Kelionių rubrikai pakvietėme absoliučią kelionių fanatikę Simoną Dambauskas. Instagramo paskyroje Simona rašo, kad yra aplankiusi 51 šalį. Tačiau šis faktas pasirodė nereikšmingas, kai Simona pradėjo pasakoti kitas savo patirtis.
Simonos šeima. Nuotrauka Foto mamos
Gyvenimas kaip nuotykis
Pirmiausia bandysime kaip įmanoma glausčiau pristatyti Simoną, kad vėlesnis pokalbis apie keliones būtų labiau suprantamas.
Gimė Klaipėdoje, o kai buvo 8 metų, tėvai emigravo į Ameriką kaip politiniai pabėgėliai. Mergaitė pateko į 2 klasę visiškai nemokėdama angliškai.
Užaugo Naujajame Džersyje, baigė tarptautinio verslo bakalaurą ir studijavo madą, dirbo Niujorke.
Po trylikos metų gyvenimo Amerikoje pirmą kartą aplankė jau nepriklausomą Lietuvą, parodė gimtinę būsimam vyrui Douglui. Kelionė į Lietuvą abiems labai patiko.
Prasidėjus finansų krizei Simonos įmonė atleido 45 proc. darbuotojų, tarp kurių buvo ir Simona. Tada kilo mintis atvykti į Lietuvą, geriau susipažinti su giminėmis. Simona su Douglu pardavė namą Naujajame Džersyje ir su keturiais lagaminais atvažiavo gyventi į Lietuvą. Čia jie gyvena jau 11 metų.
10 metų pagyveno Vilniuje, dabar šeima apsistojusi Kaune, augina 2 vaikus – 5,5 metų Vėją Strormy ir 1,5 metų Ąžuolą River.
PRIEŠ POKALBĮ – KELI FAKTAI
Į Simonos pasakojimą apie keliones vis įsiterpdavo kokie nors neeiliniai faktai, kurių nepaminėti neįmanoma.
Ąžuolas gimė per tėčio ir senelio gimtadienį. Ypatingoji data yra balandžio 24. Visiškai neplanuotai ir neskaičiuotai trijų kartų vyrai gimė tą pačią dieną. Senelis Robertas, jo sūnus Douglas ir anūkas Ąžuolas gimtadienius gali švęsti kartu.
Simona matė Bokštų Dvynių griūtį. Būdama studentė Simona savo akimis matė rugsėjo 11-osios teroro aktą, kai lėktuvai įsirėžė į Bokštus Dvynius (World Trade Center). Šiemet sukako 20 metų nuo to kraupaus įvykio. Jėzuitų universitetas, kuriame studijavo Simona, yra prieš Bokštus kitoje Hadsono upės pusėje. Būtent tą rytą Simona nutarė neiti į pirmą paskaitą, kuri vyko 8 ryto (teroro aktai įvyko 8.45 ir 9.03 val.). Netrukus į Simonos kambarį įbėgo draugė šaukdama: „The world is under attack“ (pasaulis atakuojamas). Iš pradžių Simona pamanė, kad draugė kvailioja, bet kai pamatė jos akis, suprato – čia ne juokai. Abi išbėgusios į lauką kaip ant delno matė visą siaubą.
Douglas turi bene vieną iš paskutiniųjų Bokštų Dvynių nuotraukų – išvakarėse, 2001-09-10 buvo Maiklo Džeksono koncertas Madison Square Garden, skirtas 30 metų solinei karjerai. Grįždama iš koncerto kompanija nusifotografavo ant tilto, o už nugaros – Bokštai. Kitą rytą jų nebebuvo.
Pasak Simonos, teroro aktas pakeitė daugybės žmonių likimus. Vienas Douglo draugas rugsėjo 11-ąją buvo povestuvinėje kelionėje, o tą dieną žuvo visi jo įmonės darbuotojai.
Įdomus faktas – Maiklas Džeksonas rugsėjo 11-osios ryte turėjo susitikimą Pasaulio prekybos centre, kad gražintų pasiskolintą laikrodį, bet pramiegojo.
Keliaudama Kipre šreima pranešė visiems apie Ąžuolą
Kaip Douglas išmoko lietuviškai. Kai Simona susipažino su Douglu ir pristatė savo tėvams, Simonos mama (nors gyveno Amerikoje ir puikiai mokėjo anglų kalbą), kalbėjo su Douglu TIK lietuviškai. Pradžia buvo labas–ačiū–alus, bet Simonos mama nepasidavė. Ji norėjo, kad būsimas dukros vyras mokėtų lietuvių kalbą, o Douglas irgi nenorėjo būti „tas vyras, kuris sėdi prie stalo ir nieko nesupranta, kai kiti tuo metu apie jį kalba“.
Vaikai turi po du vardus. Douglas norėjo vaikams duoti kuršių vardus, nes labai daug apie juos skaitė. Pasak Douglo, vaikai turi jo pavardę, tad amerikietiškumo pakanka, vardai turi būti lietuviški. Vis dėlto šeima skyrė antrus vardus – Vėjai davė vardą Stormy (audringa), o Ąžuolui – River (upė). Įdomu, kad Lietuvoje vardas Upė yra moteriškas, o Amerikoje – vyriškas.
Vieninteliai fotografuotis atėjo tautiniais drabužiais. Instagramo paskyroje Simona įdėjusi nuotrauką, kurioje visa šeima pasipuošusi tautiniais rūbais. Turėti tokius rūbus buvo Simonos svajonė. Kartą Simoną su Douglu buvo pakviesti fotografuotis Beatos žurnalui. Kadangi leidinys buvo skirtas tautiškumui, leidžiamas vasario mėnesį, Simona pagalvojo, kad būtų gražu nueiti su tautiniais rūbais. Kaip vėliau paaiškėjo, jie taip apsirengę buvo vieninteliai.
Turi du švenčių kalendorius. Šeima švenčia visas lietuviškas ir amerikietiškas šventes, tad sudėjus išeina, kad visas gyvenimas – kaip nesibaigianti šventė. Kai Vėjos darželyje pasakė, kad jie nešvenčia Helovino, Simona iš anksto atsiprašė, kad dukra tikrai tą dieną ateis fėjos ar karalaitės drabužiais. Šalia mums įprastų lietuviškų švenčių gražiai dera Padėkos diena, Nepriklausomybės diena, šv. Patriko diena, Darbo diena (tai tarsi vasaros uždarymas, minimas pirmąjį rugsėjo pirmadienį). Simonos šeimoje švenčiamos dvi Motinos ir dvi Tėvo dienos, nes jos Amerikoje būna ne tuo pat metu, kaip Lietuvoje. Paskutinį gegužės pirmadienį Simonos šeima švenčia Atminimo dieną (Memorial Day), per kurią paminimi visi kariai, atidavę savo gyvybę už tėvynę, ir švenčiamas vasaros atidarymas.
Viena iš įspūdingiausių užstalių būna per Padėkos dieną, kai specialiu kimšalu kemšamas iš ūkininkų pirktas kalakutas, tiekiamos saldžios bulvės, Briuselio kopūstai ir spanguolės. Apie kimšalą atskira kalba – Douglas jį tradiciškai gamina ir duonos, dešrų, obuolių, daržovių.
Kelionė kemperiu per vakarinę Ameriką
Vaikai kalba dviem kalbomis. Simonos vaikai kalba abiem kalbomis, bet mama pastebi, kad vaikams kur kas lengvesnė yra anglų kalba. Tad jie, jeigu tik leistumei, rinktųsi anglų.
PAKALBĖKIME APIE KELIONES
Pagaliau priėjome tą pokalbio vietą, dėl kurios ir susiradome Simoną. Tai kelionės.
Simona, savo aplankytų šalių skaičiumi stulbinate. Kaip spėjote tiek prikeliauti?
Keliavome visą laiką, nuo pat pažinties su Douglu. Toliausios aplankytos vietos buvo Bora Bora, Taitis, Morėja. Išmaišėme Aziją ir ne po kartą. Žinoma, Islandija, Europos šalys, daug kelionių į Karibus. Pačioje Amerikoje irgi yra kur keliauti – gamta stulbinanti, ypač man patinka Ramiojo vandenyno pakrantės kelias Kalifornijoje.
Kai grįžome gyventi į Lietuvą, kelionių padaugėjo. Amerikoje per metus gauni 2 savaites atostogų, kurios skaidomos į 2 kartus per metus. Kartą norėjau pasiimti papildomą laisvą dieną, nes sutapo daug šventinių dienų vieną savaitę: pirmadienis ir antradienis buvo nedarbo dienos, tada trečiadienis darbo diena, o ketvirtadienis ir penktadienis vėl laisvi. Mano pusbrolis tuo metu kėlė vestuves, ir man labai reikėjo laisvo trečiadienio. Paprašiau darbdavių, žinoma, sakydama, kad man už tą dieną nereikės mokėti. Bet man buvo pasakyta, kad jeigu tą dieną neateisiu į darbą, aš jį prarasiu.
Ar susiplanuojate kelionės maršrutą iš anksto?
Esame linkę patirti nuotykius, o ne užsidaryti viešbučiuose viską suplanavę iš anksto. Kartą išsiruošėme tiesiog paslidinėti, o namo grįžome po 110 dienų.
Tada jau gyvenome Lietuvoje, tad savo automobiliu nuvažiavome į Šveicariją, vėliau planavome nuskristi paslidinėti į Japoniją, o automobilį palikti Ženevos oro uoste. Bet iš pradžių nuvykome aplankyti draugus Vokietijoje, nes arti. Per vakarienę draugė papasakojo, kad darbo reikalais skirs mėnesiui į Singapūrą. Mudu su Douglu pajuokavome, kad tuo metu būsime Japonijoje, tad mielai ją aplankysime. Kai jau buvome Singapūre, buvo gaila grįžti, kai čia pat Tailandas, Malaizija, Kambodža. Taip beklajojant man toptelėjo mintis, o kiek ilgai automobilis gali būti paliktas parkuotis oro uosto garaže? Pradėjau guglinti – pasirodo 90 dienų! Kuo greičiau parskridome į Europą, pasiėmėme savo mašiną, bet buvo gaila grįžti, kai netoliese Amsterdamo tulpių grožis, Belgija ir t.t. Tad namo parsiradome po 110 dienų.
Nuo kokio amžiaus vaikus jau imatės su savimi į dideles keliones?
Vėjai buvo 4 mėnesiai, kai pasiėmėme ją pirmą kartą, – keliavome į Siciliją. Kelionė buvo tokia sklandi, skrydžiai tokie lengvi, kad pasakiau – jei turėsime antrą vaiką, jis tikrai skris kur kas anksčiau. Vėja, kaip ir jos tėtis, vos įlipusi į lėktuvą, užmigdavo. Tame skrydyje buvo daug vaikų, su viena šeima susipažinau jau Sicilijoje nuomodamasi automobilį. Jų kūdikiui buvo vos mėnuo. Pagalvojau – oho, mes gerokai pavėlavome.
Deja, Ąžuolas dėl karantino į pirmąją kelionę iškeliavo tik 11 mėnesių. Ir pasimatė milžiniškas skirtumas, kaip jiedu keliauja. Ta kelionė buvo pirma po karantino ir pirma, į kurią išsiruošėme visi 4, – skridome į Dubajų. Gal kad skrydis jungiamasis (teko persėsti), gal kad vaikas vyresnis, nemiega, viską nori matyti, vaikščioti, ta kelionė buvo tikrai nelengva. Bet niekis, mums po karantino taip reikėjo šilumos ir vasaros, kad visi nepatogumai nublanko. Kokia laimė matyti smėliuku bėgiojantį laimingą vaiką. Kai grįžome po 3 savaičių, supratau – man neužteko! Pasakiau vyrui – varom į Ameriką. Juk reikėjo Ąžuolą parodyti seneliams ir giminaičiams. Ta kelionė ir buvo tarsi didelis 5 savaičių trukmės giminių susitikimas.
Kiek šalių aplankė vaikai?
Trijų Geist kartų vyrai švenčia gimtadienį balandžio 24
Vėja pamatė jau 20 šalių, o skydžių patyrė 93. Juk bet kokia tolesnė kelionė būna su persėdimais. Tarkime, kai skridome į Malaiziją, turėjome pirmiausia nuskristi iš Vilniaus į Frankfurtą, tada iš Frankfurto į Singapūrą ir tik tada į Malaiziją. 93 skrydžiai susidarė ir todėl, kad kai kuriose šalyse Vėja buvo kelis kartus: Italijoje 3, Singapūre 3, JAV 4, Graikijoje 4, Kipre 2, Malaizijoje 2, Dubajuje 2.
Ąžuolas yra karantinukas, tad jis buvo tik 4 šalyse.
Tokioms kelionėms reikia didelių išteklių – laiko, pinigų. Kaip jums tai pavyksta?
Mūsų darbas leidžia vienu metu ir keliauti, ir dirbti. Tačiau svarbiausias dalykas – toks mūsų pasirinkimas. Juk visi gyvenime renkamės, kam mes leidžiame pinigus, tiesa? Tarkime, giminaičiai įsirengia terasą, pasisodina medžius, perdaro namo duris. Jų aistra – namų puoselėjimas. Kai pasako kad terasa kainavo 4000 eurų, man norisi sušukti: „O siaube, nejau ji iš aukso?“. Aš tuos 4000 eurų tuoj pat išleisčiau kelionei.
Vilniuje gyvenome nuomojamame bute, dabar nuomojamės namą, tai padeda sutaupyti, nes nereikia investuotu į jau apkalbėtą terarą ar duris.
Beje, gyvenime turėjau du dalykus, kuriems kategoriškai sakiau NE. Tai kruizai ir namas. Išbandėme kruizą ir supratome, taip, mes tikrai ne kruizų žmonės. Kitas bandymas – namas. Išsikraustėme per pandemiją, kai tikrai namas daug geriau, bet ir vėl tapo aišku, – mes ne namo žmonės. Namas prie savęs pririša. Nusipirkome žuvyčių, ir atsirado problema – išvažiuodamas jų priežiūrą turi kažkam palikti. Turiu gerą draugę, kuri augina 2 vaikus, 2 katinus ir 2 šunis, tai ji niekur nekeliauja.
Gal Vėja jau pati susikrauna lagaminuką?
Vėja žino, kad į kelionę gali pasiimti vieną žaislą ir keletą knygų, kurios turi būti ir lietuviškos, ir angliškos (1+1 arba 2+2). Kelionėse žaislų pridovanoja, ypač Azijoje. Ten oro uostuose registracijoje į lėktuvą visi vaikai gauna po žaislą, o kai laukiausi, tai žaislą gavo ir mano pilve augantis vaikutis. Singapūro oro uoste mergina, tiesiog nei iš šio nei iš to, priėjo prie mūsų ir padovanojo Vėjai didžiulį meškiną. Japonijoje mums nepažįstamas žmogus tiesiog nupirko padėklą vietinio maisto, norėdamas, kad paragautume – jį užbūrė Vėjos šypsena.
Su 10 mėn. Vėja (kairėje) Dubajuje Burj Khalifa, ir su 11 mėn. Ąžuolu toje pačioje vietoje su ta pačia suknele
Ką vaikams duoda tokios sunkios, ilgos kelionės? Gal tikrai paprasčiau juos palikti namuose?
Per visą karantiną Vėja verkė ir dejavo, kaip ji nori skristi, kaip jai reikia į lėktuvą, į oro uostą. Kiekvieną Vėjos gimtadienį švęsdavome vis kitoje šalyje. Pirmasis buvo Honkonge. Tada kelionė užtruko, nukeliavome iki Balio ir ten sulaukėme mano gimtadienio, kurį atšventėme Japonijoje. Antrąjį Vėjos gimtadienį šventėme Singapūre, kartu aplankėme Malaiziją ir Filipinus. Trečiasis buvo Porto mieste Portugalijoje, kartu pasinaudojome proga aplankyti krikšto tėtį Kanarų salose.
Ir kaip buvo liūdna, kai penktąjį gimtadienį dėl karantino teko atšvęsti namie. Juolab kad dukra visą laiką – kaip didžiausią gimtadienio norą kartojo – per gimtadienį aš noriu būti prie jūros!
Ar vaikai kažką atsimena iš kelionių?
Dažnai girdžiu klausimą – kam vaikui tiek kelionių, juk jis jų neprisimins. Iš kiekvienos kelionės parsivežame tūkstančius nuotraukų, jas paskui žiūrime telefone, albumuose, komentuojame, pasakojame. Vėja tvirtina, kad jos mėgstamiausia pasaulyje vieta yra Balio sala, tačiau ten ji buvo dar kūdikis. Ar ji tai prisimena realiai, o gal iš nuotraukų?
Vaikai turi po savo Kelionių dėžutę, ten dedu skrydžių bilietus, maišiukus su vietinio paplūdimio smėliu ar kriauklelėmis, muziejų skrajutes, atvirukus, kuriuos patys išsiunčiame namo iš tos šalies, kurioje lankomės. Mano patarimas kitoms keliaujančioms šeimoms – nupirkite atviruką, užrašykite jame įdomiausius kelionės nuotykius ir pasiųskite namo. Nuotykių juk būna kiekvienoje kelionėje, štai, skridome į Atėnus ir namie pamiršome Vėjos lagaminą. Po 20 metų tokia detalė bus pasimiršusi, bet Vėja ras ją aprašytą atviruke iš Atėnų.
Skaičiau, kad tų atviručių pardavimai sumažėjo 80 proc., žmonėms to nebereikia. Matyt, mes išperkame likusius 20 procentų, nes mums jų labai reikia. Birželio mėnesį atkeliavo atvirutės, kurias išsiuntėme kovo mėnesį iš Dubajaus. Ir vėl buvo proga pasimėgauti kelionės prisiminimais.
Nenoriu savo pasakojimu skleisti žinios, kad su vaikais keliauti lengva ir paprasta. Būna sunkų momentų, kartais esi supančiotas. Štai eini, matai – vyksta renginys, ir žinai, jei būtum be vaikų, žinoma, kad dalyvautum, o dabar eini į viešbutį vaikų migdyti.
Kokia kita kelionė?
Ketivrtasis Vėjos gimtadienis Malaizijoje
Nepaskysiu nei kur, nei kada. Mėgstame priimti greitus spontaniškus sprendimus. Patirtis parodė, kad su vaikais planuoti reikia dar mažiau, nei keliaujant be vaikų. Kai laukiausi Ąžuolo, keliavome po Ameriką su kemperiu. Keliaudami susipažinome su lietuviais iš Australijos, kurie atskrido į Ameriką 3 savaitėms. Moteris man pasiguodė, kad jų kelionės planas labai tamprus, kasdien jie suplanavę nuvažiuoti tiek ir tiek mylių, nes nakvos toje ir toje vietoje. Viskas užsakyta iš anksto. Tačiau ėmė ir susirgo vaikas. Kas tada? Begalės problemų, rezervacijų atšaukimo, įtampos. Mes esame pasiruošę, kad bet kada ir bet kas gali nutikti, todėl nėra prasmės susiplanuoti iš anksto. Tikrai yra buvę vakarų, kai 20 valandą įsijungdavome Booking programėlę ir ieškodavome, kur miegosime.
Ačiū už pokalbį.
Neila Ramoškienė
