Vienas žinomiausių šiuolaikinių prancūzų rašytojų, romano „Meilė trunka trejus metus“ autorius, ekscentriškoji prancūzų žvaigždė Frédéricas Beigbederis pristato naują romaną „Žmogus, kuris verkia iš juoko“ (vertė Akvilė Melkūnaitė).
Viskas keičiasi, ir barų liūtas, cinikas ir plevėsa F. Beigbederis – taip pat.
Keičiasi ir jo alter ego – Oktavas Parango. Skandalingojo romano „14,99€“ pagrindinis veikėjas Oktavas Parango yra ir naujausio romano „Žmogus, kuris verkia iš juoko“ centre.
Tiesa, dabar Oktavas Parango vėl Paryžiuje ir dirba rytinėje radijo laidoje, kur šaipomasi iš visko.
„Šiandien juokingumas yra privalomas. Laidų vedėjai šmaikštauja, politikai šmaikštauja, taksi vairuotojai pašiepia. Visas pasaulis leipsta juokais ir tuo metu šyla“. Šis romanas – didžiulė negailestinga satyra šiandieniniam pasauliui, tiksliau pasauliui iki pandemijos. F. Beigbederiui neduoda ramybės faktas, kad humoras ėmė užgožti esmines problemas ir maskuoti neviltį. Juokauti ir palaikyti sarkastišką toną privaloma, o kai kuriose valstybėse komikai tampa netgi prezidentais. Jo nuomone, dabar humoristai užėmė mąstytojų, intelektualų vietą. Kaip gyventi tokiame pasaulyje, kur viską valdo satyra, įvaizdis, reklama ir socialiniai tinklai?
Metų pradžioje Prancūzijoje pasirodęs F. Beigbederio romanas „Žmogus, kuris verkia iš juoko“ iki šiol išlieka bestselerių sąrašuose. O kuo jis gali būti įdomus lietuvių skaitytojams, kalbamės su prancūzų literatūros specialistu dr. Vytautu Bikulčiumi.
F. Beigbederis pasaulyje žinomas kaip frazės meilė trunka trejus metus autorius – taip vadinosi, ko gero, populiariausias jo romanas. Chuliganas, išsišokėlis, dendis, narcizas ir kiti įvairiausi epitetai klijuojami prie šios labai ryškios asmenybės. O koks F. Beigbederis šiandien? Ar tebėra toks pat aštrus, toks pat matomas, o jo knygos laukiamos?
F. Beigbederis nuolat matomas kultūrinio gyvenimo arenoje. Jis turi savo skaitytojų ratą, yra išleidęs nemažai romanų, esė, pastatęs du kino filmus, taip pat vaidinęs savo ir kitų režisierių filmuose. Yra pelnęs dvi iš penkių garbingiausių literatūros premijų – Renaudot ir Interallié. Praradęs darbą radijo stotyje France Inter 2018 metų pabaigoje, nes tinkamai nepasiruošė rytinei laidai, nuo 2019 metų rugsėjo įsidarbino RTL radijo stotyje humoristinėje laidoje „Stambios galvos“. Taigi jis tikrai matoma figūra Prancūzijoje.
Kaip naujausias F. Beigbederio romanas sutiktas Prancūzijoje, kur literatūrinis gyvenimas labai tirštas?
F.Beigbederio romanas „Žmogus, kuris verkia iš juoko“ buvo išleistas šių metų pradžioje, sausio 2 dieną, ir išsyk pateko į bestselerių sąrašus. Pagarba leidyklai „Tyto alba“, kuri sugebėjo taip operatyviai išleisti šį romaną lietuvių kalba. F. Beigbederis – vienas iš šiuolaikinių prancūzų autorių, kurio skaitytojai nepaleidžia iš akiračio. Beje, romanas pasirodė dar tada, kai Prancūzijoje nebuvo paskelbtas karantinas.
Reikia atkreipti dėmesį ir į tą aplinkybę, kad sausio ir vasario mėnesiais Prancūzijos leidyklos išleidžia dar vieną didžiulę porciją romanų. Pirmoji tokia knygynų lentynas papildo rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais, nes tuomet leidyklos pretenduoja į stambiausias lapkričio mėnesį teikiamas literatūros premijas. Ir tame didžiuliame romanų sraute naujausias rašytojo romanas neištirpo, dar ir sukėlė nemažai diskusijų.
F.Beigbederis kalba apie pasaulį, kuris buvo iki pandemijos ir, vargu, ar kada nors bus toks pat. Ta humoro kaukė, satyra, nerūpestingumas, linksmybės dabar pasitraukė į šalį, pandemija pakoregavo pasaulį. Kaip jums šis romanas atrodo pandemijos ir šiandienos iššūkių kontekste?
Kaip jau minėjau, romanas pasirodė iki karantino Prancūzijoje. Šis romanas apskritai susijęs su prancūzų gyvenimu ir kultūra. Prancūzas visuomet žavisi savo pašnekovu, jei šis sugeba būti sąmojingas.
Prancūzai netgi turi savaitraštį „Surakintas antinas“ (Le canard enchaîné; jis minimas ir romane) kur visos politinio gyvenimo naujienos pateikiamos per sąmojo, humoro ir satyros prizmę. Tokia kritika tampa ypač skaudi. Tad Beigbederis ir siekia romane parodyti, kad tas humoro perteklius kartais tampa įkyrus, nes ima užgožti tikrąsias gyvenimo problemas. Romane tai ypač ryšku, nes čia vaizduojamas geltonųjų liemenių judėjimas tarsi nublunka, judėjimo išsakomos mintys nebedaro įspūdžio ir tarsi nustumiamos į antrą planą. Šį romaną reikia vertinti ne tiek pandemijos kontekste (nežinome, kaip rašytojas būtų sureagavęs į ją), kiek šiandieninės Prancūzijos, Europos gyvenimo kontekste, nes esminės problemos – nedarbas, imigracija, terorizmas – niekur nedingo, jos tiesiog pritvinkę ir kaip bus sprendžiamos, kol kas nematyti.
Kas jums buvo svarbiausia skaitant šį romaną?
Mane labiausiai patraukė, kad autorius romane puikiai pateikė savąją humoro diktatūros sampratą.
Turint omenyje tą Prancūzijos kultūros foną, kur dominuoja sąmojis netgi kasdieniuose žmonių santykiuose, Beigbederis į jį pažvelgia kaip satyrikas. Iki šiol nė viename jo romane tokio sarkazmo nebuvo. Sarkazmas autoriui padeda apnuoginti šiuolaikinę Prancūzijos visuomenę, gal todėl šis romanas vadintinas ne tik satyriniu, bet ir sociologiniu, kur į dabartį pažvelgiama netikėtu kampu – vien nuo naktinių klubų išvardijimo skaitytojui gali apsisukti galva. O susipažinus, kas dedasi juose – narkotikai, seksas, perversijos – imi pažinti Prancūziją visai iš kitos pusės. Rašytojas nesigaili nieko – nei šalies prezidento, kuris čia įvardijamas tiesiogiai, nei kitų politikų, kuriems jis stengiasi nutraukti kaukes. Beigbederio nuomone, dabar humoristai užėmė mąstytojų, intelektualų vietą.
„Žmogus, kuris verkia iš juoko“ tai aiški aliuzija į Viktoro Hugo romaną „Žmogus, kuris juokiasi“. Mūsų dažnai naudojamą besijuokiantį veiduką F. Beigbederis labai konkrečiai susieja su V. Hugo personažu, kurio veidą subjauroja keistenybių rodytojai mugėse, – žmogus sužalojamas taip, kad atrodytų, jog jis šypsosi nuo ausies iki ausies. Kam F. Beigbederiui prireikia gręžtis į klasiką?
Šita Beigbederio aliuzija į Viktoro Hugo romaną „Žmogus, kuris juokiasi“ labai išradinga. Juk Hugo romane vaizduojami kompračikosai, kurie perka vaikus, juos žaloja, perrėždami jų veidus nuo ausies iki ausies (tuomet atrodo, kad toks žmogus nuolat juokiasi), ir parduoda cirkui ar kitoms pramogoms. Toks sužalotas, nuolat besijuokiantis žmogus Beigbederiui primena šypsenos jaustuką, kuriuo šiandien žmonės išreiškia emociją, bendraudami socialiniuose tinkluose. Tačiau, rašytojo nuomone, tas šypsenos jaustukas, primenantis žmogų, kuris juokiasi, lydi visur ir ima slėgti. Neatsitiktinai jis figūruoja ant romano viršelio. Beje, Prancūzijoje romanas išleistas be pavadinimo, ant viršelio matyti tik šypsenos jaustukas.
Gal nuskambės stereotipiškai, bet jeigu reikėtų apibūdinti, kas yra šiuolaikinis prancūziškas romanas, jo pasakojimo stilius, sakyčiau, kad „Žmogus, kuris verkia iš juoko“ būtų puikus pavyzdys. Sutiktumėt?
Be abejo, „Žmogus, kuris verkia iš juoko“ – tipiškas šiuolaikinis prancūzų romanas, kuris dar išsiskiria iš kitų ir tuo, kad autorius jame pateikia naują pasakojimo būdą, kai vienai romano veikėjai išsiųstas tekstas yra sudarytas tik iš piešinėlių. Autoriaus nuomone, tai yra Disnėjaus pergalė prieš Prustą.
Savaime suprantama, kad ši pergalė yra tariama, nes piešinėliai nesugebės išreikšti visos žmogiškų jausmų gamos, kuri tiesiog skleidžiasi Prusto romanų cikle.
Knygoje sutinkame jau anksčiau F. Beigbederio knygose veikiantį ekscentriškąjį Oktavą Parango. Paklaustas, ar tai rašytojo prototipas, Beigbederis yra pasakęs, kad tai jo second life. Kas yra tas Oktavas Parango F. Beigbederiui? Ar šįkart F. Beigbederis vėl rašo apie save?
Be abejo, Oktavas Parango yra Beigbederio antrininkas, tačiau jų sutapatinti jokiu būdu negalima.
Rašytojas žaidžia su savo personažu, neatsitiktinai jam priskiria knygos „14,99ϵ“ autorystę. Ta knyga labiausiai išgarsino F. Beigbederį, ilgai laikėsi bestselerių sąrašuose, padėjo uždirbti pinigų, kai rašytojas jau buvo praradęs darbą.
Kita vertus, šis personažas tapo ir savotiškais žabangais autoriui, nes būtent su Oktavu buvo siejama naktinėtojo ir narkomano reputacija. Naujame romane pateikiamas vakarinio Paryžiaus pakraščio žemėlapis, žymintis Oktavo judėjimą. Tai aliuzija į J. R. R. Tolkieno romaną „Žiedų valdovas“, kur irgi randame žemėlapius, atskleidžiančius fantastinius kraštus. Rašytojas tuo nori pasakyti, kad ir Oktavo gyvenimas turi tam tikrą fantastinę pusę.
Šalis, kuri vartoja prabangos prekes ir dėl to prabangos nepasiekiamumo kyla didžiuliai protestai, geltonųjų liemenių judėjimai – tokia Prancūzija romane „Žmogus, kuris verkia iš juoko“. Kokią Prancūziją, kokią Europą mato Beigbederis?
Dėl Europos F. Beigbederis nelabai suka galvą, tačiau jam rūpi Prancūzija. Tie, kas nori pažinti būtent šių dienų Prancūziją, gali drąsiai rinktis šį romaną. Tai sociologinis romanas, piešiantis šiandienės Prancūzijos visuomenės būklę. F. Beigbederiui neduoda ramybės faktas, kad humoras ėmė užgožti esmines šalies problemas. Rašytojas įsitikinęs, kad ta trauka humorui iš tikrųjų reiškia visišką neviltį, tuštumą. Gyvenimas praranda bet kokią prasmę. Visi visko bijo. Humoras tapo gyvenimo fonu kaip muzika prekybos centruose. Jis piktinasi, kad yra šalių, kur komikai tampa netgi prezidentais.
Vis dėlto F. Beigbederis romane „Žmogus, kuris verkia iš juoko“ palieka viltį.
