Mamyte, dėkis koją ir einam! Robertos istorija nepaliks abejingų

Foto Paukštė

Trimetei Elzytei kol kas nekyla klausimų, kodėl jos mama ir tėtis turi tik po vieną koją. Dabar jai atrodo normalu paraginti mamą: „Mamyte, dėkis koją ir einam“, net pati ryte atneša kojos protezą, kad būtų greičiau. Tačiau netrukus ateis laikas, kai ji supras, kad kitų vaikų tėvai turi abi kojas. Tada teks išgirsti istoriją, kuria dabar Roberta Orlauskaitė dalinasi su mūsų žurnalo skaitytojais.

Pasakoja Roberta:

Rodo sala

Prieš 6 metus su drauge pavargome nuo kasdienės rutinos ir nutarėme išvažiuoti padirbėti į užsienį. Tuo metu man buvo 21-eri, studijavau neakivaizdiniu būdu, tad išvažiuoti sezoniniam darbui į šiltus kraštus atrodė puikus sumanymas. Radome pasiūlymą Graikijoje, Rodo saloje, 5 žvaigždučių viešbutyje dirbti animatorėmis. Pagalvojome – prie jūros, viskas įskaičiuota, fantastika. Bet iš tiesų animatoriaus darbas reikalauja labai daug pastangų. Dirbdavome nuo ryto iki nakties, trūko miego, vargino karštis. Rugpjūčio pabaigoje pastatėme ilgai repetuotą miuziklą ir po premjeros su visa komanda išvykome į artimiausią miestelį atšvęsti. Mes su  drauge buvome  labai pavargusios, tad išgėrėme po vieną gėrimą ir nusprendėme grįžti į viešbutį, kuriame gyvenome. Kaip tik pasitaikė vaikinai, kurie prie mūsų viešbučio nuomojo jachtas, iš matymo mes juos pažinojome, sveikindavomės. Vaikinai pasisakė kaip tik grįžtantys namo, tad apsidžiaugėme, kad nereikės mokėti už taksi. Sėdome ant jų motorolerių – aš ant vieno, draugė ant kito.

Lemtinga avarija

Vaikinai, be abejo, norėjo pasirodyti, kaip jie moka vairuoti, galbūt norėjo padaryti įspūdį. Vyrukas, su kuriuo aš važiavau, viršijo greitį. Rodo keliai vingiuoti, mes lenkėme vieną automobilį, o iš priekio atvažiavo kitas, nebeturėjome kur sukti ir rėžėmės į jį. Mane vežęs vaikinas pasuko motorolerio vairą kiek į šoną, tad visas smūgis teko man. Jis tik apsibrozdino šonkaulius, o man iškart nutraukė koją žemiau kelio. Aš mačiau savo koją gulinčią šalia, bet smegenys dar neveikė ir nesupratau, kas įvyko, atrodė, atsikelsiu ir eisiu namo. Stresas turbūt paveikė organizmą, net ir skausmo nejaučiau, buvo šokas. Viskas įvyko labai greitai, akimirka – smūgis, kritimas, bėgantys artyn manęs žmonės, paskui greitosios pagalbos sirenos. Atsimenu tik, kad prie manęs palinkę žmonės sakė nesikelti. Dar liko atmintyje vaizdas, kad aplinkui labai daug kraujo. Paramedikai kerpa mano drabužius, o aš galvoju, kaip gaila, kad sukarpys naujus šortus, kuriuos pirkau tik vakar…

Mačiau gydytojų reakciją – jie buvo panikoje. Atvežė mane į ligoninę, o Rode ji nedidelė, kaip bet kuriame Lietuvos miestelyje. Apie mikrochirurgus nėra ko ir svajoti. Mačiau šalia savo lovos kibire gulinčią koją, kurią vis dar buvo vilčių prisiūti. Baisiausia, kad medikai nelabai gerai kalbėjo angliškai ir nemokėjo man paaiškinti, kas vyksta. Supratau tik tiek: „Tu beveik miršti“. Ta primityvi frazė sukėlė minčių spiečių: kad prieš premjerą neatsiliepiau į mamos skambutį ir mirsiu, su ja taip ir nepakalbėjusi. Kad gyvenime nespėjau padaryti daugybės dalykų, apie kuriuos svajojau. Pavyzdžiui, neišmokau jodinėti žirgais. Pradėjau graužti save dėl visko, ko nepadariau, nes visą laiką buvau sąmoninga. Medikai mane kalbino, žadino, kad tik neužmigčiau, nes užmigusi galėjau nugrimzti į komos būseną. Tą pačią naktį buvo iškviestas helikopteris ir mane nuskraidino į Kretą, į aukštesnio lygio ligoninę. Chirurgai pradėjo operaciją, bandydami prisiūti koją.

Tiesa ar telefoninių sukčių skambutis?

Mano draugė, viešbutyje nesulaukusi manęs ir negalėdama prisiskambinti, pradėjo nerimauti. Ji sužinojo apie avariją ir pabandė susisiekti su mano artimaisiais. Mama iš pradžių nepatikėjo. Tuo metu kaip tik siautėjo telefoniniai sukčiai, sakydami, kad tavo vaikas pateko į avariją, ir reikalaudami pinigų. Mama net nutraukė pokalbį, manydama, kad čia vienas iš tokių skambučių. Bet kai nei ji, nei sesuo negalėjo man prisiskambinti, o socialiniai tinklai rodė, kad aš jau ilgą laiką nebuvau prisijungusi, ėmė tikėti, kad tai gali būti tiesa. Mano mama gyvena Škotijoje, sesuo Lietuvoje, abi iškart ėmė ieškoti bilietų į Kretą. Sesei iš Rygos į Kretą pasitaikė tiesioginis skrydis, tad ji atskrido pirma.

Kitas kelias buvo amputuoti koją dabar ir vėliau gyventi su kojos protezu

Mano operacija truko labai ilgai. Gydytojai bandė viską sujungti, atstatyti kraujotaką, bet kažkas buvo ne taip. Po nejautros pabudau visa ištinusi. Mane operavęs chirurgas tą naktį miegojo toje pačioje palatoje, kad galėtų stebėti mano būklę. Pamenu, kaip ryte jis kalbino, pasiūlė arbatos. Klausė, ar jaučiu prisiūtos kojos pirštus. Nieko nejaučiau, bet melavau, kad jaučiu, – tikriausiai labai to norėjau. Bet kažkur širdies gilumoje jau žinojau, kad nebus nieko gero.

Viena slaugytoja kasdien žymėdavo, kaip skausmo skalėje nuo vieno iki dešimties aš įvertinčiau savo būseną. Pirmą dieną pažymėjau 4–5, antrą dieną 7 , o trečią dieną net nebegalėjau pasakyti, kad man 10, tik pakėliau rankas parodyti. Ji palinksėjo galva ir sugrįžo su gydytojais. Konsiliumas nusprendė, kad yra du keliai: arba bandyti dar kartą operuoti, nors vilties labai mažai ir greičiausiai vis tiek teks nupjauti gangrenuojančią koją aukščiau kelio, arba amputuoti koją iš karto, išsaugant kelį. Kažkam reikėjo priimti šitą svarbų sprendimą, nes pati buvau nebeadekvati. Sesė puolė į neviltį – mama dar neatskridusi, aš pusiau be sąmonės, ką nuspręsti? Juk be kojos visą gyvenimą gyventi teks man. Jei gydytojai būtų dar kartą bandę prisiūti koją, vėliau būtų tekę daryti dar kokias 10 operacijų, ta koja dėl stiprių sužalojimų vis tiek būtų likusi trumpesnė. Visą gyvenimą būčiau turėjusi vartoti nuskausminamuosius. Ir čia sėkmės atveju, jei koja būtų prigijusi.

Kitas kelias buvo amputuoti koją dabar ir vėliau gyventi su kojos protezu, kaip gydytojai sakė, „normalų gyvenimą“. Tada tie žodžiai atrodė neįmanomi – kaip gyventi normalų gyvenimą be kojos, kai tau 21-eri? Aš niekada nebuvau susidūrusi, ar apskritai yra tokių žmonių? Gal tokia būsiu viena? Visokių minčių buvo. Bet koją buvo nutarta nupjauti. Aš praėjau visas stadijas, kurias praeina žmogus po didelių traumų ar netekčių. Neigimą, kad gal čia tik baisus sapnas, gal tai nutiko ne man.

Labai norėjau pabusti iš šito košmaro. Kita stadija buvo kaltinti likimą, kodėl tai nutiko būtent man. Galvojau, gal kažką gyvenime padariau baisaus? O gal čia karma? O po to ateina susitaikymas. Nors aš iš tiesų susitaikiau tik Lietuvoje, pradėjusi dirbti ir bendrauti su panašaus likimo žmonėmis.

Minčių negyventi nebuvo

Kretos ligoninėje praleidau pusantro mėnesio. Visą tą laiką su manimi buvo sesuo ir mama, kurios padėjo pačiu sunkiausiu gyvenimo etapu. Po operacijų aš net nebemokėjau pati kvėpuoti – išėmė vamzdelį, atrodo, viskas, uždusiu. Kurį laiką gyvenau su deguonies kauke. Nebemokėjau atsisėsti, nuo tokio paprasto judesio imdavo baisiausiai plakti širdis, mušti prakaitas – norėdavau vėl atsigulti, nebuvo jėgų. Reikėjo iš naujo mokytis atsistoti, vėliau – vaikščioti su ramentais. Pas mane ateidavo psichologė, kuri atsargiai klausinėjo, ar neaplanko mintys apie savižudybę. Nustebusi paklausiau: o turėtų? Ji patikino, kad daug tokias traumas patyrusių žmonių nebenori gyventi. Aš gyventi norėjau. Tuo metu iš nepažįstamų žmonių sulaukėme daug gerumo – ne tik iš medicinos personalo, bet ir iš vietinių žmonių, kurie siūlė pagalbą, kurios tik galėjo prireikti. Beje, sužinojau, kad vaikinas, vežęs mane su motoroleriu, išsigandęs pabėgo iš ligoninės ir išplaukė iš salos, dingo.

Daugiau apie jį nieko nebegirdėjau.

I6mokti vaikščioti nebuvo paprasta

Darbo pasiūlymas

Po pusantro mėnesio grįžau į Lietuvą. Čia teko atlaikyti dar vieną operaciją, nes į žaizdą įsimetė infekcija. O paskui laukė ilga reabilitacija. Pirmasis etapas –  sustiprėti fiziškai, antras – prisitaikyti protezą, o trečiasis etapas išmokti su juo vaikščioti. Ligoninėje susipažinau su ortopedu, dirbančiu protezų gamyboje. Jis atėjo papasakoti, kaip viskas vyksta ir mes gana linksmai pasikalbėjome, suteikė man  daug informacijos. Kitą dieną jis man paskambino ir pasakė, kad įmonė kaip tik ieško darbuotojo, kuris dirbtų su tokias pat traumas patyrusiais žmonėmis, ir aš tam labai tikčiau. Iš pradžių suabejojau, ar sugebėsiu, ar aš kada nors vaikščiosiu? Mane patikino, kad tikrai vaikščiosiu. Atsirado motyvacija greičiau sveikti, galvoti apie ateitį. Baigusi reabilitaciją ir jau pati turėdama kojos protezą, pradėjau dirbti.

Kompleksų įveikimas

Rankos ar kojos amputacija sukelia ne tik fizinį diskomfortą – tai ir didžiulis psichologinis krūvis. Pamenu, kaip man pačiai nepatiko pirminis protezo vaizdas, tas vamzdis. Gėdinausi, norėjau, kad kuo greičiau jį „aplipintų“ ir padarytų panašų į tikrą koją.

Ir išmokti vaikščioti nebuvo paprasta. Kaip vaikas daug kartų krenta, kol išmoksta, taip ir žmogus su amputuota galūne. Smegenys turi pasitikėti, kad protezas atlaikys kūno svorį, nesulūš. Juk tos kojos tu nejauti, tad ir visiško stabilumo nėra. Prisitaikyti tinkamą protezą užtrunka ilgai. Jis trina, spaudžia, atsiranda žaizdų. Net ir dabar, jei vasarą daug vaikštau, atsiranda pritrynimų. Būna etapų, kai išvis negali jo nešioti, nes skauda. Tačiau dabar aš jau nebesigėdinu, kad jį turiu.

Pradėjusi dirbti ortopedijos įmonėje, domėjausi, ar yra panašaus likimo žmonių socialiniuose tinkluose. Nieko neradau – nei interviu, nei nuotraukų. Atrodo, kad tokių žmonių išvis nėra, o juk jų daugybė, vien Vilniaus mieste per mėnesį atliekama 30–40 galūnių amputacijų. Jauniems žmonėms dažniausiai taip nutinka dėl traumų, vyresniems – dėl kraujotakos sutrikimų, diabeto ar persirgtų infekcinių ligų. Pradėjusi dirbti supratau, kad tokių žmonių nematau gatvėse, nes jie linkę slėptis. Geriau sėdės namuose ar neįgaliųjų vežimėlyje, negu eis savomis kojomis. Pradėjau daugiau bendrauti su likimo draugais, pasakoti apie save, rodyti nuotraukas, kur keliavau, kokiame renginyje lankiausi. Pradėjau nebesigėdinti vaikščioti su suknele. Juk esi koks esi, ir kiekvienam žmogui gali nutikti kažkas panašaus. Tada susidėliojau savo galvoje, kad aš turiu būti pavyzdys, ortopedų paprašiau, kad nuimtų nuo protezo tą „kosmetiką“ ir protezas liktų tik metalinė konstrukcija.

Pradėjau dalintis savo nuotraukomis socialiniuose tinkluose ir sulaukiau daug palaikančių žinučių. Žinoma, ne viskas buvo vien gražu. Kartą parduotuvėje prie manęs priėjusi moteris pasakė: „Tu negąsdink mano vaikų“. O aš pasakiau: „O jūs negąsdinkit manęs. Ir geriau papasakokit savo vaikams, kad gyvenime gali visko nutikti, ir bet kuriam iš mūsų“.

Pastebėjau, kad ir mano likimo žmonės keičiasi, labiau domisi, kas vyksta aplinkui, klausinėja. Pradėjau tuos žmones tempti į renginius, ir net esu gavusi Prezidentės Dalios Grybauskaitės apdovanojimą „Už aistrą darbui“.

Lietuvoje informacijos, kaip praeina nėštumas moterims su amputuotomis galūnėmis, beveik nėra

Patirta meilė ir motinystė

Atsimenu, kaip po avarijos man neduodavo ramybės mintys, ar aš gyvenime galėsiu sukurti šeimą, ar mane kas mylės.

Vienoje reabilitacijos ligoninėje sutikau vaikiną, kuris panašiu metu buvo patekęs į avariją Gran Kanarijoje ir taip pat netekęs kojos. Kadangi jaunų žmonių tose ligoninėse būna nedaug, tarsi savaime pradėjome bendrauti, o po dvejų mūsų draugystės metų į pasaulį pasibeldė ir Elzė.

Vaikų mes specialiai neplanavome, tad žinia apie mano nėštumą atnešė daug baimės. Visada pagalvodavau, kad kada nors gyvenime norėčiau vaikų, bet ne dabar. Lietuvoje informacijos, kaip praeina nėštumas moterims su amputuotomis galūnėmis, beveik nėra. Labai jaudinausi, kaip bus su protezu, – juk jis pritaikytas tam tikram svoriui. Pavyzdžiui, aš paprastai gyvenime sveriu apie 55 kilogramus ir turiu prisižiūrėti mitybą, kad svoris nedidėtų, nes mano protezas pritaikytas būtent tokiam svoriui, maksimali riba – 60 kilogramų. Protezai yra labai brangūs, jų nepakeisi kada panorėjęs. Jei pradedi sunkėti, tai didelė tikimybė, kad teks sėdėti vežimėlyje.

Vos sužinojusi apie nėštumą, skubėjau pas gydytojus, o jie irgi nieko aiškaus pasakyti negalėjo. Tiesiog tokių moterų yra labai nedaug, ir kiekvienu atveju būna vis kitaip. Labai prisižiūrėjau savo mitybą, negalėjau kaip kitos nėštukės valgyti, ko širdis geidžia. Man buvo svarbus kiekvienas priaugtas kilogramas. Paskutinį nėštumo mėnesį vis dėlto teko pakeisti protezą nauju, nes priaugus 12 kilogramų, senasis tiesiog nebetiko.

Nebuvau ypatinga nėštukė, gydytojai skyrė tokią pat priežiūrą, kaip ir kiekvienai moteriai. Jaučiausi gerai – nei manęs pykino, nei tinau. Besibaigiant nėštumui, tik ėmė skaudėti geležimi po avarijos sutvirtintą šlaunikaulį. Būtent dėl to buvo nuspręsta daryti cezario operaciją, nors labai norėjau gimdyti natūraliai.

Dar kartą į ligoninę

Gydytojai man leido pasirinkti gimdymo datą, nors buvo šiek tiek liūdna, kad galbūt tai bus netikras vaikučio gimtadienis…

Baisiausia buvo operacinėje, kai mane prijungė prie aparatūros, ėmė pypsėti įranga. Matyt, man pradėjo grįžti kažkokie vaizdai, prisiminimai, nes pradėjau traukti nuo savęs aparatus, blaškytis. Pasireiškė potrauminis šokas, kurį turėjo nuraminti vaistais. Troškau, kad viskas kuo greičiau baigtųsi ir su kūdikiu galėčiau važiuoti namo. Gimė visiškai sveika dukrytė, nors sesė nėštumo metu juokais ir klausdavo: „Kaip manai, vaikas turės dvi kojytes“? Mat mes abu su Elzės tėčiu turime tik po vieną…

Kai paėmiau Elzę ant rankų, negalėjau patikėti, kad tai mano vaikelis. Ji labai geras vaikas, pirmas naktis išmiegodavo po 6 valandas, iki šiol neturėjau bemiegių naktų. Nei pilvuko jai pūtė, nei rimtai sirgo. Metus maitinau krūtimi.

Kai grįžome namo, pirmą mėnesį Elzytę auginome tik su jos tėčiu, paskui atvažiavo padėti mano mama. Tai, kad turiu tik vieną koją, auginant kūdikį labai netrukdė. Iš pradžių pasiguldydavome ją šalia, vėliau pristūmėme lovytę prie savo lovos.

Didelių problemų nebuvo. Sunkiau yra dabar, kai ji trimetė ir nori bėgti visu greičiu.

Su protezu negaliu maudytis ir vandens telkiniuose, nes metalinės protezo dalys surūdytų. Šią vasarą pasikviesdavome ką nors iš artimųjų, kad maudytųsi kartu su Elze. Į vasaros pabaigą gavau ir maudymuisi skirtą protezą, bet jį kol kas išbandžiau tik pabraidymui.

Mano sporto šaka vadinasi dailusis jojimas

Žirgai  – kada, jei ne dabar?

Nuo vaikystės mano didžiausia svajonė buvo žirgų sportas. Kol buvau sveika, atsirasdavo milijonas priežasčių to nedaryti, vis nebūdavo laiko. Bet po traumos supratau, kad svajones reikia įgyvendinti dabar, nes apie ateitį mes nieko nežinome. Kai tik išmokau vaikščioti su protezu, nuėjau į žirgyną ir susiradau trenerę. Su savimi dažniausiai imu ir Elzę, kuri irgi labai myli žirgus. Jos net mylimiausi žaisliukai yra arkliukai. Žaidžia, kad juos balnoja. O kartais namie joja ant manęs. Man atrodo, meilė žirgams paveldima.

Norėdama išmokti joti, turėjau išmokti kristi, ir tai buvo daugybę kartų. Dėl kojos protezo mano kitokia kūno pusiausvyra, iš pradžių protezas vis krisdavo iš balnakilpės, per pirmąsias treniruotes nieko kito ir nedarydavau, tik taisydavausi iškritusią koją. Bet po truputį išmokau valdyti žirgą.

Kai būdavo sunku, psichologiškai padėdavo kitų žmonių patirtis. Internete radau pasaulio jojikų, kurie puikiai joja neturėdami nė vienos kojos. Drąsindavau save, kad jei gali jie, galiu ir aš. Dabar turiu apie ką svajoti ir ko siekti: 2024 metais vyks paraolimpinės žaidynės Paryžiuje, bandysiu pretenduoti ten atstovauti Lietuvą. Mano sporto šaka vadinasi dailusis jojimas.

Ginta Liaugminienė

„Mamos žurnalas“

mamoszurnalas.lt_630x400

Susiję straipsniai

 

Žymos: , , , ,

Sponsored Video

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


šeši + = 14

Kitos temos: