
Choreografė Milana Jašinskytė laimėjo TV3 projektą „Šok su manimi“, bet jei būtų skelbiamas „Keliauk su manimi“ konkursas, Milana laimėtų dar lengviau. Su dukryte Daniele Milana nukeliavo net į Šiaurės Korėją.
Iššūkis – paslaptinga ir neprognozuojama šalis
Pažintis su Šiaurės Korėja truko 4 dienas, per jas Milana turėjo besąlygiškai paklusti iš anksto sudarytam maršrutui. Šio tikslas buvo parodyti užsieniečiams, kokia didi tai šalis.
Parodomasis reginys prasidėjo jau skrendant Šiaurės Korėjos oro linijų lėktuvu – stebino puikus maistas (kokio lėktuvuose paprastai negausi), dailios, puikiai angliškai kalbančios palydovės, perdėtai malonus aptarnavimas, laikraščiai anglų kalba su šalies gyvenimą aukštinančiais straipsniais. Pasak Milanos, lygiai taip pat su turistais iš Vakarų buvo elgiamasi Tarybų Sąjungoje.
Atskridusius pasitiko priskirti gidai (iš tikrųjų – gerai parengti saugumo darbuotojai) – jaunas vyrukas ir moteris, kuri, pasirodo, irgi turi 4 mėnesių kūdikį. Milana mano, kad tai nebuvo sutapimas. Gidai parenkami panašaus amžiaus ir šeiminės padėties, kad surastų bendrą kalbą su turistas, o šie, užsikalbėję apie buitinius dalykus, užduotų mažiau nepatogių klausimų. Į visus lietuvių klausimus apie padėtį šalyje gidai atsakydavo klausimu: „O kaip pas jus?“ Kai Milana papasakodavo, gidai atsakydavo: „Pas mus taip pat“.

Turistams buvo skirtas mikroautobusiukas su vairuotoju. Taip ir keliavo – 3 lietuviai turistai ir 3 korėjiečiai (du gidai ir vairuotojas). Visus objektus suaugusieji aplankė nešdamiesi Danielę vaiknešėlyje.
Pirmas lankytinas objektas – Didžiojo vado, Šiaurės Korėjos įkūrėjo Kim Ir Seno mauzoliejus.
Kim Ir Seno kūnas buvo balzamuotas „Kumsysano“ memorialiniame komplekse-mauzoliejuje.
Vadas guli stikliniame sarkofage, taip pat kaip ir jo idėjinis kolega Leninas Maskvoje, jį nuolatos lanko vietiniai gyventojai, gali lankyti ir turistai iš užsienio. Lankytojai eina nedidelėmis grupėmis ir turi vadui nusilenkti iš keturių sarkofago pusių.
Milaną sukrėtė didžiulės minios korėjiečių, norinčių aplankyti mauzoliejų (turistų tarp jų buvo tik saujelė).
Visi pasipuošę, susikaupę, nuoširdžiai lankstėsi ir verkė tikromis ašaromis. Lietuviai spėliojo, kad, matyt, kiekvienam korėjiečiui privaloma aplankyti Didžiojo vado mauzoliejų gana dažnai.
Į kelionės programą buvo įtrauktas apsilankymas demilitarizuotoje zonoje. Tai žemės plotas, žymintis ribą tarp abiejų Korėjų, jame pastatyti trys mėlyni nameliukai, tik čia abi Korėjos „kalbasi“. Tai vienas iš labiausiai apsaugotų pasienio ruožų pasaulyje. „Labai norėjau pamatyti tą vietą, nors ten įtampa net tvyro ore. Dukrytė nepatogiausiu metu prabudo, pradėjo verkti, o ten reikia būti mirtinoje tyloje. Skubiai apsidengiau skarele, padaviau jai krūtį, nors nežinojau, ar ten leidžiama žindyti viešai. Labai bijojau užsitraukti zoną saugančių kareivių nemalonę“, – prisimena Milana.
Turistams – idealus vaizdelis

Visas 4 dienas stebino didžiulis korėjiečių noras sukurti užsieniečiams tobulo gyvenimo iliuziją. Lietuviai buvo apgyvendinti prabangiame tik turistams skirtame viešbutyje (tiesa, ta prabanga, mūsų akimis žiūrint, atgyvenusi, kaip L.Brežnevo laikais), maitinami restoranuose nuostabiu maistu. Visur pasitikdavo puikiai angliškai kalbantys, brangiais drabužiais vilkintys, idealaus grožio žmonės. Merginos – padavėjos, patarnautojos – atrinktos kaip modelių ar grožio konkursams. Taip norima parodyti – mūsų moterys pačios gražiausios, jos puošiasi puikiausiais drabužiais, jų šukuosenos įmantriausios. Puiki anglų kalba tarsi sako – mokslas pas mus nemokamas, o visuomenė išsilavinusi.
Tam, kad turistai įsitikintų, jog šalies gyventojai laimingi ir džiugūs, į programą įtrauktas apsilankymas masinėse žaidynėse („mass games“). Tai grandiozinis pasirodymas stadione, kurio metu tūkstančiai dalyvių sinchroniškai demonstruoja savo šokio ir gimnastikos sugebėjimus.Tokie didingi festivaliai, vykstantys savaites ar net mėnesius, Šiaurės Korėjoje labai populiarūs. Pasak Milanos, tai buvo pats įspūdingiausias reginys, kokį ji yra mačiusi. 100 000 žmonių darė įvairias figūras, šoko, persirikiuodavo – choeografei Milanai tai buvo kvapą atimantis spektaklis, privertęs nuolatos aikčioti.
Realaus gyvenimo trupinėliai

Turistams nebuvo įmanoma pamatyti realaus šiaurės korėjiečių gyvenimo, neleidžiama apsilankyti jokiame kaime. Milana spėja, kad dėl to, jog ten kaimuose didžiulė narkotikų problema. Kaip mūsų šalyje kaimai „geria“, taip ten kaimai „vartoja“. Pasikalbėti su eiliniais vietiniais žmonėmis neleidžiama. Realią situaciją galima pamatyti tik iš mažų ženklų.
Tarkime, stebint panoraminį vaizdą iš aukšto pastato. Važiuojant gatve namų fasadai suremontuoti, tvarkingi, o žiūrint iš aukštai į kiemus, pamatai, kad iš vidaus sienos aptrupėjusios, apgriuvusios.
Tik kartą buvo sukurta tam tikra iliuzija, kad šalis neturi ko slėpti – lietuviams leido pavažiuoti metro vieną stotelę. „Tai buvo vienintelis būdas pamatyti vietinius gyventojus. Šis metro priminė matytą Maskvoje – grandiozinė puošyba, marmuras, pompastika, mozaikos, sietynai ir, žinoma, lyderio portretai.
Vienos stotelės pakako, kad ilgam įsiminčiau nudelbtas vietinių gyventojų akis (tikriausiai jiems uždrausta žiūrėti į turistus, kad nebūtų įtarti, jog bando užmegzti kontaktą), veidus be šypsenų ir kvapą. Kiekviena šalis turi savo kvapą.
Tarkime, Indijoje dvelkia srutomis, kariu, prakaitu, purvu. O Šiaurės Korėjoje – senienomis, kaip dėvėtų drabužių parduotuvėse ar priplėkusioje bobutės spintoje. Naftalino, pelėsių, nevėdinamų daiktų dvelksmas. Niekur neužuodi kvepalų, tualetinio vandens, kremo kvapų, prie kurių mes įpratę“, – pasakoja Milana.
Važiuojant centrinėmis be galo plačiomis gatvėmis, lietuvius stebino jų tuštumas (nevažinėja automobiliai, nes niekas jų neturi!), didžiulės minios žmonių, nuolatos laukiančių autobuso ar troleibuso, masinės rytinės eitynės į darbą – minios tvarkingai pėdinančių žmonių.

Į prekybos centrą, kad ir kaip Milana prašė leisti pasidairyti lauktuvių, jų neleido. Suvenyrų galima įsigyti muziejuose, tačiau į įprastas korėjiečiams prekybos vietas eiti draudžiama.
„Kartą labai užsinorėjau kavos ir paprašiau gido, kad leistų užsukti į parduotuvę ir nusipirkti.
Tačiau neįvertinau jų apdairumo – tikriausiai buvau ne pirma turistė užsigeidusi puodelio kavos, todėl gidas ramiai išsitraukė termosą, tirpios „Nestcafe“ pakelį ir mane pavaišino. Supratome, kad gidai pasiruošę netikėčiausioms provokacijoms ir jų pergudrauti neįmanoma.
Šiaurės korėjiečiams įteigta, kad jų šalis gyvena teisingai, o visas likęs pasaulis – vargšai, suklaidinti žmonės, kurie kada nors praregės. Pietų Korėja tikrai ateityje atsiprašys ir maldaus juos prijungti. Bet kokia nelaimė, nesėkmė iš Vakarų pasaulio vietinėje žiniasklaidoje pateikiama džiaugsmingai – štai kaip jie vargsta, kokie jie nelaimingi.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai