Baigėsi šeštą kartą leidyklos „Alma littera“ ir nepriklausomų ekspertų organizuojamas paauglių ir jaunimo literatūros konkursas. Geriausiu šių metų kūriniu pripažinta – „Ne tik geri, ne tik blogi“.
Knyga-konkurso laimėtoja išrinkta iš konkursui pateiktų 18 rankraščių, jos autorei įteikta 2900 eurų premija ir suteikta galimybė knygą išleisti.
„Ne tik geri, ne tik blogi“ – antroji jaunimui skirta rašytojos, kūrybinio rašymo skatintojos, tinklaraščio „NeRašyk“ įkūrėjos ir autorės knyga. „Išleisti knygą be konkurso yra kur kas paprasčiau, nei konkursą laimėti“, – sako rašytoja. Jau daug metų ji yra įsimylėjusi paauglių literatūrą. Būtent joje atrandanti suaugėliškomis ribomis ir patirtimis neužglaistytą nuoširdumą ir tikrumą.
„Alma littera“ leidinių vadovė Jovita Markutėlytė teigia, kad Eglės Ramoškaitės knyga konkurso vertintojus papirkusi įdomiu, detektyvo elementais pagardintu siužetu ir netikėta pabaiga. Tema apie patyčias atskleista nauju kampu. „Svarbu, kad tekstas paaugliui skaitytojui būtų artimas, – sako viena iš konkurso organizatorių, – su šia užduotimi rašytoja puikiai susidorojo“.
Knyga „Ne tik geri, ne tik blogi“ pasakoja apie tuos, kurie tyčiojasi ir tuos, iš kurių tyčiojasi. „Ar pirmieji yra tik blogi, o antrieji – tik geri?“ – svarsto knygos autorė ir prasitaria, kad patyčių paauglystėje ir jai pačiai nepavykę išvengti.
Utenoje užaugusi Eglė pasakoja, kad tik gerokai vėliau suvokusi, jog mokyklą ji pakeitė būtent dėl šios priežasties, o ne tik dėl to, kad ieškojo sau geresnės: „Mokykloje niekada negalvojau, apie tai, kas vyksta su manimi. Rūpėjo pasimokyti, padraugauti, kažką palankyti, kad mane mėgtų. Suaugusi ir pradėjusi knaisiotis, iš kur atsirado nepasitikėjimas savimi ir visokio plauko kompleksai, ėmiau prisiminti tą mokyklą, iš kurios pabėgau. Apie patyčias esu pagalvojusi ir anksčiau, tiesiog niekada nemaniau, kad taip giliai jos mane paveikė. O gi, kiekvieną kartą, kai kas nepasiseka, pirmoji mintis galvoje – čia dėl to, kad negraži“.
Paaugliai – nėra lengva auditorija rašytojui, tačiau būtent šiai auditorijai rašytoja skiria ir antrąją savo knygą. „Suaugusi kitaip pradėjau matyti savo paauglystę, – ji sako, – šiandien galvoju, kad galėjau kitaip elgtis, kitaip kalbėti, bet nebuvo žmogaus, kuris man patartų, padėtų, išaiškintų dalykus iš jau išgyvenusio ir suvokusio šį amžiaus tarpsnį perspektyvos“.
Eglė pati patyrė, kad paauglystės išgyvenimai dažniausiai – arba baltos, arba juodos spalvos. Pilko atspalvio nebūna, todėl itin svarbu suvokti, kad vienas sprendimas, vienas poelgis – neegzistuoja. Niekas tavęs neįpareigojo atleisti arba neatleisti. Jaustis taip pat, kaip jaučiasi kiti – irgi. „Rašydama šią knygą norėjau tarsi iš šalies pažvelgti į situaciją ir pasakyti, kad visada yra ir kita, ne tik toje situacijoje atsidūrusio žmogaus, pusė“.
Knygos veiksmas rutuliojasi mažame miestelyje, panašiame į tą, kuriame užaugo ir pati rašytoja. Jame paprastai niekas niekada nenutinka, todėl, kai vieną dieną dingsta penkiolikmetis nepriklausomas vienišius Kailas, kyla sujudimas. Pėdsakų jokių nėra, gimnazijos mokiniai apie savo draugą nedaug ką gali pasakyti. Jis buvo nepriklausomas vienišius, tačiau, ar tikrai – toks nepastebimas? O gal yra dalykų, kuriuos visi patogiai nutyli? Kailo ieškoti imasi jį engusių populiarių mokinių grupelė. Pagalbon jie pasitelkia į pradingėlį panašią vienišę Herietą. Kaip išlaviruoti tarp melo, baimės, kaltės ir euforijos, kai pagaliau atsiduri ten, kur visada troškai atsidurti? Ir kiek ilgai visa tai gali tęstis?
„Dideliame mieste lengviau pasislėpti, o mažame – viskas lyg ant delno, turi gerai galvoti, kaip elgtis, kad nuslėptum tai, ko nenori pamatyti kiti“, – aiškina rašytoja ir neslepia, kad rašymas padeda atrasti atsakymus.
Baigusi teisės magistro studijas Eglė Ramoškaitė keletą metų dirbo pagal specialybę, tačiau kūryba ir rašymas galiausiai paėmė viršų. „Mokiausi labai gerai, galėjau rinktis bet kurią profesiją, taigi, pasirinkau teisę – tai, kas buvo labiau suprantama mano tėvams. Mintis, jog iš rašymo galima būtų išgyventi, anuomet nė į galvą nešovė. Vieną dieną mano tekstą išspausdino „Šiaurės Atėnai“. Tada pamaniau: jei jau jie spausdina, tai gal, vis dėlto, rašau neblogai? Daug mokiausi, stengiausi, kad rašymas taptų svarbiausia veikla ir man pavyko. Nuo dvidešimt šešerių visos mano veiklos susijusios su rašymu“, – apie savo kelią pasakoja 2020-ųjų metų konkurso nugalėtoja.
Paauglių ir jaunimo literatūros komisijos narė, vaikų literatūros kritikė Eglė Baliutavičiūtė teigia, kad šių metų konkurse ypatingai džiugino žanrų įvairovė – buvo ir realistinių kūrinių, ir istorinės fantastikos, ir fantastinių, netgi – pažintinių: „Tikrai nemažai konkursui pateiktų kūrinių buvo fantastiniai ar bent iš dalies fantastiniai. Tai džiugina, nes lietuvių autorių fantastinės ar bent jau fantastikos elementų turinčių kūrinių jaunimui turime labai mažai, dominuoja realistinė proza. Tačiau, kad ir kokią lakią vaizduotę, nerealią idėją kartais turi autorius, to neužtenka, kad kūrinys būtų geras, kad veiktų, kad jaudintų“.
Realistinėje literatūroje, sako komisijos narė, labiausiai dominavo kasdienės paauglių problemos: santykiai su šeima ir draugais, noras pritapti, patyčios, meilė, gyvenimas paribiuose, mokyklos pasaulis.
Išleidusi į gyvenimą „Paauglių ir jaunimo literatūros 2020“ konkurso nugalėtojos Eglės Ramoškaitės knygą, leidykla „Alma littera“ 2021-aisiais skelbia septintąjį konkursą ir jau nuo dabar iki gegužės 1 dienos laukia originalių, nepublikuotų prozos tekstų, kuriuose būtų nagrinėjamos paaugliams ir jaunimui aktualios temos.
