Madagaskaras ir Kambodža, Tailandas ir Tenerifė, Barselona ir Paryžius… „Pasaulis toks platus, dar tiek daug kur nebūta“, – sako nuo trylikos metų neįgaliojo vežimėlyje sėdinti Lietuvos sporto universiteto dėstytoja Aušrinė Packevičiūtė.
Negalia – ne kliūtis keliauti. „Gal savo pasakojimais paskatinsime likimo draugus palikti komforto zoną ir leistis į kelionę“, – sako jau tris dešimtmečius vežimėlyje praleidusi Aušrinė. Dešimt metų Lietuvos sporto universitete pagal Taikomosios fizinės veiklos programą ji ruošia studentus darbui su neįgaliaisiais.
Aušrine, kaip nutiko, kad atsidūrėte neįgaliojo vežimėlyje? Kokia jūsų istorija?
Man buvo šiek tiek daugiau nei trylika, kai vieną dieną nukritau nuo sūpynių. Nuo to laiko sėdžiu vežimėlyje, šiandien man – keturiasdešimt ketveri.
Baigusi mokyklą ir įkvėpta negalios draugų pasiryžau stoti į universitetą – tuometinę Kauno kūno kultūros akademiją.
Baigiau bakalauro studijas, vėliau apgyniau magistro diplomą. Šiandien galvoju, kad mano gyvenimo kelius atvėrė sportas. Jei ne jis, gal taip ir būčiau prasėdėjusi namuose, įsivaizduodama, kad negaliu nieko kito, tik rinkti tekstus spausdinimo mašinėle.
Tikriausiai yra nemažai žmonių, kurie ir šiandien taip galvoja?
Šiais laikais – vis mažiau ir mažiau. Informacija žmones lengviau pasiekia, apie tai, kaip tvarkyti pasikeitusį savo gyvenimą žinių jie gauna ligoninėse, sanatorijose bei nevyriausybinėse neįgaliųjų organizacijose. Anuomet mums buvo sunkiau – turėjome patys daug ką atrasti, mokėmės vieni iš kitų. Mokiausi, kaip užvažiuoti laiptais, užšokti ant bortelio, įlipti į automobilį, jį vairuoti. Tai padarė mane savarankiška, šiandien darau, ką noriu, gyvenu, kaip noriu. Kai kas gal sakys: lengva kalbėti, ji sportininkė, nesupranta, kad kitiems gali būti sunku. Bet ir man buvo sunku!
Kokia buvo jūsų pirmoji kelionė, į kurią išvykote jau sėdėdama vežimėlyje?
Vaikystėje su tėvais labai daug keliavome, matyt, kelionių poreikį turiu genuose. Sportuodama pradėjau važinėti po Lietuvą. Tai buvo iššūkis – miegi, kur parūpina organizatoriai, į tualetą įvažiuoti negali, visur laiptai, – milijonas problemų.
1996 metais pirmą kartą išvykau į užsienį. Tai buvo atsakomoji kelionė į Šveicariją po to, kai Lietuvoje apsilankė šios šalies neįgaliųjų delegacija. Atvyko jie specialiu, neįgaliesiems
pritaikytu autobusu, visą savaitę važinėjo po Lietuvą. Paskui šveicarai išskrido, o mes, lietuviai, jų autobusu išvykome į Šveicariją. Autobuse buvo viskas, ko tik galėjo reikėti – liftas ir įvažiavimas į tualetą. Kosmosas! Visai kitas pasaulis!
Savaitę vežiojo po kultūrines vietas, reabilitacijos centrus. Šioje kelionėje pirmą kartą aiškiai suvokiau, kad ir mes galime keliauti. Ir nesvarbu, kad parskridusius į Vilniaus oro uostą, stuardai mus išnešė ant rankų, – specialųjų kėdučių anuomet net nebuvo, na, gal viena…
O paskui kelionių atsirado vis daugiau, gavau kvietimą apsilankyti Rumunijoje, Graikijoje. Dar aktyvesnis kelionių etapas prasidėjo, kai baigiau studijas ir pradėjau dirbti. O čia dar pigios avialinijos!
Dviese su drauge pirmą kartą išvykome į Angliją, Londone negalėjome atsistebėti, kaip viskas pritaikyta neįgaliesiems – ir į muziejus užvažiuosi, ir į autobusą. Kelionei beveik visai nesiruošėme, net nepagalvojome, kur automobilį reikės statyti, kaip už jį mokėti.
Kelionių patirtį kaupėme pamažu, pradėjome keliauti grupėmis, visi ratuoti, be jokių palydovų. Į Egiptą bilietus pirkome agentūroje, tačiau, kad pamatytume Egipto piramides, teko organizuotis patiems – radome gidą, nedidelį autobusėlį, viską sutarėme, sumokėjome dvigubai brangiau nei kiti turistai, bet piramides pamatėme.
Neįgalus moka dvigubai brangiau?! Juk, rodos, jums daug kas nemokama, nuolaidos.
Tik ne kelionėse! Neįgaliesiems pritaikytus kambarius dažniausiai galima rasti tik geresniuose – trijų, keturių žvaigždučių viešbučiuose. Nesu nusiteikusi brangiai mokėti už viešbutį, taigi, ieškau pigesnės nakvynės butuose ar nakvynės namuose. Kartais, kad išsiaiškinčiau, ar kambarys mums tikrai tinka, reikia parašyti ir dešimt laiškų, tiksliai išsiaiškinti centimetrus, durų plotį. Tačiau net ir tada atsitinka: atvažiuoji ir pro jas netelpi.
O tuomet – ką?
Į Milaną, pamenu, atvykome dviese. Iš anksto užsisakėme tinkamą kambarį, viskas gražiai aprašyta, išfotografuota. Atvažiuojam – lifto nėra, į antrąjį aukštą reikia laiptais pakilti. Klausiame, tai kaip čia dabar, juk parašyta – kambarys pritaikytas. „Tai kambarys ir pritaikytas, tik jis – antrame aukšte“, – sako mums šeimininkas. Gal valandą ginčijomės, kol galiausiai mus nuvežė į kitą viešbutį, pas savo draugą. Tačiau, būna, kad nakvoti tenka, kaip yra. Tenerifėje, viešbutyje, mūsų kambario tualeto durys buvo per siauros, įvažiuoti negalėjome. Nuėmėme jas nuo vyrių, pasikabinome užuolaidą ir gyvenome savaitę. Vyrams buvo blogiau, net ir nuėmę duris nuo vyrių, jie netilpo, teko išrikiuosi kėdes ir į tualetą keliauti nuo vienos persėdant ant kitos. Visada sakiau, kad svarbiausia – informacija. Ieškodamas viešbučio ar objekto, kurį norėtum aplankyti, neįgalusis turi aiškiai žinoti, kas ir kaip jo poreikiams yra pritaikyta.
Ar galite pasakyti, ko jums labiausiai reikia?
Standartas – 90 centimetrų pločio durys, pro kurias lengva pravažiuoti. Keltuvas ar liftas taip pat būtinas, kad grįžus naktį į viešbutį, man nereiktų prašyti pagalbos. Kaune yra net keletas viešbučių, pritaikytų neįgaliesiems, patikrinome juos su į svečius atvykusiais užsienio kolegomis. O, štai, kaimo turizmo sodybos – visiška tragedija! Norėtum atvažiuoti, pabūti gamtoje, prie ežero, bet neįmanoma. Kartais pagalvoji, kad žmonės net nenori stengtis, nes neįgalūs žmonės juos tiesiog gąsdina. Vienai mano bičiulei Birštono sanatorijoje leido suprasti, kad į pirčių kompleksą jai geriau neiti – jos kūnas gali trikdyti lankytojus.
Šiaurės Amerikoje neseniai buvo priimtas įstatymas, kad viešbučiai, kuriuose yra baseinas, privalo įvažiavimą į juos pritaikyti žmonėms su negalia. Protestų būta, tačiau įstatymas yra įstatymas.
Kokią tolimiausią šalį esate pasiekusi?
Turbūt – Madagaskarą. Labai egzotinė šalis, tolima ir joje galima patirti nuotykių. Užsisakėme laivu kelionę į salą. Svarstėme: gal nebus itin patogu, bet ištversime. Atvykę uosto net neradome, laivas plūduriavo toliau nuo kranto, o keleivius į jį plukdė didžiulis barkasas. Sukrovė mus į tą valtį, pasiekėme laivą, visi kopetėlėmis sulipo, o mus keturi vyrai iš apačios kėlė ir keturi viršuje gaudė. Sukėlė į laivą ir išplaukėme. Europoje toks žygis būtų neįmanomas, čia kuo toliau, tuo daugiau visi kalba apie hipotetinį saugumą.
Galiu spėti, kad juo dažnai dangstomas nenoras kažką daryti. Tačiau aš pati noriu spręsti, kas man saugu ir kas smagu. Visai nebūtina už mane nuspręsti, kad man kilti į Televizijos bokštą nesaugu ir kad į muziejų geriau eiti po vieną. Taigi, jei norisi nuotykių, geriau važiuoti į egzotines į šalis. Ten viskas paprasčiau – nori laivo? Prašom! Nori lipti į medį? Įkelsime! Nori nardyti? Neriam!
Jūs ir nardote?
Čia juk labai lengva! Instruktorius po vandeniu prilaiko, plauki puikiausiai. Madagaskare turėjau nuostabios patirties – geras instruktorius, fantastinis rifas.
O kas sunku?
Arba viskas, arba niekas. Sunku į kalną sunku įvažiuoti, jei neturi pagalbos. Sunku važiuoti Vilniaus ar Kauno senamiesčio grindiniu, o juk senamiestyje daugiausia grožio. Talinas šią problemą išsprendė – kai kuriose gatvėse, per senovinį grindinį nutiesė taką, kuriuo patogu ir senoliams eiti, ir vežimėliu važiuoti.
Požiūris į neįgaliuosius Lietuvoje pamažu keičiasi. Tačiau vis dar sutrinki, kai teatre išdidi ponia pareiškia: palaukite, netrukdykite, tegu pirma žmonės sueina. Nėra smagu būti apšaukta kliūtimi, juk už bilietą visi mokame.
Turizmo paroda ADVENTUR 2020 vyks sausio 24-26 dienomis Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“. Kartu su „Litexpo“ ją organizuoja Lietuvos Ekonomikos ir inovacijų ministerijos Turizmo politikos skyrius, VŠĮ „Keliauk Lietuvoje“, Lietuvos turizmo asociacija, Lietuvos turizmo rūmai. Sausio 25-26 dienomis parodos dalyviai ir svečiai kviečiami kalbėti apie tai, kaip keliauja ir kokie iššūkiai kelionėse laukia neįgaliųjų.
