Sūnaus klausimas: „Tėti, o kaip Kalėdų senelis atrodė vaikystėje?“ įkvėpė britų rašytoją Mattą Haigą pasukti į vaikų literatūrą.
Parašęs jį išgarsinusius memuarus „Kodėl verta gyventi“, kuriuose atvirai papasakojo apie savo kovą su depresija, autorius nusprendė patraukti kitokia kryptimi.
Netrukus po lemtingo sūnaus Luko klausimo pasirodė nuotaikinga kalėdinė knygų serija vaikams.
Bijančius, kad Kalėdos šiais metais nebus tokios džiaugsmingos kaip anksčiau, M. Haigas skatina paguodos ieškoti kultūroje. Ne paviršutiniškai bėgti nuo savo išgyvenimų, o giliai pasitikėti menu, visų pirma – literatūra. Ir kviečia vaikus atsiversti naujausią Kalėdų ciklo knygą „Tėtušis Kalėda ir aš“ (vertėja Augustė Burbaitė).
Tai istorija apie Ameliją Višart – našlaitę iš Londono, kuri pabėga iš bjauriojo pono Šliužo prieglaudos ir kartu su Kalėdų seneliu apsigyvena elfų mieste. Čia jį visi vadina Tėtušiu Kalėda. Prieš mergaitės akis atsiveria naujas, nepažįstamas, stebuklingas pasaulis.
Leidykla „Tyto alba“ jau yra išleidusi dvi M. Haigo kalėdines knygas vaikams: „Kaip Kalėdų berniukas tėčio ieškojo“ ir „Mergaitė, kuri išgelbėjo Kalėdas“. Visas serijos knygas puošia žavios Chriso Mouldo iliustracijos, kurios, pasak M. Haigo, primena klasikines pasakas, tik su humoro doze.
Vieniša vaikystė
Paties Matto Haigo vaikystė nebuvo lengva. Rašytojas augo Niuarke, mažame Anglijos miestelyje. Jo motina buvo mokytoja, tėvas – architektas. M. Haigas prisimena, kad vaikystėje neapleido jausmas, jog į jį žiūrima kaip į turčių vaikelį. Nuolat į knygas įnikęs nelabai sportiškas vaikas sunkiai pritapo mokykloje: „Visaip mėginau tapti bent kiek panašus į bendraklasius. Kartą dėl to mane suėmė vagiliaujant parduotuvėje.“
Galbūt dėl to M. Haigo vaikiškų knygų herojai vieniši ir nesuprasti. Berniukas Nikolas skursta mažame Suomijos kaimelyje, o mergaitė Amelija nuo mažų dienų valo kaminus Londone. „Pamaniau, kad Kalėdų senelis Nikolas turėjo išgyventi skaudžią vaikystę, kad vėliau aiškiai suvoktų, kodėl nori daryti tai, ką daro. Tas pats ir su Amelija. Norėjau, kad laimė, kuri vėliau juos aplanko, atrodytų pelnyta, kad tamsoje jie rastų šviesos žiburėlį“, – teigia M. Haigas.
Vaikai – geriausi skaitytojai
Parašęs ne vieną knygą suaugusiems psichinės sveikatos tema, M. Haigas džiaugiasi, kad vaikų literatūra atvėrė jam visai kitokią rašymo patirtį: „Daugeliui autorių, rašančių suaugusiems, atrodo, kad vaikiška literatūra juos apribos.
Man nutiko priešingai. Vaikai – geriausi skaitytojai, nes jų vaizduotė pati lakiausia. Ta amžiaus grupė nuo 8 iki 12 metų yra tarp dviejų skirtingų vaikystės etapų, bet tokio amžiaus vaikai vis dar leidžiasi nešami vaizduotės. Tekstu su jais gali nukeliauti kur tik nori.“
Kalbėdamas apie šiuolaikines knygas vaikams, rašytojas pastebi, kad dažniausiai jos būna arba perdėtai saldžios, trykštančios džiaugsmu kiekviename puslapyje, arba parašytos per daug šiurkščiai, nepaliekant abejonių, kad su skaitytoju kalba suaugęs. Pats M. Haigas tiki, kad egzistuoja aukso vidurys, kai liūdesyje pavyksta įžvelgti kiek nors optimizmo: „Nėra nieko lengviau nei būti slogiam ir niūriam. Pradėti nuo liūdno veikėjo ar situacijos, o tada atrasti nuoširdžios vilties ir džiugesio – štai čia įdomus iššūkis.“
Rašytojo Kalėdos
Paklaustas, ką jam reiškia Kalėdos, rašytojas mintimis perbėga per įvairius savo gyvenimo etapus: „Atrodo, tarsi galėtum suskirstyti savo kelią į brandą pagal jausmą, kurį tau sukelia Kalėdos. Paauglystėje šis jausmas ima blėsti, sulaukus dvidešimties Kalėdos apskritai beveik nieko nebereiškia, išskyrus progą išgerti. Tačiau gimus vaikams tas jausmas grįžta. Dabar jo ilgiuosi. To tikėjimo stebuklu, tikėjimo, kad tave supa stebuklai.
Vien mintis, kad naktį kažkas nusileido tavo kaminu ir paliko po eglute dovanų… Kokia mintis vaikystėje dar labiau jaudina? Tai proga parodyti vaikams, kas yra stebuklas, viltis, leisti jiems tikėti tuo, kas paslaptinga. Tam tikrais aspektais, visa tai yra tikra. Kalėdų senelis tikras, nes tikėjimas juo tikras. Tai, kuo tikime, tampa mūsų realybe.“
Deja, šventiška nuotaika ne visada apsaugo nuo vienatvės, melancholijos ir sielvarto.
Rašytojas pabrėžia, kad nereikėtų pamiršti, jog daugeliui žmonių Kalėdos labai liūdnas, vienišas laikotarpis ir dalijasi jį iki šiol persekiojančiu prisiminimu: „Prisimenu vienas Kūčias, kurias su žmona Andrėja šventėme pas mano tėvus. Pamenu, jie ruošė maistą ir pasiuntė mus į miestą. Pačiame miesto centre man prasidėjo panikos priepuolis – tuo metu tai mano gyvenime dar nebuvo dažnas reiškinys. Buvo siaubinga – jaučiausi tartum košmare, nors viskas aplinkui priminė gražiausią sapną. Sunkiausia buvo ne todėl, kad buvau vienišas, o todėl, kad toks nebuvau. Ilgą laiką turėjau apsimetinėti, kad man viskas gerai, nors taip nebuvo, buvau įsitempęs. Jaučiausi visai atsiribojęs situacijose, kuriose turėjau jaustis priešingai. Turėjau tėvus. Šeimą. Dovanas. Ir kartu atrodžiau sau visiškai beviltiškas.“
Tikrosios dovanos
Bijančius, kad Kalėdos šiais metais nebus tokios džiaugsmingos kaip anksčiau, M. Haigas skatina paguodos ieškoti kultūroje. Ne paviršutiniškai bėgti nuo savo išgyvenimų, o giliai pasitikėti menu, ir visų pirma – literatūra.
Šiuo metu rašytojas su žmona gyvena Braitone ir augina 2 vaikus. Šventinis laikotarpis jų namuose neapsieina be pačiūžų, filmų ir knygų. Kalbant apie vaikus, M. Haigas įsitikinęs, kad tikroji dovana atžaloms yra optimizmas: „Jei negali suteikti vaikams optimizmo, ką tada jiems iš viso duodi?“
Pagal theguardian.com ir booksfromscotland.com parengė Augustė Burbaitė
