nenaudoti kalboje nereikalingų deminutyvų. Bet net mūsų močiutės, kurioms yra 60+, pamačiusios anūkes, staiga pradeda švepluoti. Įsijungia automatinės reakcijos, o jos labai stiprios.
Kitas patarimas – prieš bet ką darant su kūdikiu reikia jam pasakyti, kas su juo ketinama daryti. Bet ar pasakau? Nė velnio, tik ateinu ir paimu kūdikį, kai man reikia. Ar pasakau kūdikiui, kur jį nešu? Ne. Tai elementari nepagarba vaikui.
Taigi perskaitėme tą knygą ir suvokėme, kad ten išdėstytas požiūris į vaikus yra wau – jis teisingas. Tai mus labai sujaudino, pradėjau gilintis toliau į šią filosofiją.
Ar lengva buvo praktiškai taikyti pagarbiosios tėvystės metodus?
Kai su vyru sutelkėme dėmesį ir pradėjome sakyti vaikams, ką su jais darysime, pajutome, kad tai be galo sunku!
Suvokėme, kiek mes turime automatizmo, ir kiek daug užima laiko tą automatizmą pakeisti.
Svarbiausia, prieš keičiant savo veiksmus, būtinai reikia pakeisti požiūrį ir tikėti tuo, ką darai. Jeigu pas mus būtų kas nors atėjęs ir pasakęs: „Nuo šiol privalote prieš imdami kūdikį pasakyti, ką su juo darysite“, bet nepaaiškintų, kokia viso to reikšmė, koks galimas ilgalaikis efektas, tai greičiausiai mums būtų tik veiksmo pakeitimas. Tačiau mes pradėjome keisti ir savo požiūrį, tai mums buvo savotiška transformacija – viso suvokimo apie vaikus pasikeitimas iš esmės.
Po dukryčių auginimo į tikrąjį darbą nebesugrįžote?
Tuo metu darbo reikalus tvarkė verslo partnerė, o aš dar nesuvokiau, kad į darbus nebegrįšiu, kad ta nauja pagarbios tėvystės filosofija mane visiškai pakerės.
Viskas pradėjo į priekį judėti septynmyliais žingsniais. Kuo toliau, tuo vis daugiau skaičiau, radau vis daugiau šaltinių, prisikasiau iki pirmojo šaltinio – pačios filosofijos atsiradimo.
Į ankstesnį darbą grįžau tik iš dalies, pradėjau naują veiklą, kuriu platformą www.pagarbitevyste.lt. Turiu viziją, kad šioje platformoje tėvai galėtų gauti ir informaciją, ir palaikymą, bet visa tai būtų nuotoliniu būdu, nes tėvams sunku išsiruošti į seminarus, ypač jei gyvena ne didmiesčiuose ar juolab kitoje šalyje. Nuotoliniuose seminaruose tėvai galės dalyvauti jiems tinkamu laiku. Noriu suburti gerai moderuojamą bendruomenę, kurioje tėvai galėtų saugiai ir jaukiai bendrauti, dalintis savo patirtimi ir palaikyti vieni kitus, pagarbiai augindami vaikus.
Pasakokite, kaip atsirado ši filosofija – gerbti kūdikį nuo gimimo?
RIE – pagarbios tėvystės filosofijos šaknys – Vengrijoje, kur gyveno ir dirbo pediatrė Emi Pikler. Kartą, II-ojo pasaulinio karo metais, ji aplankė mergaitę, kuriai skaudėjo gerklę. Kaip įprasta, mergaitės mama ėmė pasakoti apie ligos simptomus, tačiau gydytoja ją sustabdė: „Gerklę skauda ne mamai, o vaikui, jo ir išklausykime“. Ji sutelkė visą dėmesį į mergaitę ir metodiškai aiškindama, ką ir kodėl ji dabar darys, apžiūrėjo (prieš tai gydytoja mergaitei leido apžiūrėti savo gerklę). Mergaitės mama buvo jau minėtoji Magda Gerber, kuri šią apžiūrą stebėjo apstulbusi. Ji nebudo mačiusi tokio pagarbaus požiūrio į vaiką. Galvojant apie to laiko požiūrį į vaikus, tai buvo absoliučiai nauja ir negirdėta. Susižavėjusi Emi Pikler idėjomis, Magda Gerber baigė ankstyvojo vaikų ugdymo studijas ir 1945 metais pradėjo dirbti Emi Pikler vadovaujamuose vaikų namuose „Loczy“. Apie šiuos vaikų namus sklido legendos. Dėl unikalaus požiūrio į čia augusius vaikus, jų integracija į visuomenę buvo neįtikėtinai sėkminga.
Vaikai turėjo išskirtinai gerus socialinius įgūdžius. Vaikų namuose buvo laikomasi laisvo judėjimo principo, kūdikiai nebuvo nei sodinami, nei statomi, jie vystėsi pagal savo prigimtinį raidos ritmą. Kas įdomu, kad pagal prigimtinį ritmą besivystantys vaikai savarankiškai vaikščioti pradėdavo vidutiniškai nuo 17 mėnesių, kas, mūsų akimis žiūrint, yra vėlai.
Tokio amžiaus pradėję vaikščioti vaikai iškart eidavo labai tvirtai, nekrisdavo, gerai jausdavo savo kūną, buvo plastiški.
Iš Vengrijos Magda Gerber emigravo į JAV, kur ilgai dirbo su vaikais. Jai ypač gerai sekėsi dirbti su vaikais, turinčiais autizmo spektro sutrikimų. 1978 metais Magda Gerber pristatė susistemintą RIE pagarbiosios tėvystės filosofiją ir tapo jos veidu. O Vengrijoje iki šiol veikia Emi Pikler institutas, kuriam vadovauja jos dukra. Vis dėlto ši filosofija labiau išpopuliarinta JAV nei Europoje.
O Lietuvoje apie pagarbiąją tėvystę kalbate jūs! Kaip tai vyksta – gal reikia baigti mokymus, kursus?
Patekau į situaciją, kai sakoma: „Jei gali netapyti, netapyk. Jei gali nerašyti, nerašyk“. Nebegalėjau apie tai nekalbėti. Ta filosofija mane sprogdino iš vidaus, nes atrodė, jog tai yra TAIP gerai, kad turiu apie tai visiems papasakoti, nes galbūt kažkas tiesiog praleido informaciją apie tokį fantastinį požiūrį į vaikus.
Tai tikrai donkichotiška, bet kitaip negalėjau. Man iki šiol skauda širdį, kai prekybos centre pamatau vaiką, kuriam mama duoda neaiškius nurodymus: „Trečią kartą tau sakau, elkis gražiai, nes eisime namo“. Vaikas nesuvokia, kas yra „elgtis gražiai“, o jeigu sakai, kad trečią kartą kartoji, vadinasi, jau mažiausiai du kartus turėjote būtų išėję. Kiek mums trūksta nuoseklumo savo tėvystėje, kiek mes pasileidžiame į nesąmoningus automatinius veiksmus. Juk ne iš piktos valios taip elgiamės, tiesiog trūksta žinių, kartais noro ar motyvacijos pasidomėti. O kartais juk tereikia įdomiai papasakoti, sudominti ar atkreipti dėmesį.
Elgtis su vaikais pagarbiai – tai nereiškia jiems viską leisti. Kaip sakė Magda Gerber: „Svarbiausia yra žinojimas, kada suteikti vaikams laisvės, o kada nustatyti ribas. Ir tai yra RIE požiūrio pagrindinė jėga“.
O kalbant apie mokslus, pirmiausia baigiau kursą Jautrių miego konsultacijų institute Australijoje, gavau sertifikatą dirbti miego konsultante. Manau, miegas fiziologiškai yra toks svarbus, kad jei mama neišsimiegojusi, pervargusi, negalime kalbėti apie jokias filosofijas. Vargu ar tai bus tai, kas jai rūpi. Taip pat ir kalbant apie vaikus – jei jų baziniai poreikiai nepatenkinti, to neatstos joks auklėjimas nei tėvų elgesys.
Dabar studijuoju tapti Tėvystės ugdančiąja vadove. Pasirinkau kalbėtis su tėvais ne duodant jiems instrukcijas, kaip pakeisti vaikų elgesį, o padedant pažvelgti kitaip, geriau suprasti savo vaikus, suprasti, kaip užmegzti su jais gilų ryšį. Siekiu sukelti tėvų susidomėjimą, kad jie norėtų lįsti giliau, pamatytų kitą tėvystės pusę. Jeigu tėvai nieko nesimoko apie tėvystę, jie pasirenka 2 kelius: arba augina vaikus taip, kaip juos augino jų tėvai, arba sako – aš taip nedarysiu. Kai jie pasirenka šitą kelią, atsiduria vakuume, o kuo pakeisti tai, ko nenori daryti?
Ar yra vaiko amžius, iki kada pagarbios tėvystės metodika veikia, o kada jau nebeveikia?
Ši filosofija pirmiausia akcentuoja preverbalinį amžių, iki 2 metų. Beje, Lietuvoje labai mažai kalbama apie vaikų iki 2 metų psichologiją, asmenybės auginimą, nors būtent tokiame amžiuje statomi „namo pamatai“ – formuojasi saugus prieraišumas, požiūris į pasaulį (ar tai saugi vieta, ar nesaugi). Lietuvoje dažniausiai pradedama rimčiau žiūrėti į darželinukus, kai jie patenka į sociumą ir pradeda „kelti problemas“.
Tačiau niekada nėra per anksti ar per vėlu su žmogumi elgtis pagarbiai, tiesa?
Net septynmečiui, jei jo tėvai tik dabar susipažino su pagarbios tėvystės idėja ir pradėjo elgtis su vaiku pagarbiau, bus didelė nauda. Įsiklausyti į savo vaiką niekada ne vėlu.
Ši filosofija skatina keistis pačius tėvus. Aš galiu pagarbiausiai kalbėti su savo vaikais, tačiau jei arogantiškai elgsiuosi su aplinkiniais, deja, bet mano vaikai matys būtent tai. Norime to ar ne, esame pats įtakingiausias pavyzdys savo vaikams.
Pagarbios tėvystės filosofija neapsiriboja tik tėvų-vaikų santykiais, ji nejučia keičia visus mūsų santykius. Kai mes vyru pradėjome domėtis šia filosofija, ji pagilino mūsų tarpusavio santykius, juose atsirado kur kas daugiau įsiklausymo ir supratimo. Svarbi šios filosofijos dalis yra pagarba sau, aplinkiniams žmonėms ir aplinkai apskritai. Mano vaikai su murzinais batais nelips ant kėdės, nes tai nepagarba aplinkai.
Kuo skiriasi pagarbioji tėvystė nuo prieraišiosios?
Vyresniame amžiuje tų skirtumų gal nėra labai daug, labiau skiriasi požiūris į naujagimį.
Pagarbioji tėvystė skatina jautriai stebėti kūdikius, kad suvoktume tikruosius jų poreikius ir tik tada juos patenkinti. Į kūdikius žvelgiame, kaip į visaverčius žmones, turinčius savo poreikius ir nuomonę. Kūdikio poreikius svarbu patenkinti, tačiau ne mažiau svarbu prisiminti ir apie mamos ar šeimos poreikius. O jie niekada nebus vienodi visiems žmonėms.
Prieraišioji tėvystė (arba tai, kaip šis požiūris interpretuojamas Lietuvoje) mane kartais trikdo tuo, kad joje daug kaltės ir baimės jausmo. Viskas sutelkiama į kūdikį, pamirštant mamą ir jos poreikius. Tuo tarpu vienas kertinių pagarbiosios tėvystės aspektų – palaikymas ir vengimas teisti bei sukelti kaltės jausmą. Jeigu mama parašo grupėje, kad šiandien nesusivaldė ir aprėkė savo vaiką, tikėtina, kad iš pagarbiosios tėvystės šalininkų ji susilauks palaikymo, padrąsinimo (visokių dienų būna) ir rūpesčio, ar ji tikrai skiria laiko sau, ar turi pagalbos augindama mažylį. Mama neras komentaro: „Kaip tu taip galėjai?“
Lietuvoje kaltės ypač daug. Neseniai vienoje grupėje mama parašė: „Nutraukiau žindymą ir dabar jaučiuosi labai blogai. Vaikui 1,5 metų“. Pirmas komentaras buvo: „Pasirinkote labai blogą laiką nutraukti žindymą“. Ko vertas toks komentaras? Kodėl jis iš viso atsiranda?
Pagarbiosios tėvystės idėja – nekelti mamai kaltės, o skatinti mamą labiau pažinti save, savo vidinius trikdžius. Tarkime, vaikas mėto maistą, ir tai mamą labai nervina. Kokia to priežastis? Ir ką galiu pakeisti, kad reaguočiau ramiai, – juk 1,5 metų vaikas mėto maistą ant žemės ne norėdamas sunervinti mamą, o tiesiog toks jo raidos etapas.
Beje, šios filosofijos pagrindas yra suvokti vaiką pagal jo raidos etapus. Daug nesusipratimų kyla tada, kai tėvai reikalauja iš vaiko tokių dalykų, kokie jam iš principo neįmanomi. Pavyzdžiui, mano dvimetės įkando viena kitai. Aš galiu joms kąsti atgal, statyti į kampą, skirti bausmę. Tačiau kandžiojimasis yra būdingas raidos etapui veiksmas, nes jos dar neturi impulso kontrolės. Mano darbas yra pasistengti jas auginti taip, kad būtų kuo mažiau situacijų, kai jos galėtų viena kitai įkąsti.
Daugiau sužinosite www.pagarbitevyste.lt
Neila Ramoškienė
Akvilės Ražanauskienės nuotraukos
„Mamos žurnalas“
