Prieš ketverius metus pasirodęs pirmasis Rimanto Kmitos romanas „Pietinia kronikas“ tapo fenomenu – išleisti 9 knygos tiražai, romanas įtrauktas į lietuvių šimtmečio knygų sąrašą.
Po „Pietinia kronikų“ pasirodymo apskritai kilo susidomėjimo dešimtuoju dešimtmečiu banga, pagal knygą sukurtas miuziklas, šiuo metu statomas filmas, R. Kmita su kolegomis kuravo parodą „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“ MO muziejuje.
Daug kas laukė „Pietinia kronikų“ tęsinio, tačiau R. Kmitos neprislėgė pirmojo romano sėkmė, skaitytojų lūkesčiai ir šįkart autorius pristato visai kitokį, daugialypį romaną „Remyga“. Tiesa, sąsajų su „Pietinia kronikomis“ tikrai atrasite. „Remygos“ veiksmas taip pat vyksta Šiauliuose, panašus ir laikas, nors šįkart istorija nukelia į kiek ankstesnį laiką: Sąjūdžio ir tik atkurtos nepriklausomos Lietuvos metus. Iš Afganistano sugrįžęs Remyga bando kurti gyvenimą šiuo labai nestabiliu laiku.
Tai romanas, kur realybė nepastebimai virsta magiškuoju realizmu, o tai, kas atrodo neįtikėtina, pasirodo, paremta istoriniais šaltiniais ir dokumentais. Padėti šio romano į vieną lentyną tikrai neįmanoma. Kaip ir to laikmečio. Bet tai tik dar įdomiau.
Pats R. Kmita „Remygą“ vadina jutiminiu romanu, apie kurį kalbėti nėra paprasta, reikia imti ir skaityti. Bet prieš imant į rankas ilgai lauktą knygą, keletas atsakymų, ką apie „Remygą“ mano pats autorius. O lapkričio 19 d., ketvirtadienį, 18 val. kviečiame į virtualų knygos pristatymą.
Akivaizdu, kad „Remyga“ nėra daugelio lauktas „Pietinia kronikų“ tęsinys, tačiau sąsajų tikrai nemažai. Sakai, kad su „Remyga“ atverti tarsi kitą monetos pusę. Kas yra tas Remyga?
Remyga – jaunas žmogus, šiek tiek vyresnis nei „Pietinia kronikų“ personažas ir jam teko gerokai daugiau patirti gyvenime. Remyga sugrįžta iš tarnybos sovietinėje armijoje, iš karo Afganistane ir ieško savo vietos. Pirmą darbą jis atranda milicijoje tokiu sudėtingu ir keistu laiku, maždaug 1988-1989 metais. Remyga bando susikurti ką nors stabilaus labai nestabiliais laikais. Man Remyga – visų pirma metafora. Metafora, atskleidžianti tuos nelengvus laikus, kalbanti apie žmones, kuriems tas laikas nebuvo labai linksmas, kaip kad gali atrodyti „Pietinia kronikose“. Tiesa, ten personažams gyvenimas irgi nėra linksmas, tik papasakojau tą istoriją linksmai.
Po „Pietinia kronikų“ vis išgirstu nuomonių, kad nebuvo tas laikas vien toks. Žinoma, kad ne, jis buvo visoks, bet labai retai į knygą, jeigu tai nėra kelių tomų epas, gali sudėti viską, kas tuo metu buvo. Man net pasirodė įdomiau vienoje knygoje tą laiką rodyti iš šviesesnių ir linksmesnių spalvų, o „Remygą“ tapiau iš pilkų, juodų ir panašių atspalvių su retais ryškiais, galbūt groteskiškų spalvų potėpiais.
Taikliau apie „Remygą“ nepasakyčiau kaip kad apie literatūrą samprotauja lenkų rašytojas W. Gombrowiczius: „Jei nori, rašytojas gali aprašyti tikrovę taip, kaip ją mato arba kaip įsivaizduoja, – tada gimsta realistiniai kūriniai. Bet galima naudoti ir kitą metodą – suskaidyti tikrovę į sudedamąsias dalis, paskui iš tų dalių, kaip iš plytelių, sukurti naują pastatą, naują pasaulį ar pasaulėlį, kuris turi skirtis nuo normalaus pasaulio, bet kartu jį atitikti… būti kitoks, bet, kaip sako fizikai, adekvatus…“
„Remygos“ veiksmas vyksta Šiauliuose, kurie romane susinarplioję netikėčiausiomis gijomis. Greta puikiai žinomų miesto erdvių ir ženklų, romane atgyja ir buratinas nuo Šiaulių taupomosios kasos sienos, Jautis ir Meška iš miesto herbo, Vaikiukas nuo motinystei skirto paminklo, auksinio berniuko skulptūros ir herbo – tampa sunku, o tiksliau ir nereikia brėžti ribų tarp to, kas, atrodytų, tikra, ir kas ne. Kodėl tokie Šiauliai?
Šiauliai nepaliauja manęs stebinti. Keista, atrodo, gimtas miestas, bet daug kas jame man atrodo neįprasta ir keista. Yra po žeme užkasta upė, yra Kryžių kalnas su savo legendomis, šalia miesto yra branduolinių raketų galvučių saugykla. Jau seniai Samas iš „Bix’ų“ sako, kad mus visus apšvitino ta saugykla ir dėl to mieste vyksta keisti dalykai.
Iš pradžių galvojau, kad pavyks iš dokumentų ir faktų sukurti neįtikėtinų įvykių grandinę. Galiausiai pavyko taip, kad man pačiam atrodo, jog čia viskas tikra ir netikra vienu metu. Kai ėmiau sieti istorijas, meno kūrinius, miesto detales, parduotuvių, kavinių pavadinimus, kraštovaizdį, architektūrą, paminklus, tikrus įvykius ir legendas, žmones ir personažus, pats nustebau. Romanas veja gijas tarp įvairių miesto detalių. Sunku pasakyti, ar jos iš tikrųjų yra, ar mes kiekvienas miestą audžiame savaip.
Bet kai pradedi vystyti, pavyzdžiui, buratino figūrą ir ji nuveda ne tik prie sovietinių nepadorių anekdotų, bet ir prie baisios karo mašinos tokiu pat pavadinimu, tai supranti, kad kai kada tos intuityvios gijos turi pagrindo.
„Remygos“ istorija plėtojasi sudėtingu virsmo laiku – Sąjūdžio, pirmieji atkurtos nepriklausomos Lietuvos metai. Šiandien dažniausiai šis laikas pateikiamas su didele euforija, pozityviai, o tu palieti ne tik gražią, pakilią istoriją, bet kalbi ir apie žmones, kurie jautėsi nebūtinai tik gerai, palieti temas, kurios tarsi lieka didžiosios istorijos pašaly ir nėra tik gražios.
Taip, jos nėra gražios, nes ir tie procesai sudėtingi, nevienareikšmiai. Prisimindami neišvengiamai atsirenkame tai, kas kaip nors pasitvirtino, tai, kas yra mūsų gražiosios, stipriosios pusės. Atrodo, kad atgimimo metais visi staiga tapo lietuviais patriotais. Bet aš norėjau kalbėti apie tai, kad didžioji dauguma mūsų gyveno tą pilką gyvenimą, darė kompromisus ir nepasakysi, kad buvo nepatenkinti.
Norėjau kalbėti apie žmonių hibridiškumą, naujo gyvenimo ieškojimą. Juk nebuvo taip, kad viskas pasikeitė staiga: staiga pamatėme, ko anksčiau nematėme, staiga pradėjome kalbėti tiesą. Nors minėdami savo svarbiausias sukaktis taip ir teigiame. Buvo Baltijos kelias, buvo Kovo 11-oji, Sausio 13-oji, sunkiai, bet visus nugalėjome, įstojome į Europos Sąjungą ir nuo tada gyvenimas tik gerėja. Tik nenoriai prisimename tai, kaip greitai nusivylėme arba pradėjome abejoti iškovota laisve.
Gyvenimas visada turi daug spalvų. Norėjau kalbėti apie tai, kad daug dalykų liko nepasikeitę, liko traumos, liko nomenklatūra, ryšiai. Norėjau kalbėti apie tai, kad blogis lengvai nedingsta ir lengvai plinta. Tai romanas apie tai, kaip kovoti su blogiu, kai jo grėsmė išnyksta. Nepriklausomybė atkurta, bet blogis susigėręs tarsi karinio aerodromo mazutas į žemę ir į žmonių sąmonę.
Bet iš tikrųjų šioje knygoje visiškai nenorėjau ieškoti konkrečių atsakymų į socialinius ar politinius klausimus. Aišku, juos irgi nagrinėjau, bet labiausiai norėjau sukurti to laiko metaforą, kuri būtų kaip ilgai lupamas ir daug sluoksnių turintis svogūnas.
Paminėjai virsmą, kailio keitimą – tai viena pagrindinių romano metaforų. Kodėl ji tau tokia svarbi?
Dar nebuvo nei jokios minties apie romaną, bet viena pirmųjų prieš akis iškilusių scenų – milicininkas keičia uniformą į policininko uniformą. Galvojau, kaip jis tą daro, ar tarnyboje jam duoda naują uniformą, ar jis tai daro namuose. Galvodamas apie tą policininką, supratau, kad visas tas laikas buvo vertimasis ir kailio keitimas. Staiga visi buvę komunistai pradeda vaikščioti į bažnyčią, kur anksčiau einančius žmones patys persekiodavo. Net ir „Pergalės“ paminklas verčia kailį. Atgimimo metais sužinome, kad jį statė vokiečių belaisviai, jam net pozavo ne rusų kareivis, o vokiečių belaisvis. Tai kuris to paminklo kailis tikrasis? Ir mintis veda toliau. Tada supranti, kas tas Remyga – mentas, policininkas, šunimis vadinti tie pareigūnai.
Ai, tai gal čia šuo, bet jis padeda kitiems, kovoja su blogiu, tai gal Dievo šuo. Aha, Dievo šuo – tai vilkolakis. Ir tada žiūri, kas tie vilkolakiai. Populiariojoje kultūroje, filmuose, knygose jie yra baisūs sutvėrimai, kurių naktį geriau nesusitikti, bet, pavyzdžiui, Gintaras Beresnevičius apie vilkolakius kalba su tikėjimu, kad jie iš tikrųjų egzistavo. Pasak jo, tam tikromis dienomis žmonės versdavosi į vilkolakius ir keliaudavo į anapusinį pasaulį kovoti su priešais, kurie atėmė jų derlių, turtą, keliaudavo atkovoti, atsiimti, kas jiems priklauso. Tai ir Remyga keliauja ten atsiimti atminties, tapatybės, savasties.
Atminties tema taip pat labai svarbi romane. Remyga ieško tėvų, savo šaknų, o kartu visas atgimimo judėjimas paremtas tautos šaknų, tapatybės, tautinės kultūros paieškomis. „Remygoje“ dažnai pasigirsta liaudies dainos, virsta sovietiniai paminklai, o masiniai susibūrimai primena apeigas.
Galvoju apie du pasaulius: žmonės turbūt ir nugyveno gyvenimus labai svarbius dalykus užslopinę ir nugramzdinę į savo giliausias požemines upes. Dalis, aišku, visą sovietmetį kovojo už lietuvybę, buvo šiek tiek disidentų, bet didžioji masė žinojo, ko nereikia kalbėti, ko geriau ir neatsiminti. Ir tada staiga viskas išsiveržia ir jie tarsi ieško naujos tapatybės: jau galima dainuoti liaudies dainas, jau galima pasakoti apie pokarį, Sibirą. Aišku, kad ne visi iš karto puola prie tos praeities, kai kurie dar laukia, žiūri, kas vyks. Norėjau papasakoti, kas keičiantis kailiams vyko su žmonėmis, jų požiūriais.
Negali taip būti, kad vyksta svarbūs politiniai, socialiniai pokyčiai, o kultūrą, kaip visada, nurašome kaip nesvarbią, tik kaip laisvalaikio praleidimo formą, prašmatnų, bet nebūtiną dalyką. Juk iš esmės dėl kultūros Lietuvą ir atkūrinėjome. Dėl dainų, dėl istorijos, dėl galimybės sakyti tiesą, dėl religinių įsitikinimų ir viso kito, kas ir yra kultūra. Iš pradžių niekam nebuvo įdomūs ekonominiai argumentai. Brazauskas bandė kalbėti, kad žiūrėkit, čia su ekonomika bus blogai, o visi galvojo, kad jis yra nepriklausomybės priešas. Vėliau, aišku, pradėjo rūpėti.
Tave galima vadinti rašytoju-detektyvu, kuris kruopščiai renka informaciją, faktus, istorijas. Rašydamas „Remygą“ kalbėjaisi su muitininkais, policininkais, Afganistane buvusiais kariais, sėdėjai archyvuose, skaitei spaudą, net grafiškai braižiai schemas, romano eigą. Turbūt jeigu sudėtume visą medžiagą, išeitų nebloga stirta medžiagos. Tau šis etapas pats įdomiausias?
Man įdomiausia ieškoti, tyrinėti, bandyti suprasti ir tai, ką supranti bei atrandi, sudėti į pasakojimą.
Man rašymas nėra savo vidinių išgyvenimų išklotinė. Tie vidiniai išgyvenimai, aišku, nedingsta ir negali neatsispindėti tekste, bet rašydamas pirmiausia noriu atsakyti į man pačiam rūpimus klausimus. Ir tada ieškau. Tarkim, minėjau, kad vienas pirmųjų man susiformavo policininko uniformos vaizdinys, tuomet ieškojau, kur čia būtų galima ką nors apie tą policiją sužinoti. Šiauliuose yra Policijos muziejus, ten ir pamačiau uniformą, kuri yra metafora tų laikų hibridiškumo. Užeinu į tą muziejų, žiūriu uniforma, bet kažkas mano sąmonėje trumpina, nesuprantu – uniforma tai milicininko, bet visuose ženkluose vytis. Ir pradėjau kalbėtis, aiškintis, kad valstybė negalėjo greitai gauti visiškai naujų uniformų, tai milicininkai nusprendė į paltus įsisiūti sagas su vyčiais, į kepures įsisegti ženkliukus su vyčiais. Taip kurį laiką žmonės ir dirbo.
Rinkdamas medžiagą supratau, kad apskritai apie miliciją ir policiją mes neturim daug kūrinių. Keista.
Ir tada pradėjau galvoti, kaip per visą atgimimo istoriją ta sovietinė nuo Maskvos tiesiogiai priklausoma struktūra sugebėjo išlaviruoti ir laikėsi turbūt labiau Lietuvos pusėje. Ir kad tai buvo vos ne vienintelė tokia atrama. Mane stebino, kaip ta parako dėžė nesprogo. Tarkim, romane yra tikrais faktais paremta istorija, kaip vienas sovietų majoras kokią savaitę iš nevilties pragėręs sugalvojo važiuoti į Vilnių nušauti Landsbergio. Bevažiuojant jį bandė sustabdyti, nes jis kėlė grėsmę aplinkiniams ir netyčia tą majorą nušovė. Įsivaizduokit, tik atkurta Lietuvos Nepriklausomybė ir štai nušaunamas sovietų majoras. Buvo visos aplinkybės atvažiuoti su tankais ir viską nušluoti. Bet dėl kokių priežasčių taip nenutiko? Tokiais atvejais man įdomu nueiti į mitologinę plotmę ir žiūrėti, kas, kaip ir kodėl dėliojosi.
Kalbant apie tą mitologinę plotmę, tai, kas romane atrodo nerealu, paaiškėja, kad egzistuoja iš tiesų. O tai, kas atrodo neįtikėtini atsitiktinumai, susidėlioja į dėsningumus. Tai įdomiai patvirtina ir romane publikuojamos fotografijos. „Remygoje“ sukonstruoji pasaulį, kuriame dingsta ribos tarp tikra-netikra.
Visas romanas nuaustas iš sutapimų, legendų, pasakojimų, iš fikcijų, kurias laikome faktais, iš sapnų. Tarkim, tas kailių, uniformų keitimas, vilkolakio simbolis. Šiauliuose visai netoli policijos komisariato buvo restoranas „Vilkolakis“, į kurį daug policininkų eidavo pavalgyti. Tame restorane kabo dailininko Juchnevičiaus paveikslai, kuriuose irgi yra įvairių keistų būtybių. Tarkim, jo kūryboje yra toks milicininko-policininko uniforma aprengtas vilkas. Juchnevičius rašė ir eilėraščius, viena jo knyga pavadinta „Vilkolakis“. Taigi stebėjau kaip ta vilkolakio gija narpliojasi per visus Šiaulius. Kartais rašant ir šiurpas per nugarą nubėgdavo, nes visi tie keisti įvykiai, detalės, faktai negali būti tik atsitiktinumai.
Man „Remygos“ rašymas primena Orvido sodybą ir jo suneštus akmenis. Akmenis, kurie neturi nieko bendro, bet tu juos susirenki, derini pagal dydį, spalvą, formą ir, kai sudedi, tarp jų užsimezga jau kiti ryšiai, negu kai jie išbarstyti guli laukuose. Jie kalbasi tarpusavy. Gal mes tiesiog įpratę ignoruoti. Taip ir su „Remyga“. Iš akmenų sudėjau turbūt naujus pasaulius, Šiaulius, kokie lyg ir buvo, lyg ir nebuvo.
Iš jau „Remygą“ perskaičiusių žmonių ne kartą girdėjau, kad, jeigu romaną skaitai ne kartą, pamatai dalykų, kurių pirmą kartą skaitydamas nepastebi. Manau, kad tiems, kurie turi noro ir azarto skaityti, „Remyga“ gali pasiūlyti daug prasmių. Man pačiam labai patinka knygos, kurias perskaitai ir iškart nori skaityti dar kartą, nes galvoji, kad užčiuopei kažką svarbaus, bet tebesi rūke ir dar nori jame pasižvalgyti, nes ten dar kažkas yra. Galvoju, gal ir šios knygos skaitymas bus panašus į mano rašymą klaidžiojant rūke ir ieškant svarbių dalykų. Ir, žinoma, pavyks juos atrasti.
