Psichologė Ramunė Murauskienė kviečia į nuostabią kelionę po motinystės labirintus

Garsi psichologė Ramunė Murauskienė, kurios daugybę tekstų spausdinome „Mamos žurnale“, išleido naują knygą „(Ne)tobulos mamos užrašai“. Skaitykite ištraukas, kurios suintriguos.

Labas, jei skaitai šią knygą, vadinasi, esi susijusi arba susijęs su vaikais. Ir aš.

Esu mama. Rašyti mėgstu nuo vaikystės. Kai gimė sūnus, gimė ir svajonė parašyti knygą. Bet ne todėl, kad tėvams trūksta gerų knygų. Mums, mamoms ir tėčiams, trūksta knygų, kurios ne tik mus stiprintų, augintų mums sparnus, bet ir išlaisvintų mūsų kūrybą. Auklėti vaikus – tai kurti. Argi ne taip?

Rašydama šią savo pirmąją knygą aš leidausi į kelionę. Kviečiu keliauti kartu.

Keliauti ir bendrauti. Pirma knygos dalis – tai mano pamąstymai apie gyvenimą su vaikais. Ieškodama savosios motinystės formos, susipažinau su įvairiais žmonėmis, teorijomis, praktikomis. Teko atsirinkti, kas man tinka. Bet receptų „ką daryti, kai…?“ neturiu. Tiesiog akcentuoju tai, kas galioja visada ir visur. Man tai padeda gyventi drąsiai, tvirtai ir įdomiai. Aš dalinuosi tuo, kuo gyvenu, todėl teorijų čia nerasi, bet bus daug tikėjimo, vilties ir meilės. Tikiu, kad gyvenime viską verta daryti tik su meile. Arba nedaryti nieko. Bent jau kurį laiką. Aš kas dieną susiduriu su iššūkiu – auginti vaikus su meile. Dalinuosi su tavimi praradimais, atradimais, džiaugsmais ir vargais. Atvirai. Tai yra mano perlai. Pasitikiu tavimi, nes žinai, kaip su jais elgtis.

Antroje knygos dalyje rasi daug naudingos informacijos apie gyvenimą su vaikais. Mamoms ir tėčiams kyla daug klausimų, ypač auginant pirmą vaiką. Bet dar daugiau klausimų kyla, kai auginame antrą, trečią ar ketvirtą. Juk kiekvienas vaikas – unikali būtybė, kuriai visai netinka negyvosios psichologijos dėsniai. Aš remiuosi gyvąja psichologija. Ji pripažįsta tam tikrus

Visatos dėsnius, žmogaus Aukščiausiąją jėgą, taip pat sielos nemirtingumą, žodžio, minties ir elgesio galią. Tikiu, kad mano rašyti tekstai ne tik paskatins susimąstyti, peržiūrėti savo motinystės ar tėvystės įpročius, bet ir leis pajusti, kad esi gana gera mama ar geras tėvas savo vaikams.

Man labai rūpi, kokia ši knyga bus tau. Skaityk nuo pradžios. Arba nuo vidurio. Skaityk, kaip nori. Lai tau būna lengva. Net tada, kai sunku. Aš myliu tave. Mes susitiksime. Ir aš labai to lauksiu.

www.psichologeramune.lt

Psichologė Ramunė Murauskienė www.psichologeramune.lt

***

Aiškiai suvokiau, kad gyventi taip, kaip gyvenau, kaip gyveno mane supę suaugusieji, nenoriu, nepajėgsiu. Jaučiau labai stipriai, kad neturiu teisės gyventi tik taip, nes esu atsakinga ne tik už save, bet ir už vaiką. Tą dieną dar nesupratau, kaip noriu gyventi. Rašydama šią knygą jaučiau, kad manęs verto gyvenimo gaires jau turiu. Ir ačiū už tai visoms mano patirtims.

Ačiū visiems sutiktiems žmonėms.

Rytų išmintis sako, kad mes neturime draugų, mes neturime priešų; visi yra mūsų mokytojai. Įsisąmoninkime tai.

Ieškant sau poros, moteriai tenka didžiulė atsakomybė pasirinkti tinkamą vaikams auginti vyrą. Moteris yra atsakingesnė už vyrą. Kodėl? Nes ji renkasi vyrą. Man to niekas niekada nesakė. Mane supusios moterys nebuvo kvailos. Jos tiesiog nemylėjo savęs. Ir tai lemiama priežastis, kodėl daugumai moterų sunku mylėti save ir savo vaikus. Mylėti išmintinga meile. Mylėti sąmoninga meile. Su atsidavimu ir noru pasitarnauti. Su idėja, kad vaikai yra auginami ne sau, o pasauliui. Štai kokia didžiulė atsakomybė puošia mamas. Tuo labai tikiu.

Mama ir tėvas yra vaiko šaknų pagrindas. Vaiko šaknų žemėlapį sudaro mamos ir tėvo giminės. Pagalvokime, kokie santykiai būdingi mums artimiems žmonėms? Ką jaučiame galvodami apie savo šaknis? Aš ilgą laiką jaučiausi esanti be šaknų. Visą laiką norėjau kam nors priklausyti. Kam nors, kas yra stabilu, jauku, pastovu ir gera. Drąsiai galiu teigti, jog tėvų meilė vaikams ir tos meilės kokybė yra labai svarbu. Kokias šaknis suteikiame savo vaikams? Kaip tai pakeisti? Kaip užtikrinti kokybę? Man ir vėl teko grįžti prie savęs.

***

Galiu labai drąsiai pasakyti: specialistai, kurie netiki į Dievą, iš tiesų nenori padėti žmogui, išgyvenančiam sunkumus.

Bedvasė psichoterapija ar bedvasė terapija daro didžiulę žalą individui, net jei jis to nesuvokia. O ankstyvas psichologų bendravimas su mažamečiais yra visiškas absurdas su keliomis išimtimis. Mes, tėvai, turime tapti savo srities profesionalais, kad galėtume tinkamai auklėti savo vaikus. Tai mane skatino nuolat domėtis, ieškoti, mokytis. Stereotipiškai mąstanti artima aplinka man darė spaudimą. O aš mokiausi būti savimi. Kuo labiau ta aplinka abejojo mano motinyste, tuo stipriau jaučiau, kad pagaliau gyvenu taip, kaip visad norėjau. Taip aš auginau savo intuiciją, pasitikėjimą savimi kaip mama, kaip moterimi.

Aš pradėjau mokytis atsiliepti į savo sielos kvietimus.

***

Su pirmagimiu į mano gyvenimą atėjo labai svarbi tema „Kas yra vyriškumas? Kaip švelnumas susijęs su vyriškumu?“ Laimei, stiprino humanistinės pedagogikos seminarai bei nuolatiniai pasikalbėjimai su Šalva ir Paatu Amonašviliais. Man labai patiko Paatos pasakymas: „Ne vyriškuose marškiniuose slypi vyriškumas ir ne galėjimas šaudyti ar fizinė stiprybė jį slepia; tikrasis vyriškumas – tai mokėjimas rūpintis mažesniu, tai gebėjimas elgtis sąžiningai, tai mokėjimas apginti skriaudžiamą, tai mokėjimas globoti, tai atsakomybė, tai ištvermė.“ Ir dar daug gerų atsakymų atradau gyvendama. Visuomet žinojau, kad galiu parodyti, ką reiškia būti vyru. Tikiu gyvenimo patirtimi. Atsidūrusi moters kailyje sunkiai galėjau perteikti vyriškumą savo sūnui. Ir atėjus laikui palengvėjo, nes susivokiau, jog, puoselėdama savo prigimtinį moteriškumą, skatinsiu vaiko gerąjį vyriškumą.

Drąsiai galiu sakyti, kad sūnaus švelnumas su metais neišblėso. Ir kokia laimė. Ši jo sielos duotybė daro jį geriausiu pasaulio broliu. Jis gali būti geras draugas. Kitų vaikų tėvai stebisi, kaip jis moka rūpintis. Aš šypsausi, kad kuriai nors moteriai jau labai greitai pasiseks, nes jis ir atkaklus, ir švelnus. Neturi to brutalaus agresyvumo, kurį labai daug vyrų Lietuvoje saugo ir vadina vyriškumu. Man kartais norisi šūktelėti: „Ei, vyrai, nebijokit būti švelnūs, nes švelnumas – tai ne moteriškumas blogąja šio žodžio prasme.“ Tai gerumas ir žmogiškumas. Ir tik vyriški vyrai sugeba drąsiai puoselėti visus savo asmenybės aspektus. Juk kiekvienas mūsų turi ir moteriškos, ir vyriškos energijos. Mūsų užduotis – leisti jai reikštis, o ne blokuoti ją ir sprausti save į dogmų iškreiptas vyriškumo ir moteriškumo sampratas.

***

Kūdikiai nesupranta, dėl ko mamos nėra šalia. Kūdikiui nesvarbu, ar mama išeina trumpam į kitą kambarį, ar išvažiuoja į parduotuvę, ar išvyksta keletui dienų. Tokį laiko skirtumą jau geba suvokti trejų ketverių metų bamblys. Taigi per pirmus gyvenimo metus kiekvienas išsiskyrimas su mama vaikui yra labai skausmingas. Psichologai rekomenduoja įvertinti situaciją ir pagalvoti, ar ta priežastis, dėl kurios kūdikis išgyvens išsiskyrimą su jam svarbiu žmogumi, yra verta mažylio kančių.

Vaikai pradeda tyrinėti pasaulį, kai tik ima jaustis saugiai savo aplinkoje. Specialistai tvirtina, kad kuo mažesnis vaikas, tuo jis jautresnis aplinkai. Sūnui buvo pusė metų, kai pirmą kartą sumanėme atsipūsti ir išvykome į Birštoną. Nors mama ir tėtis buvo šalia, prabudęs naktį jis taip nusigando naujos aplinkos, kad padėjo tik jo mylimas apklotėlis, barškutis ir keliasdešimties minučių sūpavimas ant rankų. Jei jau išsiruošėte su mažyliu į svečius su nakvyne, būtinai paimkite ką nors iš jo aplinkos.

Atkreipkite dėmesį, kad dauguma vienmečių ir dvimečių, patekę į svetimą aplinką, sukiojasi arti mamos ar prašo pažįsti. Ir kai tik vaikas pasijunta saugiai, pradeda viskuo domėtis, įsidrąsina, ima dūkti ir žaisti. Tada dažnai mamos sako: „Va, mano vaikas sugrįžo.“ Tai tik patvirtina, koks svarbus vaikams yra saugumas. Būkime atidūs ir jautrūs augančiai vaiko asmenybei.

***

Kas gi nutinka, kai vaikas paauga? Savo gyvenimo pradžioje vaikas vystosi labai greitai. Po truputį jis pradeda reikštis kaip unikali asmenybė. Atsiranda valia, ryškėja charakteris. Jei mama klausosi savo širdies balso, intuicijos, tai augindama vaiką daro mažiau klaidų. Didžiausių bėdų atsiranda tuomet, kai mama pradeda paisyti knygose perskaitytų ar kitų žmonių pasakytų teiginių apie vaiko raidą ir pradeda piršti savo valią, nes „taip turi būti“. Verta įsisąmoninti, kad suaugusiojo valia yra stipresnė už kūdikio ir mažo vaiko. Mažieji dažnai neturi galių atsilaikyti, tačiau retas jų pasiduoda. Kas nutinka? Vaikas pradeda negražiai elgtis, imame jį vadinti „ožiuku“, „sunkiu“, „neišauklėtu“, ieškome n metų krizės ir dėl sunkaus laikotarpio kaltinti vaiką, jo charakterį ir užsispyrimą. Ar esate patyrę situacijų, kai mama geriau žino, karšta vaikui ar šalta? O kaip su žaislų parinkimu? O kaip su „eik ten, bet neik ten“? O kaip su „tau reikia pasiusioti“ ar „tau jau laikas pakakoti“?

***

Mokinio pareigos ir laisvės. Tėvai, kurie nesaugos unikalaus ryšio su vaiku, sunkiai jį išlaikys jo mokymosi laikotarpiu, nes mokykloje sistema autoritarinė. Mokymasis iš esmės yra labai naudingas visiems vaikams. Tik sistema, kurią dauguma mūsų vis dar laikome kaip neišvengiamą, yra netinkama daugumai vaikų. Valios primetimo aktai vyksta kone kiekvieną pamoką. Ir mes tai įvardiname labai paprastai: vaikai privalo klausytis mokytojų ir kitų suaugusiųjų. Neva jie visažiniai. O kaipgi susitarimas?

Tie, kurie nuo mažų dienų primeta savo valią vaikams, įpročių laikosi ir jiems augant. Toks auklėjimo būdas vadinamas autoritariniu. Mokyklinis laikotarpis vaikui yra didžiulė galimybė atskleisti save ir patirti daug įvairiausių dalykų. Labai svarbu leisti vaikui pačiam suprasti, kokie jo interesai. Vaikas turi teisę į savo nuomonę, į savo pajautimą, į savo klaidas. Mes, tėvai, reikalingi tam, kad palaikytume savo vaiką ir stiprintume jį. Neverskime vaiko lankyti vienus ar kitus būrelius, kurie mums atrodo labai svarbūs. Lai jis išbando kuo daugiau, kad galėtų žinoti, kas jam be galo patinka. Nereguliuokime jam, ką, kada ir kaip daryti.

Deja, labai daug vaikų dėl didžiulio tėvų kišimosi į jų kasdienį gyvenimą neturi savo nuomonės ir net noro ją reikšti, nes jau netiki, kad gali daryti įtaką savo gyvenimui. Galia, kuria žmogus daro įtaką savo gyvenimui, labai susijusi ne tik su pasitikėjimu savimi, bet ir su tikėjimu ką nors nulemti. Tai labai svarbūs sveikos asmenybės bruožai, susiję su vidine motyvacija, pasitenkinimu ir laimingumu. O kur dar valstybės valdymas, politikos formavimas, reformų, pokyčių įgyvendinimas… Kas kurs rytojaus Lietuvą, jei ne mūsų vaikai? O kaip jie tą darys, jei netikės, kad gali? Ar norime tapti tais, kurie atėmė iš vaikų tikėjimą savimi?

***

Kaip vaikai mokomi manipuliuoti? Greitas gyvenimo tempas skatina mamas imtis ko nors, kas padėtų atkurti vaiko emocinę pusiausvyrą. Tai labai patinka prekiautojams. Bet tikrai nereikia įrodinėti, kad vaikui joks prabangus žaislas niekada neatstos pabuvimo su mama. Tačiau vaikai greitai išmoksta tokią suaugusiųjų pamoką. Viena mama skundėsi, kad jos keturmetis ją į sporto klubą išleidžia ramiai tik tuomet, jei ji prižada nupirkti jam trokštamą žaislą. Taip vaikai mokomi manipuliuoti. Čia slypi grėsmė: vaikų poreikiai jiems augant didėja. O vaiko ir mamos bendravimas ir po 20 metų nekainuos nieko. Bet jis bus dar vertingesnis nei dabar. Tad skubėkite duoti vaikams save, demonstruokite jiems savo meilę, nes tai nekenkia. Priešingai nei susitikus po išsiskyrimo perkami daiktai.

***

1 FAKTAS

Taigi – pripažinkime, kad, kaip sakė Janušas Korčakas, „tarp vaikų tiek pat visokių žmonių kiek ir tarp suaugusiųjų“.

Aš teigiu, kad ir vaikai pyksta, ir tėvai pyksta. Tai yra visiškai normali emocija. Supykti yra gerai, nes tai informacija mums, kad kažkas ne taip vyksta. Tik mes, suaugusieji, turime daugiau galimybių keisti tą negerumą. Nuo mūsų priklauso daug daugiau nei nuo vaikų.

Kai pyksta vaikas, stengiuosi suprasti, kad jam negerai, ir nebloginu jam to negerumo. Galiu – padedu, negaliu – nedarau jam blogiau. Dažniau pavyksta nei nepavyksta.

Kai aš pati pykstu, pasakau: „Esu suirzusi, negaliu ramiai kalbėti, todėl geriau kurį laiką patylėsiu, kad tavęs neįskaudinčiau.“ Ir būtinai pridedu: „Su tavim tai nesusiję.“ Deja, kartais suaugusieji manipuliuoja ir mielai perduoda savo emocijų naštą vaikams sakydami: „Aš pykstu ant tavęs, todėl išeisiu ir su tavim nežaisiu“ arba: „Kai taip darai, man nepatinka, todėl aš dabar ir pykstu.“

Kas palengvina žaidimą

*Žaidimo taisykles galime keisti ir susitarti taip, kad žaidimas būtų įkandamas visiems. Orientuokimės į jauniausius ir mažiausius, nes žaidimas pirmiausia turi būti malonus. Jei vaikas stengiasi pasilengvinti žaidimo taisykles norėdamas laimėti, paskatinkime tartis dėl visiems vienodų žaidimo sąlygų. Beje, toks vaiko elgesys yra konkurencingo žaidimo pasekmė.

*Kai žaidimo dalyviai yra labai skirtingi, jo taisykles pakoreguokime taip, kad tikslą pasiektų visi žaidėjai, nes žaidimas turi būti malonus visiems.

*Žaidžiant net ir susikaupimo reikalaujančius žaidimus galima juoktis, nes žaidimas turi būti malonus.

*Nesvarbu, koks yra komandinio žaidimo tikslas pagal taisykles. Pagrindinis kiekvieno žaidimo tikslas – malonus laikas drauge.

*Žaisdami vaikai plaukioja įspūdžių jūroje. Žaismingai priminkime žaidimo taisykles ar susitarimus ir nesitikėkime, kad vaikai juos prisimins taip gerai kaip mes, pvz., priminkime, kad skraidinama lėkštė turi ne nukristi ant žemės, o atsidurti kito dalyvio rankose.

*Žaidimas turi suburti, suvienyti visus žaidimo dalyvius. Tad būkime kūrybingi ir sukurkime tokias taisykles, kad tikslą pasiektume tik bendradarbiaudami vieni su kitais.

Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


− trys = 6

Kitos temos: