Tarp Vaidos ir jos globojamo paauglio Pauliaus yra vos dešimties metų amžiaus skirtumas.
Jauna, 24-erių metų moteris, ryžosi tapti neįgalaus keturiolikmečio globėja, kai šiam iškilo grėsmė atsidurti vaikų globos namuose. Mažame Lietuvos miestelyje gyvenanti šeima sulaukia nemažai aplinkinių dėmesio. Vaida neslepia – ne visų žmonių požiūris į jos sprendimą priglausti protinę negalią turintį Paulių yra palankus. „Viena moteris man pasakė: „Kam tau jo reikia? Aš jo neimčiau“, – su skausmu prisimena Vaida.
Ji neslepia – auginti ir auklėti šiuo metu šešiolikmetį Paulių nėra lengva. Moters manymu, labai padeda tai, kad tarp jos ir Pauliaus yra nedidelis metų skirtumas.
Kaip atsitiko, kad nusprendėte tapti šio paauglio globėja?
Paulius yra mano vyro brolis. Po tėvų mirties jį globojo vyriausias jų brolis, tačiau jis nusprendė vykti į užsienį dirbti. Taip atsitiko, kad neliko kas Paulių globoja. Nenorėjau, kad jis atsidurtų vaikų globos namuose ir nusprendžiau oficialiai prisiimti globą ir priimti jį į mūsų namus.
O kodėl ne jūsų vyras tapo globėju, bet jūs?
Paulius yra mano krikšto sūnus. Prieš penkerius metus aš tapau jo krikšto mama. Kaip krikšto mama, aš įsipareigojau būti jam mama. Šios pareigos man yra labai svarbios, todėl man buvo savaime suprantama, kad turiu priglausti Paulių, tapti jo globėja, nes jaučiau už jį atsakomybę. Tai buvo abipusis sutarimas su Vaiko teisių tarnyba (Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba). Aš turėjau darbą, gyvenamąją vietą, nuosavybę – atitikau reikalavimus.
Paauglystė yra nelengvas laikotarpis, visiems nelengvas. Su kokiomis problemomis susiduriate jūs globodama paauglį?
Matote, Paulius turi negalią, vidutinį protinį atsilikimą.
Jo mąstymas ir supratimas šiuo metu yra kaip dvylikamečio maždaug. Tai sakyčiau sunkiausia yra su juo susikalbėti. Jei mes turime kokią nors problemą ir norime ją išsiaiškinti, tai jis tiesiog atsiriboja, nustoja kalbėti. Aš kalbu tarsi žirnius į sieną berčiau. Sunkiausia yra su juo užmegzti pokalbį.
Ką jūs tokiais atvejais darote, kaip sprendžiate šitą ir kitas auklėjimo problemas?
Įvairiai. Būna visokių situacijų. Aiškinamės po keletą kartų, vis tiek bandau megzti pokalbį. Būna, kad ir pasibaru. Bandžiau jį pas psichologus vesti, tačiau nesėkmingai. Esant reikalui, mums padeda globos koordinatorė, atvažiuoja pas mus, pasikalbame. Bet dažniausiai sukuosi pati iš padėties. Sakyčiau, kad galiausiai vis tiek pasiseka su juo susikalbėti, išsiaiškinti, išspręsti problemą. Jokios ypatingos pagalbos mums nereikia, susitvarkome patys.
Mes namuose įsivedėme griežtas taisykles ir visi šeimos nariai susitarėme jų laikytis. Mes gyvename keturiese. Dar yra mano sūnus iš pirmos santuokos. Taigi, pagal šias taisykles mes namus tvarkome savaitgaliais. Mano sūnus tvarko kambarį ir sandėliuką, Paulius virtuvę, man priklauso miegamasis ir maisto gaminimas, mano vyras atlieka visus darbus lauke.
Taisyklėse taip pat yra numatytos nuobaudos. Tai būtina, kad namuose būtų tvarka. Pavyzdžiui numatyta, kad už konfliktą tarp vaikinų vienai dienai atimamas mobilusis telefonas. Tarp paauglių visko būna. Jei jie pavyzdžiui susistumdo, susimuša, telefoną ir ilgesniam laikui atimu ar laikinai neleidžiu žaisti kompiuteriu. Kitaip būtų neįmanoma užtikrinti namuose tvarkos ir ramybės.
Ar vaikinai laikosi šių taisyklių?
Kaip kada. Būna, kad puikiai laikosi, tačiau kartais pamiršta, tenka priminti. Aš tas mūsų susitartas taisykles esu ant sienos pakabinusi. Kartą buvo, kad lapas dingo nuo sienos, kažkuris paslėpė. (juokiasi) Visko buvo, ir telefonus yra tekę atimti. Žinote, visi vaikai yra vienodi. Svarbiausia yra juos mylėti, rūpintis jais ir su meile drausminti, jei reikia.
Ar Paulius lanko mokyklą?
Taip, jis lanko specialią mokyklą, skirtą neįgaliems vaikams.
Kaip manote, ar jums padeda Paulių auginti tai, kad tarp jūsų ir jo yra palyginti nedidelis amžiaus skirtumas?
Žinoma, tai labai padeda. Galima sakyti, kad aš pati dar neseniai iš paauglystės išaugau. Nelabai esu atsilikusi nuo madų ir technologijų. (juokiasi) Tai, žinote, daugmaž suprantu kuo tie vaikai gyvena, ko jie nori, kaip viskas vyksta. Man lengviau susitvarkyti su jų paaugliškais kaprizais dėl to, kad aš pati dar neseniai paauglė buvau.
Kaip aplinkiniai reagavo, kai paėmėte globoti vaikiną?
Buvo visko. Mano giminaičiai iš pradžių gūžčiojo pečiais, sakė: „ar tu žinai ką darai?“. Aš pasakiau, kad žinau – jei nepaimsiu aš, jis į vaikų namus keliaus… Tai visi susitaikė. Dabar mano tėvai jį anūku laiko. Iš kaimynų esu gerų žodžių sulaukusi. Deja, esu išgirdusi ir kitokių žodžių. Viena psichologė, į kurią kreipėmės, prie vaiko man pasakė: „O kam jis jums reikalingas? Aš jo neimčiau“ . Žinote, pakilau ir išėjau iš kabineto.
Ką jūs pasakytumėte tiems žmonėms, kurie galvoja tapti globėjais, tačiau nesiryžta, nes turi įvairių baimių?
Jei myli vaikus, gerai apgalvojus, tikrai verta globoti vaiką. Tik niekada nereikia bandyti vaikui įteigti, kad aš dabar tau būsiu mama arba tėtis. Reikia vaikui sakyti, kad mes dabar būsime šeima. Reikia įtikinti vaiką, kad jis bus pilnavertis jūsų šeimos narys ir to tikrai siekti. Manęs Paulius niekada nevadina mama, bet aš jam esu įkalusi į galvą, kad mes esame jo šeima, kad jis yra mūsų šeimos narys ir privalo elgtis kaip mūsų šeimos narys. Vaiką reikia įtikinti, kad jis dabar jau turi šeimą.
Ar jūs galvojate apie tolesnį Pauliaus gyvenimą, kai jis taps pilnamečiu?
Mūsų manymu, bent keletą metų jis savarankiškai gyventi tikrai negalės. Būna dienų kada jis geriau orientuojasi, būna kai daug sunkiau. Jis pats mums sakė, kad niekur kraustytis iš mūsų neketina, nori gyventi su mumis. Tai mes esame nusiteikę ir toliau gyventi kartu. Vaikas – su negalia, jam pagalbos tikrai reikės.
