„Kai tau niekas neatstovauja televizijoje, filmuose, reklamose, grožinėje literatūroje, jautiesi nematomas. Kai nematai tokių kaip tu, atrodo, kad nepritampi. Bet iš tiesų tokių mūsų daug“, – sako romano „Kvinė“ autorė Candice Carty-Williams.
Romanas „Kvinė“ – tai provokuojantis žvilgsnis į jaunos juodaodės moters gyvenimą didmiestyje. Jamaikiečių kilmės Londone gyvenanti Kvinė nuolatos žongliruoja dviem kultūromis, iki galo nepritapdama prie nė vienos iš jų. Po skausmingų skyrybų mergina ima ieškoti paguodos netinkamose vietose. Stebint nepailstančias Kvinės pastangas rasti savo kelią tarp toksiškų santykių virtinės bei pakeliui išsaugoti bent kruopelę orumo, nejučia išspausite ir juoko, ir gailesčio ašarų. Kartais visa tai nutiks viename puslapyje. „Kvinė“ – tai spalvinga, šmaikšti istorija apie tai, ką reiškia būti šiuolaikine moterimi nūdienos pasaulyje.
Pirmuoju romanu „Kvinė“ rašytoja Candice Carty-Williams įsiveržė į literatūros sceną, jos debiutinis romanas tapo British Book Awards geriausia metų knyga. Netrukus pagal C. Carty-Williams romaną bus statomas serialas. Interviu autorė pasakoja apie debiutinį romaną, santykius, stereotipus ir savivertės paieškas XXI amžiuje.
Kaip atsirado Kvinės istorija?
„Kvinė“ atsirado iš mano asmeninių patirčių, košmariškų draugių pasakojimų ir visko, ką pamačiau įdėmiai stebėdama mane supančias moteris, per ką jos turėjo pereiti tam, kad taptų tokios, kokios yra dabar. Esu viena tų moterų, kurioms patinka rūpintis kitais, todėl nuolat apsisupu save į klaidingus sprendimus linkusiomis moterimis. Knygą parašiau vienu įkvėpimu, per 6 mėnesius. Ši istorija leidžia metus pagyventi kito žmogaus gyvenimą. Šia knyga norėjau parodyti, kad visi gyvename skirtingas to paties gyvenimo atmainas, bet kai kuriems iš mūsų gyvenimas vis dėlto sunkesnis. Tam tikra finansinė padėtis, odos spalva, kultūrinis kapitalas gali jį apsunkinti.
Papasakokite apie Kvinės savivertės paieškas.
Kai tau niekas neatstovauja grožinėje literatūroje, televizijoje, filmuose, reklamose, jautiesi nematomas.
Kai nematai tokių kaip tu, atrodo, kad nepritampi. Nenorėjau, kad žmonės nuogąstautų dėl to, kad jaučiasi vieniši, renkasi neįpareigojantį seksą ar erzina savo draugus, nes daugumos iš mūsų realybė atrodo būtent šitaip.
Kvinės gyvenimui labai trūksta stabilumo. Po skaudaus išsiskyrimo merginai niekaip nepavyksta rasti tvarių santykių. Tačiau knygoje kalbate ne tik apie emocinį, bet ir apie ekonominį nestabilumą, būsto rinkos krizę Didžiojoje Britanijoje.
Taip, pati patyriau ją savo kailiu. Rašydama „Kvinę“ su drauge gyvenau siaubingame Londono bute.
Prieš tai jau bent 10 kartų buvau pakeitusi gyvenamąją vietą. Rašytoja Jojo Moyes paskelbė konkursą pradedantiesiems rašytojams. Jo prizas buvo savaitė J. Moyes kotedže, kuriame nieko netrukdomas galėtum pradėti ar pabaigti rašyti savo kūrinį. Pateikiau prašymą nevyniodama žodžių į vatą – parašiau, kad dirbu leidybos srityje, bet neturiu tokių sąlygų rašyti, kaip mano kolegos. Neturiu galimybių išvykti atostogų. Neturiu net kur vykti, nes visa mano šeima gyvena Pietų Londone. Nerandu nei vietos, nei laiko rašymui. „Kvinę“ rašyti pradėjau būtent J. Moyes kotedže.
Iš kur atsirado prie knygos klijuojama „juodaodės Bridžitos Džouns“ etiketė?
Pati ją pasirinkau, pamaniau, kad toks apibūdinimas tikrai patrauktų skaitytojų dėmesį, nes anksčiau nebuvo išleista panašių knygų. „Kvinė“ parašyta stiliumi, kuris išties primena „Bridžitos Džouns dienoraštį“. Beje, juodaodžių rašytojų kūryba vis dar lieka nišinė bendrame grožinės literatūros kontekste. O aš norėjau, kad „Kvinė“ būtų plačiai skaitoma ir suprantama.
„Kvinė“ – tokia knyga, kurią aš pati būčiau norėjusi perskaityti būdama paauglė Pietų Londone. Augau žavėdamasi „Bridžitos Džouns dienoraščio“ heroje, tačiau ji buvo baltaodė, o jos vietoje norėjau matyti ką nors panašaus į save. Be to, mano gyvenime nebuvo tų nuostabių, šarmingų vyrų, pasirodančių ant Bridžitos durų slenksčio ir prisipažįstančių, kad myli.
Sakote, kad juodaodžių rašytojų kūryba dažnai vis dar lieka antrame plane. Kodėl, jūsų manymu, taip nutinka?
Tarp leidėjų vyrauja nuomonė, kad jei pagrindinis knygos veikėjas bus juodaodis, baltaodis skaitytojas negalės su juo susitapatinti. Nesakau, kad rasė šiuo atžvilgiu visai nesvarbi, tačiau ji tikrai ne pats svarbiausias aspektas. Iš esmės „Kvinė“ kalba apie moters gyvenimo išbandymus ir sunkumus, tad šioje istorijoje kiek nors savęs atras kiekviena moteris, nesvarbu, kokia jos odos spalva.
Romane išvystame skirtingų rasių žmonių dialogą apie judėjimą „Juodaodžių gyvybės svarbios“ (Black Lives Matter). Koks jūsų asmeninis santykis su šiuo judėjimu?
Diskriminacija tęsiasi jau nepakeliamai ilgai. Dar ankstyvoje jaunystėje turėjau susitaikyti su mintimi, kad man, mano broliui ar sūnui gali nutikti nelaimė, kurios priežastis bus ne kita, bet odos spalva. Jei per daug apie tai galvočiau – išprotėčiau, bet tai mane supa nuolat ir skaudina nuolat. Draugė kažkada paklausė, kada tas judėjimas „Juodaodžių gyvybės svarbios“ baigsis. Man atrodo, šis klausimas viską pasako. Jis neturėtų baigtis. Kokia būtų viso to prasmė, jei niekas nepasikeitė? Judėjimas „Juodaodžių gyvybės svarbios“ nėra mada ar tik grotažymė.
Atrodo, kad ištverti gyvenimo sunkumus Kvinei padeda humoro jausmas. Ar jums pačiai humoras svarbi gyvenimo dalis?
Mano močiutė nuolat kartodavo: „Jei nesijuoksi, verksi“. Ir iš tikrųjų gyvenome taip, kad kitokio požiūrio ir negalėjome turėti. Užaugau tarp šmaikščių žmonių. Mano mama – juokingiausias žmogus, kokį pažįstu.
Kai augau ir stengiausi būti stipri, humoras iš tiesų buvo mano šarvai. Tai ir Kvinės šarvai.
Kartais gyvenimas būna dar keistesnis, nei jo atvaizdavimai literatūroje ir nelieka nieko kito, kaip tik iš to pasijuokti.
Romane labai įdomiai naudojate socialinių tinklų žinutes. Ar kada nors būtumėte pagalvojusi, kad pažinčių programėlės taps puikiu informacijos šaltiniu jūsų romanui? Kaip nusprendėte įtraukti visa tai į pasakojimą?
Pažinčių programėlės paliko man tokių traumų, kad nusprendžiau bent taip gauti iš jų kokios naudos.
Jomis su pertraukomis naudojuosi nuo to laiko, kai buvau Kvinės amžiaus, ir per ketverius metus baltaodžių vyrų bendravimas su manimi nė kiek nepasikeitė. Išmokau per daug dėl to nepergyventi ir, tiesą pasakius, rašydama apie tokį žeminantį elgesį sugebėjau iš to net pasijuokti.
Moterų draugystė yra Kvinės gyvenimo branduolys. Kas įkvėpė Kvinės draugių portretus?
Man buvo itin svarbu, kad Kvinė, kaip ir aš, turėtų skirtingose kultūrose užaugusių draugių, o jų asmenybės būtų tokios ryškios, kad galėtų pretenduoti į pagrindinės veikėjos vaidmenį. Pati turiu daugiau draugių nei Kvinė – nesigiriu, tai paprasčiausiai reiškia, kad kurdama Kvinės draugių portretus maišiau daugybės žmonių savybes.
Norėjau, kad Kvinės mezgamos draugystės ir jų dinamika būtų kuo realistiškesnės. Reikėjo, kad visos draugės Kvinės gyvenime būtų atsiradusios skirtingu metu ir kiekviena ją pažinotų savaip. Be abejo, tai, kad visos Kvinės draugės yra iš skirtingų kultūrų, labai prisideda prie draugysčių dinamikos. Vieną iš draugių pavadinau Darse, pono Darsio iš „Puikybės ir prietarų“ bei „Bridžitos Džouns dienoraščio“ garbei, o kitą Kyazike – iš tikrųjų tai ugandietiškas vienos mano geriausių draugių vardas.
Ko apie meilę galėtų išmokti jaunos moterys, perskaičiusios jūsų knygą?
Tikrosios savo vertės nesurasime ir negalime surasti meilėje, geisme ar sekse. Gal skambės banaliai, bet savo vertę turime atrasti savyje, o ne partneryje. Nesakau, kad pirmiausia turime pamilti save ir tik tada galėsime mylėti ką nors kitą. Sakau, kad mums, moterims, svarbu suvokti savo vertę, kad nepasimestume meilėje ir jos vingrybėse.
Pagal theguardian.co.uk, standart.co.uk parengė Augustė Burbaitė
