Skaistė ir Rasius save laiko „outdoor“ kultūros skleidėjais. Jų sukurtame interneto puslapyje „Blogamore“ rašoma: „Išjunk televizorių ir įsijunk gyvenimą“. Skaistė, Rasius ir jų sūnelis Eigeris nuolatos dalyvauja dviračių žygiuose, turistų renginiuose ir keliauja, keliauja, keliauja…
Šeima pasakoja apie žiemojimą Tailande, keliavo, kai sūnus buvo dar kūdikis.
Pasakoja Skaistė:
„Mūsų šeima mėgsta keliones. Per kiekvienas atostogas išvykstame kur nors toliau. Kiekvieną laisvą savaitgalį ką nors susiorganizuojame: žygį dviračiais, baidarėmis, dažnai dalyvaujame mėgėjų orientavimosi, sporto varžybose. Rezultatų nesiekiame, svarbiausia išvykti „pasiganyti“ į gamtą. Organizuojamės viską patys ir taip, kad nereikėtų didelių finansinių investicijų.
Kai susilaukėme Eigerio, vis dažniau pasišnekėdavome apie galimybę išvykti su kūdikiu kur nors ilgesniam laikui. Nutarėme nusipirkti bilietus į Tailandą spalį, o iš Tailando – vasarį.
„Su mažu vaiku keliauti labai sunku, rizikinga ir išvis neatsakinga – taip mano daugelis. Tokiose kelionėse sunkiausia būna… mamai, bet tikrai ne kūdikiui. Mama bus visada atsakinga už tinkamą pasiruošimą kelionei. Mamos, įvykus mažiausiam nesklandumui, iškart pradės kaltinti save, kodėl leidosi į tokią avantiūrą. Jei nesate pasiruošusios su tuo susidurti, gal neverta ir pradėti.
Kelionės metu paprastai ne kartą ir ne du pačiai tenka susimąstyti, ar aš tinkamai pasielgiau išsiveždama savo kūdikėlį į tokias tolybes. Kiekvieną kartą, kai vaikutis negali laiku eiti miegelio ar jau valandą muistosi, nes pilnos sauskelnės, visada sugrįžta panašios mintys. Todėl ir pabrėžiau, kad sunkiausia būna mamai. O vaikutis tokiose kelionėse gauna daug daugiau dėmesio ir meilės nei namuose, nes mes, mamos, juos kelionėje myluojame, rodome begalinį dėmesį ir visaip kitaip stengiamės kompensuoti mūsų įsivaizduojamus nepriteklius.
Namuose sutuoktiniai paprastai būna jau pavargę nuo trinties, nuo vienas kito, bemiegių naktų. Ir pradeda mėtyti piktus žvilgsnius į savo partnerį ar mažąją atžalą. Kelionės „išvalo“ tėvų protą ir dvasią. Žinoma, be mažų tarpusavio konfliktų neįmanoma apsieiti, bet tai tik dar daugiau suartina. Aišku, jei keliautume dviese, be mažojo, viskas vyktų daug dinamiškiau, ekstremaliau ir ekonomiškiau. Dabar jis diktuoja kelionės tempą, jei kyla koks nesklandumas ar sveikatos problema, sulėtiname tempą, pabūname ilgiau vienoje vietoje. Todėl smulkiai neplanuojame tolesnių kelionės etapų, orientuojamės į mūsų savijautą, norus, galimybes.
Kuo kūdikis mažesnis, tuo keliauti lengviau. Nereikia sukti galvos dėl maistelio, jo paruošimo, saugojimo sąlygų. Mūsų vaikinas visiškas „papinukas“, valgo iš papuko, užmiega su papuku (gal ir per daug prie jo prisirišęs, bet taip jau yra). Visada paruošta, šilta. Aš labai nekompleksuoju, jei viešoje vietoje tenka maitinti krūtimi. Lietuvoje teko skaityti ne vieną pasipiktinimo straipsnį, kai mamos kažkur viešai, kad ir Vingio parke, pamaitina. Joms siūloma pasišalinti kur nors į parko gilumą ir pasislėpti tarp brūzgynų, kur girtuokliai alų iš bambalių geria. Stengiuosi visada patogiai apsirengti, tad, pakėlus bliuzelę ir prisiglaudus kūdikį, beveik nieko nematyti. Nebent tikslingai kas vaikščiotų aplink ir stengtųsi ką nors įžiūrėti. Net vėliau nuvykus į Malaiziją, kur gyvena nemažai musulmonų, neiškilo jokių nesklandumų. Šiuo klausimu aplinkiniai buvo labai tolerantiški. Mano nuomone, didžiausia netolerancija posovietinio režimo šalyse, kur sugriautos maitinimo krūtimi tradicijos. O jei kūdikis maitinamas mišinukais, tai irgi ne problema.
Teko stebėti, kaip lėktuvuose, kavinėse ar užeigėlėse be jokių problemų duodavo karšto vandens, jei tik mama paprašydavo.
Kelionės pabaigoje ir mes jau pradėjome papildomą primaitinimą košelėmis, ir visada gaudavome karšto vandens. Nuo pat pirmų dienų nustebino mums skiriamas dėmesys, nes buvome su mažyliu, kaip vietiniai sako su „beby“. Be kūdikio tikriausiai daug kas būtų atrodę kitaip. O dabar – visur šypsenos, dauguma stengiasi užkalbinti vaikutį, kad patrauktų jo dėmesį ar sulauktų šypsenos.
Kartais per dieną mūsų „beby“ po 4–6 nuotraukas pozuodavo su vietiniais gyventojais. Nuo gimimo užsiiminėjame su savo mažuoju dinamine mankšta. Ačiū už tai poniai Kristinai iš Kauno. Tėvelis, sportuodamas su Eigeriu, dažnai žavėdavo ir gąsdindavo aplinkinius. Tada suspragsėdavo ne vienas išmanusis ar kitos kilmės fotografuojantis aparatas. Iš pradžioje buvo nedrąsu dėl rodomo dėmesio, bet vėliau visada duodavome panešioti, pakilnoti mažąjį, kai paprašydavo, o tai nutikdavo gana dažnai. Gal ir savanaudiškai skamba, bet tai ypač patogu būdavo pietauti užeigėlėse, vietiniuose restoranėliuose. Gerai, kai keletą minučių gali ramiai pavalgyti, ir nereikia saugotis mažylio rankyčių, kuriomis sėdėdamas glėbyje čiuopia viską iš eilės.
Vietiniai myli savo kūdikius, galima sakyti, net dievina juos. Iki metų amžiaus kūdikius retai pamatysi gatvėje, vežimėlius čia naudoja tik turistai. Metinukai ir jau kiek vyresni vaikučiai gražiai aprengti, auksiniai auskariukai ausyse, grandinėlės ant kojų, neretai ir žiedeliai ant pirštų. Jie per maži, kad suvoktų tokias puošmenas, bet tėveliams tai netrukdo. Tik pastebėjau, kad kuo labiau pasiturintys tėveliai, tuo dažniau perka brangius mišinukus savo mažiesiems vietoj mamos pieno. Matyt, čia įtaką daro pasiturinčios šeimos formavimo įvaizdis, kad tėvai gali savo atžalai parūpinti visko, kas geriausia.
Pati viešoji erdvė nėra pritaikyta važinėti didesnius atstumus su vežimėliais. Visur intensyvus eismas, labai daug motorolerių.
Šaligatviai čia retas reiškinys, o jei ir yra, tai visiškai nepritaikyti savo paskirčiai, labai aukštais bordiūrais ir dažnai apstatyti gatvės prekeivių. Savo vaikiną visada nešiojomės vaiknešėlyje, kurioje jis dažnai ir užmigdavo, ypač važiuojant motoroleriu.
Kai susėsdavome visi važiuoti, jis irgi „pasipatogindavo“ ir dažnai iškart įsitaisydavo miegoti. Jei planuojate vežtis vežimėlį kūdikiui, rinkitės kuo mažesnį, lengvesnį ir kompaktiškesnį. Nes su juo tiesiog nebus kur daug važinėti, ypač taip, kaip Lietuvoje mamos pratusios. Jos vežioja gryname ore savo mažylius, kad jie pamiegotų. Mažas manevringas „skėtukas“ gali pasiteisinti vaikščiojant po centrines, prekyvietėmis apstatytas gatves ir aikštes. Į akis krito tai, kad daug labai nutukusių vaikų. Mes juos vadinome „spurgytėmis“. Čia dar neatėjusi sportavimo mada, teko stebėti kelias kūno kultūros pamokas stadione. Vaizdas panašus, kaip mūsų šalyje prieš kokius 20 metų: „fizrukas“ su švilpuku ir vienoda sportine apranga apsirengę vaikai, mosuojantys neaišku ką rankomis. Matėme ne vieną vaiką, vairuojantį motorolerį, vos kojomis žemę siekia.
Dviratis – nelabai populiari transporto priemonė. Malaizijoje ir Indonezijoje šiuo klausimu situacija dar graudesnė. Tailande paaugliams dar šiek tiek įtakos daro populiarus tradicinis Muai Tai kovinis sportas.
Maudynių malonumai
Namuose savo mažylį maudydavome pripylę pilną vonią vandens. Čia teko tenkintis dušu, greitai pripratinome, net tapo pramoga pažaisti po šilto dušo srove, o po dviejų mėnesių atvykę į Malaiziją pripratome ir prie šalto dušo. Kai lauke dieną plius 25–30, šaltas vanduo, bėgantis iš čiaupo, nebūna tikrai šaltas. Jūros vanduo Tailande – 30 laipsnių šilumos, pati matavau. Nusprendėme, kad kas rytą lįsime į vandenį visi trys. Po kelių dienų mūsų Eigeris jau patenkintas krykštavo ant kranto keletą minutėlių pats išsėdėdamas. Tik reikėjo saugoti, kad praradęs pusiausvyrą netekštelėtų veidu į sūrų smėlėtą vandenį. O kelionės pabaigoje grįžus į Tailandą, mūsų vaikinas tiesiog negalėjo atsidžiaugti smėlėtu pajūriu. Jam kaip tik suėjo aštuoni mėnesiai. Sunku patikėti, kad tokio amžiaus kūdikis gali džiaugtis, bet jis tiesiog krykštaudavo, paleistas ant smėlio. Kaip mažas šuniukas, pamatęs žaidimų kamuoliuką. Jis savarankiškai ropinėjo po smėlį griaudamas visas pastatytas smėlio pilis, tapšnojo savo rankytėmis viską iš eilės. O svarbiausia – nuolat ragavo smėlio. Mes, žinoma, bandėme neleisti, bet greitos rankutės dažnai mus aplenkdavo. Ir kitos mamos (vokietės, rusės, norvegės, lenkės) irgi guodėsi, kad nespėja valyti aplipusių smėlėtų burnyčių. O maudynės jūroje tapo dar linksmesnės, nes mūsų vaikutis jau tapšnojo pats rankytėmis vandenį. Bangos mūsų pliažuose buvo nedidelės, tinkamos maudytis mažiems vaikams. Lietuvos klimatas niekada nepadovanos tokio pajūrio ir vandens temperatūros derinio mažiesiems savo piliečiams. Taigi galiu drąsiai sakyti, kad mūsų kūdikis nesijaučia nuskriaustas „ištemptas tėvų į pasaulio kraštą“.
Mitybos ypatumai
Tailando kulinarinė virtuvė iš pradžių mus „išmušė“ iš vėžių. Tailandietiškos virtuvės esmė – aštrus maistas. AŠTRUS.
Pirmomis dienomis keletą kartų skaudžiai apsirikome pasirinkdami. Aišku klausdavome, kas yra ne „spaisi“ (ne aštru), kartais vietiniai patraukdavo pečiais, na gal šitas patiekalas, na gal tas pusiau neaštrus ar tik vidutiniškai. Kai sriuboje plaukioja 3 ar 4 penkių centimetrų ilgio čili pipiriukai, neskaitant dar smulkiai riekelėmis pjaustytų, tai „pusiau aštrus“ lietuviškiems skonio receptoriams yra sunkiai įveikiamas dalykas. Vėliau išmokome atsirinkti, kas mums tinkama.
Sunkiausia buvo susitaikyti su tuo, kad vietiniai gyventojai nevartoja mums tradiciškai suprantamų salotų, duonos, pyrago, pieno produktų. Gatvėje moterys kepa ir pardavinėja įvairiausius blynus, vaflius, vaisius, spurga tešloje. O kokoso riešutai – nepakartojamo skonio, Indonezijoje ir Malaizijoje tokių neteko ragauti. Mes visada valgome ten, kur sėdi ir valgo vietiniai, tai yra paprasti vidurinio sluoksnio žmonės, gaunantys vidutines darbininko pajamas.
Griežtai atsisakome restoranų, užeigų, kurios dengtos baltomis staltiesėmis, orientuotos į turistus. Nes, pirma, ten tikrai permokėsi už pasiūlytą patiekalą, antra – tai nebus tikras to krašto maistas, o adaptuotas užsieniečiui, turistui. Vietiniai kurie nuolat sėdi savo numylėtose užeigėlėse, žino, kad čia skanu ir už priimtiną kainą. Dėl nuolatinių klientų (vietinių lankytojų) šios užeigėlės daugiau suinteresuotos jų išlaikymu, nei restoranėliai, kurie remiasi turistais, užsukančiais vieną ar du kartus ir keliaujančiais toliau.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Eigerio rojus Tailande
